Atsiveria teatro paradinės durys. Visi, pasiruošusieji išvysti scenos stebuklą, ieško savo garbingos vietos žiūrovų salėje. O kas ten, kitapus scenos?

Teatro gyvenimo detalėmis dalijasi trys žiūrovams nematomi Nacionalinio Kauno dramos teatro kolektyvo nariai: scenos inžinierius Tomas Žilinskas (T.Ž.), didžiosios scenos įrenginių operatorius Edvinas Vadoklis (E.V.) ir atstovė spaudai Jolanta Garnytė-Jadkauskienė (J.G.-J.).

– Pokalbį dera pradėti nuo pradžių. Kokie darbai slypi už įmantrių pavadinimų?

J.G.-J.: "Pirmiausia, skaitytojams ir teatro žiūrovams derėtų žinoti, kad teatrą sudaro daugybė barų: grimo, aprengimo, scenos dekoracijų statytojų, garso, šviesų, rekvizito, scenos įrengimų. Gamybos skyriai: butaforinis, rinkodaros, siuvykla, batsiuvio, ūkvedžio, šaltkalvio, stalių, budėtojų. Aš dirbu rinkodaros skyriuje. Mūsų darbas – spektaklio viešinimas, sklaida, darbas su kūrybine grupe, informacijos rinkimas, spaudos konferencijų rengimas."

T.Ž.: "Scenos inžinierius prižiūri scenas, žino jų techninius duomenis, koordinuoja darbus, ruošia spektaklių techninius pasus, prisideda prie spektaklių statymo, pildo darbo grafikus. Atvykstantiems svečiams suteikia visą reikiamą techninę informaciją, kuruoja darbą su apšvietimo, garso operatoriais, dekoracijų statymo, rekvizito, kostiuminės, grimo barais."

E.V.: "Didžiosios scenos įrenginių operatorius – asmuo, kuris atsako už didžiojoje scenoje sumontuotą scenos įrangą, jos panaudojimą spektakliams. Tai visa pakeliamoji scenos įranga, avanscenos platformos, scenos ratas."

– Spektakliuose žiūrovas mato aktorių, žino, kad yra režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, kompozitorius, šviesų dailininkas. Ką per spektaklį veikia, pvz., scenos įrenginių operatorius?

E.V.: "Kalbant apie didžiąją sceną, man atrodo, kad nė vienas spektaklis neįvyktų be pakeliamosios įrangos. Scenos įrangos operatorius turi pakelti, nuleisti ar pakreipti, pasukti įvairius scenografijos elementus, prieš spektaklį sukoordinuoti, kad visi scenografiniai elementai būtų jiems numatytose vietose, ir atsirastų tam tikrame, iš anksto numatytame, aukštyje."
–  Per kiekvieną spektaklį, net rodomą jau visą sezoną, kažkas bėgioja su ryšio priemonių pulteliu, kažkas nuolat tariasi, kažkas nuolat keičiama...

E.V.: "Tai gyvo atlikimo meno specifika. Tarkim, pjesėje pažymėta, kad aktoriui pasakius frazę "Aš tave myliu", turi kažkas kristi, kilti, suktis ar apsiversti, o nutinka taip, kad jis pasako: "Tu man patinki." Turi susivokti, ar čia jau ta frazė, ar dar tęs mintį ir tik vėliau pasakys. Visi teatre dirbantys žmonės, aptarnaujantis personalas, yra kūrėjai plačiausia prasme, nes jie ne tik vykdo pavestas funkcijas, bet dažnai per spektaklį, kai kažkas įvyksta ne taip, kaip turėtų vykti, privalo patys priimti sprendimus.

Aišku, įrangą galima užprogramuoti veikti pagal apskaičiuotą laiką, bet šios funkcijos nenaudojame, nes spektaklio laikas visada šiek tiek kinta. Tarkim, naudojamas scenos ratas, o aktorius truputį užtęsia monologą, tai, užprogramavus įrangą laikui, aktorius savo monologą baigtų už kulisų. Dėl to operatorius įkurdintas prie režisieriaus padėjėjo ir spektaklyje drauge priima būtinus improvizacinius sprendimus."

– Spektakliai – kasdienis iššūkis ir scenos inžinieriui.

T.Ž.: "Kuruoju visą techninį darbą, kuris vyksta scenose, nors tenka dirbti ir už jų ribų. Kai atvyksta gastroliniai spektakliai turi greitai suktis, nes laiko būna ne daug, o visi darbai privalo būti atlikti sklandžiai. Turiu supažindinti personalą su techninėmis scenų galimybėmis, suteikti informaciją net ir apie krovininių automobilių, autobusų ir lengvųjų automobilių statymą, dekoracijų iškrovimo ir įkrovimo vietas, grimo ir poilsio patalpų vietas, kur įeigos, išeigos ir t. t."

– Nemažai darbo ir su pavienėmis gastrolėmis, o kaip buvo su neseniai NKDT vykusiu Baltijos šalių dramaturgijos festivaliu? Žiūrovai matė daug spektaklių, o kas vyksta atvėrus tarnybinio įėjimo duris?

J.G.-J.: "Svečiai iš užsienio atvyko kelioms dienoms. Jų darbas buvo labai sustyguotas, derėjo sudaryti tikslų tvarkaraštį, užtikrinti sklandų darbą. Buvo itin intensyvus laikas ir teatrui, ir žiūrovui. Spektakliai buvo rodomi keliose scenose tą pačią dieną. Visi – pradedant drabužinės darbuotojais ir baigiant festivalio kuratoriais –  dirbo neskaičiuodami laiko, negailėdami jėgų. Teko pasirūpinti ir policijos automobiliu, kuris buvo reikalingas Vanemuinės teatro spektakliui, ir netgi mėsainiais Talino miesto teatro spektakliui."

T.Ž.: "Pirmiausia skyrėsi darbo valandos. Daugiau streso, darbas atsakingas, gausu žmonių. Kontroliuoti visą darbo krūvį nelengva, bet mūsų personalui pasisekė susitvarkyti be jokių rimtesnių nesklandumų."

E.V.: "Darbas ryškiai skyrėsi nuo įprastinio tuo, kad tą pačią dieną reikia ir montuoti, ir demontuoti, ir parodyti. Įprastai teatre nuo pirmojo skaitymo iki premjeros nueinamas sunkus, ilgas kelias. Šiuo atveju minties apie ilgą kelią nebuvo – tik labai sunkus ir neretai įtemptas, žaibiškas, nervingas akimirksnio kelias, kurį reikia nueiti čia ir dabar – ryt nebesurepetuosi."

– Atsirado naujų patirčių?

E.V.: "Žinoma. Didžiosios scenos svečiai nebuvo įnoringi, bet labai skirtingi. Nacionalinio Latvijos teatro spektaklio kūrėjai (spektaklis "Prarasto laiko citatos") puikiai viską žinojo, turėjo techninį spektaklio sprendimą. O štai kalbant apie estų spektaklį ("Karjera"), tai buvo jų pirmas kartas tradicinėje scenoje. Tad darbas su estų trupe buvo itin žavus ir įdomus. Kūrybinė komanda pamatė scenos technines galimybes ir ėmė ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti spektakliui. Dažniausiai būna taip, kad įranga derinama prie spektaklio poreikių, o šiuo atveju buvo atvirkščiai. Tai privertė dar labiau pasitempti ir pademonstruoti visas technines galimybes. Darbą apsunkino tai, kad neturėjome repeticijų. Vien, pavyzdžiui, pabarstyti smėlį, kurį matėte. Paruošimas truko apie dvi su puse valandos. Tai reiškia, kad jeigu vieną kartą išbarstėme smėlį, tai dar reikia tų pačių dviejų su puse valandos viskam perruošti. Beje, per repeticijas mums nepavyko šis efektas. Rodos, tai tik smėlis, bet jis – spektaklio akcentas, ir jo pasirodymas laiku ir vietoje labai svarbus. Taigi, šią misiją turėjome įgyvendinti. Ir, nors Estijos atstovai pasakė, kad tą patį smėlį pas save jie išpylė ne laiku ir ne vietoje, manęs paprašė nesinervinti. Įvertinant tai, kad stigo laiko repeticijoms, viskas pavyko labai tiksliai. Tuomet supranti, kad įgijai naujos patirties, pakėlei savo kvalifikaciją, padarei viską, kad to spektaklio kūrėjai liktų patenkinti. Tomis akimirkomis ypatingai pamilsti savo darbą. Po spektaklio režisierius sunkiai rinko žodžius, įteikė dovanų ir tepasakė, kad jei neteksiu darbo čia, mielai priims pas save. Tai, mano manymu, aukščiausias įvertinimas."

– Kiek kuriant spektaklius personalas bendrauja su režisieriais, kūrėjais, turi bendros įtakos produktui?

J.G.-J.: "Bendraujama su kūrybine grupe, gilinantis, mėginant suprasti režisieriaus viziją dar iki premjeros. Svarbu atrasti tinkamą spektaklio pristatymo ir reklamos kampanijos raktą. Tai be galo įdomu. Yra galimybė stebėti aktorių darbą repeticijose, ruoštis interviu ir panašiai."

E.V.: "Mes visada atviri pasiūlymams. Konsultuojamasi apie technines galimybes. Pavyzdžiui, spektaklio "Mėnuo kaime" kūrybiniu metu labai aktyviai bendravome su scenografu, nes techniniai sprendimai sudėtingi, reikėjo sugalvoti, kaip juos atlikti. Lengviausia pasakyti, kad negali padaryti, bet reikia atrasti sprendimą kaip vieną ar kitą idėją įgyvendinti. Režisierius atsineša idėją, o mūsų visų darbas yra ją realizuoti."

T.Ž.: "Žinoma, bet Edvinas gali pasakyti ir "ne". Pavyzdžiui, negalima žmogaus kelti į didelį aukštį."

E.Ž.: "Tai darant reikia paisyti saugumo reikalavimų. Manau, padaryti galima viską, tik būtina sugalvoti, kaip tą padaryti tinkamai – saugiai, estetiškai. Tarkime, per "Baltą drobulę" buvo norima žmogų mesti į orkestro duobę. Siūlėme segti saugos diržus, bet režisierius visiškai atsisakė tos minties. O spektaklyje "Astrida" supasi sūpynės. Iš pradžių kalbėta, kad technika to padaryti negali dėl svyravimų ir kitų specifikų, tačiau sūpynės yra, jos supasi – rastas techniškai saugus, tinkamas ir patikimas sprendimas, taigi svarbiausias žodis yra "kaip".

– Sausio pradžioje NKDT scenoje bus parodytas unikalus projektas – drauge su Japonijos menininkais kuriama oratorija "Sakurų prisiminimai"...

T.Ž.: "Labai laukiu šito projekto rezultatų, noriu pažiūrėti ne tik dėl to, kad prie jo dirbu, bet ir dėl jo unikalumo. Pasirinkti sudėtingi techniniai sprendimai. Vizualus vaizdas turi būti labai estetiškas, bet kartu ir labai įspūdinga scenografija. Šis projektas kuriamas apie metus, o parodytas bus vos tris kartus! Įsivaizduokite: visus metus dirba neįtikimai daug žmonių, o scenoje – tik keli pasirodymai. Tad teatras itin vitališkas ir reikalaujantis atsidavimo ir meilės objektas."