Natūralios gamtos oazė – kieme

Parkristi pievoje ir stebėti, kaip ant smilgos viršūnės ropoja boružė, klausytis, kaip prie ausies čirškia žiogas – tai ne vien kaimo idilė. Žydinčių pievų mada iš laukų kraustosi prie namų.

Žoles prisiminė anglai

Vakarų Europos šalyse kelią skinasi nauja aplinkos apželdinimo tendencija – laukinių žolių pievos. Nauja mada – pačiu laiku. Natūralios gamtos kopijavimas ypač turėtų būti patrauklus sunkmečiu, nes laukiniai augalai, prisitaikę prie vietinių klimato sąlygų, reikalauja mažiau priežiūros, trąšų, taigi ir lėšų.

Ar tai tikrai gražu, ar aplinkiniai nemanys, kad smilgomis užleistas kiemas – apsileidėlio šeimininko? Tikriausiai užtektų pakeisti požiūrį. Antai madon įsiveržusių natūralaus lino audinių trūkumas – glamžymasis irgi tapo madingas. Natūralių pievų mada lietuviai galbūt užsikrės žinodami, kad "taip daroma Vakaruose".

Šiaurės Anglijoje mokslininkai ekologai natūralaus želdinimo principus sėkmingai pritaikė miestų parkuose ir kitose visuomeninėse erdvėse, pamažu jų paslaugomis pradėjo naudotis ir privačių namų šeimininkai. Šie natūralaus apželdinimo pirmūnai vengia karpyti gyvatvores ir kitus augalus. Pasėję kelias dešimtis rūšių augalų, leidžia pačioms augalų bendruomenėms išsiaiškinti tarpusavio santykius: kurie vešės, kurie – nunyks. Tikslas – suformuoti sodus, kurie atrodytų taip, tarsi būtų susiformavę natūraliai, be žmogaus įsikišimo.

Natūralaus apželdinimo puoselėtojų ir entuziastų yra ir Lietuvoje, tik jų mintys ir darbai dar nepasiekiami ir galbūt nepriimtini sodybų šeimininkų ausims. Dauguma šiandien neįsivaizduoja savo aplinkos be idealios, išpuoselėtos žalios vejos kilimo.

Laikas atsikratyti monotonijos

"Užtenka gyventi nuskustoje aplinkoje. Natūralioje pievoje visą vasarą kažkas žydi. Iš naujo ateinanti natūralumo mada – labai teisinga", - džiaugiasi Botanikos instituto kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovas Romas Pakalnis.

Mokslininko nuomone, natūralios pievos nėra šių laikų naujiena. Antai seniau dvaruose pievos nebuvo šienaujamos kas savaitę. Jos buvo gana natūralios, pievų priežiūra kėlė daug mažiau rūpesčių nei mūsų dienomis.

R.Pakalnio nuomone, nebūtina dažnai šienauti miestų žaliuosius plotus. Užtektų pasirūpinti, kad nestyrotų nudžiūvę stagarai, šienauti galima kelis kartus per metus.

Natūralios pievos tinka ir prie namų. Mokslininko žiniomis, Austrijoje mokamos kompensacijos žmonėms, kurie, užuot puoselėję kultūrines (kur vyrauja tik kelios žolių rūšys), atkuria natūralias pievas. Gamtai naudinga, nes tokioje pievoje – daug didesnė biologinė įvairovė, veši 30–40 augalų rūšių.

Natūrali pieva kur kas lengviau ištveria sausus ar lietingus metus. Tarp kelių dešimčių augalų rūšių bus tokių, kurios lengvai pakelia sausrą, ir tokių, kurioms nebaisi nuolatinė drėgmė. "Natūraliai pievai nekyla ypatingų priežiūros problemų. Nereikia šokinėti kaip apie tradicinę žalią veją, kurią nuolat reikia laistyti, pjauti, tręšti. Visa tai reikalauja ir pinigų, ir laiko, o rezultatas – gana monotoniškas", – komentavo R.Pakalnis.

Pasėjus natūralių žolių sėklų mišinį, kurio galima įsigyti specializuotose parduotuvėse, gali išdygti ir viena kita piktžolė. "Vėliau pievos bendrija piktžoles išstumia. Žydėjimas užtikrinamas visai vasarai. Vienos žolės žydi ankstyvą pavasarį, kitos vasarą, trečios – rudeniop", – nuramino botanikas. Laistyti tokią pievą reikia tik tada, jei užklumpa ypatinga sausra.

Ar tiktų tokia pieva tingintiems aplinką puoselėti žmonėms? "Tai apželdinimas racionaliai mąstantiems žmonėms, nemėtantiems pinigų vėjais. Taupumas – nėra yda. Natūrali pieva tiesiog reikalauja daug mažiau priežiūros", – natūralios pievos šeimininkus tinginiais mokslininkas nevadintų.

R.Pakalnis patikino, kad prie pievos priderinti tradicinius gėlynus, dekoratyvinius augalus didelių sunkumų nekyla. Papildomi akcentai natūraliai aplinkai nekenkia. "Pavasarį buvau Belfasto botanikos sode. Ten lauko ir dekoratyvinių augalų derinimo principas sėkmingai taikomas. Tuo metu, kai viešėjau, natūralioje pievoje žydėjo tulpės – jos puikiausiai derėjo", – prisiminė R.Pakalnis.

Vietoje gėlių – vaistažolės

Lauko augalų entuziastų galima rasti ne tiko mokslo laboratorijose. Vaistininkei, žolininkei Jadvygai Balvočiūtei irgi gerai žinoma iš užsienio ateinanti mada puoselėti natūralios pievos plotelius.

"Labai išpuoselėtas sodas – be gyvybės. Jokia varlytė neturi kur pasislėpti, drugelis – kur nutūpti", – apie pernelyg tobulą apželdinimą kalbėjo žolininkė.

Pati Jadvyga savo ūkyje plušėti prie gėlių savo darželyje dažnai pristinga laiko, todėl paberia vaistinių augalų sėklų ir turi dvigubą naudą. Kaip ir žmonės, tokie augalai jai gražūs ne tik išore, bet ir savo vidine verte, gydomosiomis savybėmis. "Gamtoje tokie augalai prapuola", – apgailestavo žolininkė.

Kadangi laukiniai augalai greitai nužydi, J.Balvočiūtė pataria pasirūpinti jų įvairove, kad, vieniems nužydėjus, pražystų kiti. Pasak žolininkės, nužydėjusias pievas reikia nušienauti, bet nedaryti to per dažnai, nes velėna labai sutankės, žydinčios žolės joje prapuls.

Pasiteiravome, kaip atskirti laukinį augalą nuo piktžolės? "O kam juos skirti?" – nustebo Jadvyga. Žolininkės įsitikinimu, daug piktžolėmis laikomų augalų irgi yra gražūs, turi vertingų vaistinių savybių. Nebent pernelyg kitus augalus stelbiančių žolių, pavyzdžiui, kiaulpienių, apetitą reikėtų apriboti.

Prie namų puoselėti spalvingą, žydinčią pievą, pasak žolininkės, nėra paprasta. Reikalingos žinios, kas su kuo dera, kas kada žydi, kokiomis sąlygomis geriausiai auga. J.Balvočiūtė mano, kad jei šis natūralaus apželdinimo būdas įsigalės Lietuvoje, mokslininkai ir verslininkai turės ką veikti mokydami žmones šios naujos mados.

Laukinės gamtos plotelį, žolininkės įsitikinimu, reikia formuoti skoningai. Kita vertus, neprošal periodiškai augalams duoti ramybę – leisti patiems nuspręsti, kaip ir kur augti.