Tarpukariu statytuose Kauno visuomeniniuose pastatuose yra išlikę unikalių prieškario interjerų, kuriuos verta aplankyti tarsi ekspozicijas. Istorija alsuojančiuose kabinetuose – išskirtinė aura, gaubianti šiandienius šeimininkus.

Saugo ne tik pinigus

Kaip ir prieš aštuonis dešimtmečius, ko gero, ir dabar pačiais prabangiausiais biurų interjerais gali didžiuotis Lietuvos banko rūmai Maironio ir K.Donelaičio gatvių sankirtoje. Vardyti visas šio neoklasicizmo stiliaus pastato interjero ypatybes ir antikvarines vertybes galima be sustojimo. Ir tai ne muziejus, o erdvės, kuriose žmonės dirba taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje kontoroje.

Rytą įėję pro besisukančias duris, bankininkai kopia laiptais, apšviestais krištolinių sietynų ir apsuptais marmurinių kolonų. Priekyje pamatome operacijų salę, kurios antrojo aukšto galerijos švyti balto marmuro baliustradomis. Banko sienos išpuoštos žymių tarpukario dailininkų – Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Jono Mackevičiaus, Jono Šileikos ir kitų dailininkų paveikslais.

Kiekvienoje patalpoje užvertus galvą galima grožėtis vis kitu reginiu. Įstiklintas operacijų salės lubas juosia kesonai, ištapyti istoriniais ir mitologiniais motyvais. Trečiojo aukšto avansalės lubose – pano, vaizduojantis dangaus fragmentą, posėdžių salėje – lubos dekoruotos gipsiniais Rytų ornamentikos motyvais. Interjero tapybinį dekorą kūrė dailininkai Petras Kalpokas, Vladas Didžiokas ir Olga Dubeneckienė- Kalpokienė.

Autentiškų interjero detalių, natūralaus medžio baldų, šviestuvų – tik spėk žvalgytis. Nemažai medžio masyvo baldų gaminti pagal specialų užsakymą Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike. Drožinėti rašomieji stalai, kėdės, dokumentų spintos išliko patvarūs ir dekoratyvūs, atlieka savo tiesioginę funkciją ir šiandien.

Tapo ekskursijų vadove

Lietuvos banko Kauno skyriaus Organizacijos skyriaus viršininkė Dalija Kudarauskienė ir vyresnioji specialistė Rūta Kupraitienė kasdien lipa į trečiąjį banko pastato aukštą. Jų darbo vietos išties išskirtinės – erdvus elipsės formos kabinetas – po 8 m aukščio kupolu.

1928–1930 m. trečiajame aukšte, iš Maironio gatvės pusės, buvo įrengtas 8 kambarių butas tuomečiam ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui. Patalpa po kupolu buvo jo darbo kambarys.

Kabinete išsaugota autentiška aplinka. Restauruojant patalpas stengtasi atkurti tuomet vyravusias sienų spalvas. Čia, kaip ir visame banke, vyravo tamsios, mėlyno atspalvio, sienos. Manyta, kad mėlyna – pinigų spalva.

Lubas-kupolą puošia kesonai ir rozetės, sienas skaido marmurą imituojančios puskolonės. Po kojomis girgžda parketas, kuriuo prieš 82 metus vaikščiojo tuometis vyriausybės vadovas. Tik nekrintantys į akis juodi biuro stalai, odiniai minkštasuoliai – šių dienų priedėlis.

Moterys teigė pripratusios prie tokios išskirtinės darbo aplinkos, ji jau tapo kasdienė.

"Darbas yra darbas, apie kabinetą negalvoji. Bet kai nueini į kai kurias savivaldybės patalpas, pajunti skirtumą, įvertini savo darbo sąlygas", – šypsojosi D.Kudarauskienė.

Lietuvos banko Kauno skyriaus valdytojo pavaduotojas Albertas Blaškys, įsikūręs tokioje pat apvalioje patalpoje po kupolu pirmajame aukšte, rankomis liesdamas senovinį ąžuolinį rašomąjį stalą sako juntantis istoriją, kuria negali pasigirti nei tokių baldų kopijos, nei šiuolaikiniai biuro stalai. "Žinoma, kad sėdint prie tokio stalo įkvėpimas didesnis", – juokėsi bankininkas.

Vis tik išskirtinis interjeras ilgainiui užkrovė papildomų pareigų, įpareigojo domėtis istorija ir menu. Ekonomistės išsilavinimą turinti R.Kupraitienė tapo neoficialia gide norintiesiems apžiūrėti pastato vertybes. Apžiūrėti interjerų ateina vyresniųjų klasių moksleiviai, vis dažniau čia užsuka meno istoriją studijuojantys studentai ar tiesiog tarpukariu besidomintys žmonės.

Bemaž kiekviena banko patalpa turi išskirtinių interjero detalių, baldų, meno kūrinių. Sužavėti būna ne tik bent kiek nutuokiantieji apie architektūrą, dizainą, bet ir techniką. Antai 1936 m. gamintas JAV firmos "Otis" liftas iki šiol veikia. Tereikia pačiam atverti ir užverti ažūrines metalines lifto duris ir paspausti aukšto mygtuką.

Tarpukario klinikos šarmas

Trečiame-ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ne visos laikinosios sostinės įstaigos kopijavo ankstesnių amžių architektūros stilius, o priešingai – žengė koja kojon su tada klestėjusiu modernizmu, funkcionalizmu.

Šių stilių bruožų turi išsaugojęs V.Putvinskio gatvėje 62-uoju numeriu pažymėtas Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Kauno filialas. Šis 1932 m. statytas penkių aukštų pastatas buvo projektuotas specialiai medicinos įstaigai. Tai buvo profesoriaus Antano Gylio privati neurologijos klinika. Rašoma, kad tai buvo pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio įstaiga, joje buvo gydomos vidaus ligos ir lengvesni nervų sutrikimai. Klinika anuomet buvo ištaigingai aprūpinta naujausiomis gydymo priemonėmis.

Šiandien vadinamoji policininkų poliklinika prašosi restauracijos. Laimei, per beveik aštuoniasdešimt metų medicinos įstaigos interjeras nebuvo visiškai sunaikintas ir alsuoja tarpukariu. Laiptinėje tebeveikia šveicariškas, medžiu dekoruotas liftas "Schindler".

Gydytojams ir pacientams tenka varstyti po dvejas kabinetų duris, tarp kurių paliktas beveik pusės metro pločio tarpas – tai garso izoliacija.

Medicinos centro Kauno filialo vedėjo Artūro Krūvelio kabineto paveldas – gausybė sieninių spintų ir vokiškas sienoje įmontuotas seifas. Nors ne visi šiuolaikiniai segtuvai išsitenka senosiose lentynose, tačiau įstaigos vadovas didžiuojasi turįs tokių ilgaamžių, tarpukario funkcionalizmą menančių baldų.

Dar vienas išskirtinumas geriausiai matomas žvelgiant iš išorės. Pastato projekto autorius buvo sumanęs apsaugoti patalpas nuo saulės išorinėmis medinėmis žaliuzėmis. Ant kai kurių langų jos tebėra išlikusios. Tereikia patraukti viduje, prie palangės esančią virvelę, ir žaliuzės nusileidžia.

Policininkų gydymo įstaiga gali pasigirti ir anuometinės santechnikos paminklais – išlikusios senovinės vonios, čiaupai ir net porcelianinės sienų apdailos plytelės.

Laboratorijose – ąžuoliniai baldai

Stiklinės kolbos su cheminiais skysčiais ir antikvariniai ąžuoliniai baldai – puikus derinys. Kas netiki, teapsilanko Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto senajame pastate Radvilėnų plente, ant kurio stogo gausybė bokštelių – tai buvusios ventiliacijos angos.

Kelių katedrų personalas didžiuojasi dirbantis pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932–1938 m. statytos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastate. Čia saugoma daugybė baldų, anuomet gamintų pagal specialų užsakymą vienoje Kauno baldų įmonių.

Darbuotojai, kurių kabinetuose karaliauja antikvariniai baldai, juokaudami mėgina nuspręsti, kieno rašomasis stalas įdomesnis, apžiūri, kieno spinta vis dar su senoviniais šlifuotais stiklais. Kai kur įstatyti nauji stiklai suskilę, o senieji – sveiki.

Universiteto chemijos laboratorijose nustebina ne tik natūralaus medžio baldai, bet ir prieškario santechnika. Žalvariniai vandens čiaupai laikomi vertybe, pakeisti juos šiuolaikiniais neleidžiama.

Kai kurie eksponatai išduoda ne dabartinį, o pirminį įstaigos pobūdį – laboratorijose buvo tikrinamos karo reikmėms skirtos medžiagos. Tam tarnavo metalinė spinta. Beveik centimetro storio vario plokšte uždaroma spinta buvo skirta pavojingiems bandymams. Metalinės sienos turėjo apsaugoti patalpas nuo sprogimų padarinių.

Pavojingos cheminės medžiagos buvo saugomos seifuose. Vienas tokių įtalpintas Organinės chemijos katedros vedėjo Vytauto Mickevičiaus kabineto sienos angoje ir dabar tarnauja kaip įprastas seifas.

Pastato vestibiulyje greta laiptų, už ažūrinių durų, matyti liftų šachtos, tačiau jos užrakintos, nes šie įrenginiai neveikia. V.Mickevičiaus žiniomis, joms atgaivinti reikia nemažų sumų, o kol kas tam pinigų nėra.

Ne tik gražu, bet ir brangu

Darbas paveldo vertybių apsuptyje ne tik džiugina, bet ir įpareigoja, apriboja. Negalima remontuoti, perstatyti ar keisti interjero taip, kaip užsinori, visus veiksmus reikia suderinti su paveldo specialistais. Vertybes privalu saugoti, restauruoti, tai brangiai kainuoja.

Antai tamsokų sienų Lietuvos banko patalpose negalima perdažyti šviesiau, nevalia vietoj senųjų šviestuvų įrengti šiuolaikinę apšvietimo sistemą.

Norintieji šilumą taupyti senųjų pastatų šeimininkai nuolat susiduria su langų problema. Pakeisti senus langus plastikiniais draudžiama, pagaminti tokius pat naujus, tačiau su stiklo paketais – brangiai kainuoja. Restauravus nesandarius senuosius langus šilumos efektas nejuntamas.