Zoologas P. B. Šivickis: iš atsiminimų

Tvarkydama jo asmeniniame archyve aptiktus rašinius, mokslininko duktė Ramona Šivickytė-Simokaitienė su "Santakos" skaitytojais dalijasi tėvo užrašytomis mintimis, paties patirtomis bei iš kitų žmonių lūpų girdėtomis istorijomis ir šiek tiek literatūriškai pagražintais jo prisiminimais. Palikta autentiška kalba tekstui suteikia dar daugiau žavesio.

Kaip aš beveik atpratau nuo kavos

Begyvendamas po svietą, noromis ar nenoromis, labai papratau gerti kavą. Tris kartus dienoje ją gerdavau ir jei turėdavau laiko bei pinigų kartais priedo dar kartą pridėdavau. Bet tai buvo senai. Jau beveik pusantrų metų, kai kavos mažai tegeriu. Lietuvoje visi kaip susitarę nori mane nuo kavos atpratinti. Tur būt jie tai daro iš mielaširdystės. Iš tikrųjų, juk tai baisus paprotys būti kavininku, taip kaip ir girtuokliu būti. Geri gerai, linksma, negeri negerai, galvą skauda, pikta. Iš pradžios aš nežinojau kad tai yra koks nors susitarimas prieš mane. Tik gerai paanalizavęs pradėjau suprasti. Man išėjo pusantrų metų kol savo prietelių gudrumus susekiau.

Iš visų gudriausias tai Šiaulių geležinkelio restoranas. Pernai metą man prisieidavo labai dažnai Šiaulių stotyje sustoti. Ateina traukinys vidurnaktį arba vidurdienį. Aš savo senu papročiu ir einu prašyti kavos. Vienos tik vasaros laiku septynis kartus prašiau man duoti kavos įvairiais dienos laikais ir nei sykio man nedavė. Ir kaip gudriai restorano kelneriai pasielgia. Jie visuomet sako, kad pieno nėra. Prašyk anksti rytą kavos, atsako pieno nėra; prašyk priešpiečiuos, pieno nėra; prašyk pavakariais, pieno nėra. Per visą vasarą aš nesusipratau kavos be pieno. Reikės kada nors dar bandyti.

Kitas būdas tai duoti kavą stiklinėje. Tai labai gudrus būdas. Sako man, jog tas būdas yra kilęs dar iš ponų laikų. Aš beveik tam sakymui ir tikiu, nes tik ponams kava tetinka gerti iš stiklinės. Jie turi laiko, gali palaukti kol ji tinkamai atšala. Aš neturiu nei laiko, nei noro karštą stiklą rankoje laikyti. O beveik visur Kauno restoranuose taip duodama. Aš jau būčiau gal ir metęs gerti, tik ant nelaimės radau tris restoranus, kuriuose matomai mielaširdingas darbas mažiau terūpi negu biznis. Jie duoda kavą gerti iš puoduko, taip kaip ir visoj Europoj, išskyrus Rusiją ir Lenkiją. Tie trys restoranai kaip kavininko paprotį išlaikė.

Dar vienas yra būdas, kurį aš užtikau vartojamą kaipo priemonė mane nuo kavos atpratinti. Tai vietoj kavos duoti cikorijos ir įvairių šaknų šaknelių, o gal ir žievelių mišinį. Čia filosofija labai aiški. Jei žmogui vietoj kavos duosi kokio nors kito mišinio, mugelio, tai tą mugelį bevartodamas atpras ir nuo kavos. Aš ir gėriau tokį, dievai žino kokį, tą mugelį beveik ištisus metus kol radau vietą, kur duoda tikros kavos ir dar iš puoduko. Ne tik tai to, bet ir su smulkiuoju cukrumi, kaip aš gerdavau turkų, graikų restorane. Kaip tik tą visą gavau. Tai visi bandymai mane nuo kavos kaip veršį nuo putros atpratinti ir pranyko. Bet buvau jau beveik beatprantąs.

1929.08.11