Ką originalaus lietuviams gali pasiūlyti japonų architektė?

Lietuvos interjero kūrėjų gretose – neįprastas vardas šalia lietuviškos vyriškos pavardės – Akiko Tutlys. Pamačius moters nuotrauką, galima nuspėti jos kilmę.

Pakerėjo Senamiesčio namai

"Gimiau Japonijoje, studijavau Amerikoje ir gyvenu Lietuvoje. Tikiuosi, mano dizainas atspindi mano tarptautinę patirtį ir siūlo klientams neįprastus ir unikalius sprendimus. Dažnai žmonės klausia, koks mano dizaino stilius. Atsakau – tarptautinis", – taip prisistato 35-erių Akiko, jau šešerius metus gyvenanti Vilniuje.

Ištekėjusi už lietuvio, su kuriuo susipažino studijuodama ir dirbdama Amerikoje, Akiko su savo išrinktuoju dvejus metus dar pagyveno jos gimtajame mieste Tokijuje. Kai vyrui atsivėrė karjeros galimybės Lietuvoje, sutuoktinė sutiko pagyventi jo šalyje, bet tik dvejus metus. Jei per šį laiką nepavyks prisitaikyti, ieškos kitos, abiem tinkamos išeities.

Atsikrausčiusi į Lietuvos sostinę, pora butą nuomojo Vilniaus senamiestyje. Akiko primygtinai rinkosi Senamiestį, nes nei Japonija, nei Amerika tokių unikalių namų neturi, kokiais gali didžiuotis europiečiai.

Rinkdamasi savo nuosavą būstą pora taip pat išnaudojo šį Vilniaus privalumą: įsigijo kiek didesnį nei 70 kv. m ploto butą senoviniame name, su visais jo privalumais ir trūkumais – aukštomis lubomis, dideliais langais ir kreivomis sienomis.

Kurdami savo namų interjerą sutuoktiniai ėmėsi radikalių permainų. Išgriovė visas nelaikančias sienas, paaukštino grindis, pažemino lubas, uždangstė sienas – taip pataisė nelygumus, statė naujas, erdvę skaidančias pertvaras, nišoje įsirengė židinį.

"Nebuvo nė vienos lygios sienos", – juokėsi Akiko. Prisiminimui ji paliko nišą koridoriuje, kur matyti originalus, tinkuotas mūras. Joje įstatyta iš vyro senelių paveldėta originali siuvimo mašina, dabar tarnaujanti kaip stalelis.

Apsieina be rytietiškų daiktų

Akiko ir Mindaugo Tutlių namai – šiuolaikiški, jaukūs, su klasikinio interjero elementais. Buto šeimininkė labai džiaugėsi, kad sienas palubėje galėjo puošti gipso dekoru, o ant aukštų langų kabinti klasikines užuolaidas, perrištas kaspinu.

Japonišką namų kūrėją ir gyventoją išduoda vos keletas interjero elementų: stumdomos durys iš balto matinio stiklo, suskaidyto ir aprėminto tamsiais mediniais rėmais.

Tradiciniuose japonų interjeruose ypač mėgstamos panašios širmos, lengvai transformuojamos pertvaros, tačiau jos gaminamos iš specialaus popieriaus. Akiko pasirinko vakarietišką stumdomų durų variantą, vietoj popieriaus naudojo stiklą. Juolab kad specialaus popieriaus Lietuvoje ir nebūtų kur įsigyti.

Baldai – taip pat vakarietiški. Svečiai sodinami už pailgo medinio stalo arba sofos – nereikia sėsti ant žemės ar plokščių pagalvėlių, kokias galima pamatyti japonų namuose Japonijoje.

Vis tik šie namai – tik laikinas būstas. Beveik prieš pusantrų metų į pasaulį atėjus mažajai namų šeimininkei Jukai, butas pasidarė per ankštas. Šeima jau įsigijo trijų kambarių būstą netoliese dabartinių namų, ant Tauro kalno, naujos statybos name. Beliko jį įsirengti.

Naujųjų namų interjeras bus kitoks – modernus, minimalistinis. "Žmogaus norai keičiasi", – juokėsi Akiko.

Sparčiai mokėsi kalbos

Savo pačios namai Vilniuje buvo bene pirmasis bandymas kurti gyvenamąjį interjerą. Mat Amerikoje Akiko studijavo mechaninę inžineriją, dirbo įmonėje, kūrė biurų interjerus. Grįžus į Japoniją darbas taip pat buvo susijęs su biurų dizainu.

Atvykusi gyventi į Lietuvą, moteris pradėjo ieškoti panašaus darbo, bet netrukus suprato, kad čia biurų interjero dizaino srityje niekas nesispecializuoja. Po kiek laiko japonei pavyko įsidarbinti architekto Algirdo Kaušpėdo įmonėje, kurioje ji pradėjo kurti gyvenamuosius interjerus, projektuoti ir pačius namus.

"Dauguma klientų, kurie renkasi mane, tikisi nestandartinio, nelietuviško interjero. Nors dabar labai sunku pasakyti, koks yra lietuviškas interjeras", – prisipažino pašnekovė.

Iš pradžių ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Pasak Akiko, Japonijoje baldininkui ar statybininkui pakanka pasakyti preliminarią idėją, pateikti brėžinį, jie patys viską padaro, kaip reikia. Lietuvoje Akiko ne kartą buvo nemaloniai nustebinta, kai sulaukė ne tokio rezultato, kokį įsivaizdavo. Laimei, dar būdavo ne vėlu pataisyti.

"Galbūt iš pradžių jiems suteikdavau per mažai informacijos. Tada dar prastai kalbėjau lietuviškai, galbūt jie nedrįso man paskambinti ir pasiklausti, gal nelabai suprato, ko aš noriu?" – svarstė Akiko ir prisiminė, kad užsakovas būdavo dar ir anglakalbis tarpininkas tarp jos ir statybininkų.

Japoniško stiliaus nesiūlo

Kita vertus, ne itin dažna Lietuvoje japonės tautybė moteriai padeda. "Mažiau darbo įrodinėjant užsakovams, kad gali sukurti kažką nestandartinio, ko galbūt nepasiūlys architektai lietuviai", – šypsojosi architektė.

Užsakovų pinigais sukurti save išgarsinsiantį interjerą Akiko nesiekia. Pasak jos, situaciją diktuoja užsakovas. "Susitikus su klientu susidarau pirmąjį įspūdį, kuris pagimdo tolesnę idėją. Dėl to kurti namus su savo vyru man sunku, nes jau išnyko pirmasis įspūdis", – juokėsi architektė.

Akiko pabrėžė, kad jos tikslas pasiūlyti klientui tai, ko jam iš tiesų reikia. "Gal ir galėčiau įtikinti, kad užsakovas pirktų labai daug kainuojantį daiktą, bet jei tai žmogui nėra būtina, aš net nesiūlau", – teigė Akiko.

Pavyzdžiui, jei šeima daug laiko praleidžia namuose, jiems reikalinga praktiška, patogi sofa. O štai verslininkui, kuris retai būna namuose, pas kurį dažnai į namus užsuka svečiai, puošni, įmantri sofa reikalinga kaip interjero puošmena, kaip jo įvaizdžio dalis. Jei už ją žmogus gali mokėti daug, kodėl ne?

Jei tik vieną brangų baldą pastatysime tarp įprastų daiktų, Akiko įsitikinusi, jam ten bus ne vieta. Taip pat, kaip ir japoniškiems interjerams ne vieta Lietuvoje.

"Kol kas neturėjau nė vieno kliento, kuris pageidautų japoniško stiliaus interjero. Mano nuomone, kiekvienas interjeras turi turėti ryšį su vietine kultūra. Nedaryčiau japoniško interjero Lietuvoje, nes jis būtų ne savo vietoje. Japoniškas interjeras gražiausiai atrodo Japonijoje", – nedvejodama dėstė pašnekovė.

Be to, pasak jos, interjeras turi sutapti su žmonių gyvenimo būdu. "Jei koks nors lietuvis labai domisi Japonijos kultūra, pramoko arbatos gėrimo ceremonijos, aš, žinoma, galiu sukurti jam arbatos kambarį, kuriame patiestas tradicinis japoniškas šiaudinis kilimas tatamis. Bet ką žmogus veiks tame kambaryje, kai susižavėjimas japonų kultūra praeis? Tokiame kambaryje lovos nepastatysi, miegosi ant grindų? Manau, kad greitai tai atsibostų", – svarstė kūrėja.

Jei vis tik kas nors prašytų jos interjere kažko japoniško, Akiko mėgintų savo tautines tradicijas pritaikyti vakariečių gyvenimui, jame gyvensiančių žmonių gyvenimo būdui.

Įvertino kauniečių darbą

Tai, kad Akiko užsibuvo Lietuvoje ilgiau nei dvejus metus – ženklas, kad čia gyventi ne taip ir blogai. Japonė mano, kad Lietuvos miestų, kuriuose teko lankytis, architektūra gerėja. Vilniuje jai patinka naujasis "Swedbank" administracinis pastatas Konstitucijos prospekte. Architektės nuomone, šis statinys darniai įsilieja į aplinką.

Kaune Akiko sužavėjo Fredos miestelis. Tai, pasak jos, tai vienas geriausių gyvenamųjų kvartalų Lietuvoje. Jai padarė įspūdį tai, kad pasirūpinta ne vien pastatais, bet ir visa kvartalo infrastruktūra. Nors namai pastatyti gana arti vienas kito, jaučiamas sąlytis su gamta.

Akiko kol kas nenori gyventi individualiame name, nors tokiame būste užaugo. "Kol kas aš nepasirengusi gyventi name, jam prižiūrėti reikia daug laiko", – trumpai paaiškino japonė.

Jei kada nors sau tokį objektą projektuos, ko gero, tai bus dviejų aukštų karkasinis pastatas, apdailoje bus bent šiek tiek natūralios medienos. Nors ji ir nesistengtų jo projektuoti japoniško, tai, kas įaugę į kraują, ko gero, vis tiek matytųsi.

Japonai reiškia didelę pagarbą natūralioms medžiagoms, spalvoms. Akiko medžiagų kilmė irgi rūpi. Tačiau kaimiško stiliaus interjeras, kuriame dominuotų vien mediena, jai ne prie širdies. Nebent tai būtų ne nuolatinis būstas, o vasarnamis. "Jei reikėtų, kurčiau modernų kaimišką interjerą – rinkčiausi kitokio stiliaus medieną, spalvas", – mėgino įsivaizduoti pašnekovė.

Dirbti gimtinėje nesvajoja

Mediena – tradicinė statybinė medžiaga Japonijoje, bet vien medinių namų šios šalies didmiesčiuose nepamatysi. Geriausiu atveju mediena puošiama nedidelė dalis fasado. Japonijos didmiesčiuose gyvenančių žmonių namuose nepamatysi ir židinio.

Lietuvoje minimalus atstumas nuo namo iki sklypo ribos – 3 m, Japonijoje – 1 metras. Taip tankiai gyvenama, nes žemės yra mažai. Akiko paaiškino, kad dėl gaisrų pavojaus didžiuosiuose jos gimtosios šalies miestuose namuose turėti židinius, krosnis draudžiama. Todėl, pasak Akiko, japonai namus dažniausiai šildo gamtinėmis dujomis.

Apribojimai, architektės įsitikinimu, nekenkia architektūros kokybei, bet, priešingai, paskatina ieškoti įdomesnių sprendimų.

Vis tik dirbti architekte Japonijoje Akiko nenorėtų. Pasak jos, tenykščiai projektuotojai dažnai dirba nuo 8 val. ryto iki nakties, o kartais – ir per naktį. Dirbdama savo mėgstamą darbą, moteris negalėtų turėti šeimos. "Be to, apskaičiavus darbo valandas, tai nebūtų tokia jau pelninga specialybė", – tikino Akiko.

Japonė pirmenybę Lietuvai teikia dar ir dėl to, kad Japonijoje tebevyrauja nuomone, kad moteris, kol vaikai maži, turi juos auginti pati, negali dirbti. Padarius šešerių metų ar ilgesnę karjeros pertrauką, grįžti į darbą būtų labai sunku. Lietuvoje antrus metus augindama dukrelę Juką, Akiko jau svajoja grįžti į darbą.