Klaipėdiečio architektūra, leidžianti pristabdyti laiką

Rusijoje organizuojamame konkurse prizinę vietą pelnęs architektas Vladas Balsys atviras – neseniai iš Jekaterinburgo atskriejusi žinia jam netapo dideliu netikėtumu. Aktyviai įvairiuose konkursiniuose renginiuose, parodose dalyvaujančio klaipėdiečio projektai neretai sulaukia aukščiausių įvertinimų.

Padeda palaikyti „formą“

Šįkart tarptautiniame architektūros ir dizaino festivalyje-konkurse „Eurazijos premija 2012“ kūrėjui pripažinimą pelnė projektas „Melancholija“. „Gyvenamųjų namų architektūros“ nominacijoje profesionalų kategorijoje V.Balsiui buvo skirta pirmoji vieta.

Dešimtus metus organizuojamas renginys tarp šios srities specialistų gerai žinomas ne tik Rusijoje, bet už jos ribų. Konkurso tikslas – supažindinti visuomenę su šiuolaikiniais architektūros ir dizaino pasiekimais, keistis patirtimi, skatinti ir plėtoti inovacijas vietinėje rinkoje.

2012–2013 m. „Eurazijos premijai“ pateikta per 400 profesionalų ir studentų darbų, kuriuos vertino tarptautinė architektų ir dizainerių komisija iš Rusijos, Japonijos, Honkongo, Prancūzijos, Italijos.

V.Balsys pasakojo, jog, kaip įprastai, informaciją apie šį konkursą aptiko internete.

„Šalia pagrindinio darbo įvairiuose konkursuose, parodose dalyvauju po du tris kartus per metus. Tai tarsi koks pasimankštinimas, pasitikrinimas“, – kalbėjo architektas.

Erdvės pusiausvyra

Pašnekovo teigimu, jo pateiktas projektas „Melancholija“ nebuvo sukurtas konkrečiai šiam konkursui, tiesiog tuo metu jam išmušė tinkamas laikas.

„Galvoje turiu daug projektų, kurių netenka įgyvendinti, nes ne tie klientai, ne ta situacija. Tad aš juos realizuoju per konkursus, parodas. Visi norėtume daryti tik tai, kas mums patinka, ir dar iš to gauti maksimalų malonumą ir naudą. Tačiau gyvenimas diktuoja savas sąlygas, tad tenka taikytis prie kitų norų“, – pripažino V.Balsys.

Žmogaus ryšys su gamta, tyla, ramybė ir aplinkos švara, ypatinga erdvės pusiausvyra, leidžianti mėgautis lėtesne laiko tėkme – tai architekto transliuojamos dominantės.

„Melancholija man asocijuojasi ne su liūdesiu, neigiama emocija, priešingai – mano galva, tai yra būvis, kai žmogus ilsisi, kai jaučiasi gerai“, – savą interpretaciją pateikė architektas.

Svarbiausia – idėja

Pasak kūrėjo, šis projektas – ne „popierinis“, parodinis, jis visiškai įmanomas realybėje, tačiau V.Balsys prisipažino, jog neįsivaizduotų jo miesto aplinkoje.

„Visi mano projektai gali būti įgyvendinti, net “Nematomas namas„. Nes iš esmės tai kaip namo rūsys, įleistas į žemę. Viskas įmanoma, pasaulyje tokie namai projektuojami“, – patikino kūrėjas.

„Melancholija“ – vieno aukšto su mansarda būstas – funkcionalus, pritaikytas šiuolaikinio žmogaus reikmėms. Apie 260 kv. m ploto namas struktūriškai padalytas į dvi dalis. Vienoje jų suprojektuotas garažas techninės-ūkinės patalpos, svečiams skirta erdvė. Kitoje dalyje – šeimininkų miegamieji, svetainė, virtuvė, sanitariniai mazgai ir kita.

„Šiame projekte technologijos mažiausiai ką lemia. Medžiaga architektūroje yra labai lanksti, galima daryti beveik viską, svarbiausia – idėja, ką mes norime pasakyti“, – kalbėjo V.Balsys.

Iš kasdienės aplinkos, gamtos, žmonių įkvėpimo besisemiantis kūrėjas neneigė, jog labiausiai jį dominančios temos vis dėlto yra minimalizmas, tuštuma, redukcija, nyksmo idėjos. Tai, be abejo, atsispindi ir jo idėjose, projektuose.

Linkę į gražbylystę

Konkursiniam darbui architektas pasirinko iki dviejų dominuojančių tonų – balta ir juoda – išgrynintą koloritą, tiesias linijas, nepretenzingas formas.

Pašnekovo pastebėjimu, būsto fasadui pasirinktas baltas betonas mūsų šalyje neįprastas, nepraktišku laikomas sprendimas, tačiau svetur jis puikiai pritaikomas ir gyvuoja.

Pasak V.Balsio, Lietuvoje daugelis linkę statytis saugų būstą, ir šis požiūris susiformavęs dar vaikystėje. Tad svarbiausiai, kad namas nenugriūtų, būtų tvirtas, tvarkingas bei truputį geresnis ir gražesnis už kaimyno.

„Savo pastatais, savo estetiniu suvokimu esame linkę į gražbylystę, tuščiažodžiavimą, ir tokie kaip šis projektai nėra artimi mūsų regionui. Dažniausiai tautiečiai nori išsiskirti ir savo namais, ir automobiliais, tačiau tada prireikia maksimaliai pastangų, spalvų, elementų, formų ir išeina kažkokia kakofonija, butaforija. Gal žmonės mano, kad nedarydami nieko arba darydami mažai, jie neišsiskirs“, – svarstė kūrėjas.