Talentingas muzikantas buities daiktus paverčia instru mentais ir sukuria grojimo metodiką

Egzotišką mušamųjų instrumentų garsą imituojančiu variniu gaubliu kol kas vienintelis pasaulyje groja vilnietis Tomas Dobrovolskis. Juo išgaunama melodija, muzikanto papildoma kitų instrumentų skambesio, užburia klausytojus, paverčia juos žmogumi orkestru tituluojamo menininko gerbėjais.

Išradimas kaip atsitiktinumas

Raginamas užpatentuoti savo išrastą muzikos instrumentą, T.Dobrovolskis moja ranka: rūpesčių daug, o pasekėjų vargu ar greit atsiras. Variniu gaubliu groti sudėtinga, jis pats to mokėsi ne vieną dieną, apmąstė ir sugalvojo grojimo metodiką. Keturiasdešimtmetį perkopęs muzikantas ir išradėjas savo sumanymą viešu pasirodymu Vilniuje įteisino mūsų dienomis, XXI amžiuje.
Pats šio nekasdienio įvykio kaltininkas tikina, kad viską lėmė atsitiktinumas. Kiek pagalvojęs dar patikslina: „Už varinį gaublį turiu būti dėkingas savo tėčiui. Jis buvo fizikas, smalsus ir nagingas žmogus, laisvalaikiu labai mėgęs ką nors meistrauti. Jis pats susikonstravo ir pasidirbino televizorių, kai šis dar buvo retenybė, sugalvodavo ir padarydavo įvairių buičiai reikalingų daiktų“, – pasakoja muzikantas.
Tarp tėčio sumeistrautų daiktų buvo ir šviestuvas apskritu variniu gaubtu. Prie jo namiškiai buvo įpratę, tad, kai šeima kėlėsi į kitą butą, šviestuvas keliavo kartu. „Paliečiau gaubtą ir išgirdau šiltą, paslaptingą gaudesį. Suklusau, paliečiau dar kartą. Dingtelėjo mintis, kad juo galima groti, tik tą akimirką dar nežinojau kaip“, – prisimena Tomas.

Vieno aktoriaus scena

Kai klausaisi koncertuojančio T.Dobrovolskio, imi suprasti, kodėl jis vadinamas žmogumi orkestru ar hipnotizuotoju: talentingo muzikanto rankose groja absoliučiai viskas. Jo pasirodymas – tai spektaklis, kuriame vienas aktorius mūsų akyse kuria stebuklingai gražią muzikinę kelionę civilizacijos labirintais. Puslankiu prieš save išdėstęs įvairių šalių etnografinius instrumentus, pasirinkęs keletą sumanymui tinkančių garsą skleidžiančių daiktų, muzikantas sėdi ant paties susikaltos dėžės, kuri dar yra ir mušamasis instrumentas „Cajon“.
Arčiausiai savęs jis pasideda varinį gaublį iš vienos pusės, o stiklinį gaublį (akvariumą) su vandeniu – iš kitos. Prie jų abiejų pritvirtinti kontaktiniai mikrofonai sujungti su elektronine garso efektų bei įrašymo įranga. Į misteriją panašiame koncerte yra ir improvizacijos, ir gerai apmąstytos muzikinės temos plėtotės: atrodo, tarsi pats T.Dobrovolskis persikūnija į muziką. Mistinę varinio gaublio muzikinę temą papildo skambus vandens garsas, indiškų barškučių ritmas, į subtiliai plėtojamą muzikinį audinį įsilieja į šaudymo lanką panašaus braziliško instrumento „Berimbau“ skleidžiama melodija, primityviai sumeistrautas gražaus garso afrikietiškas gnaibomasis „Kalimba“, flaitos, lietuviški skudučiai, paprastos popieriaus skiautės šnaresys.
Į šią originalią garsų tėkmę retsykiais įsiterpia dar ir triukšmui skleisti futbolo sirgalių naudojamas trimitas. Tik vienam Tomui žinoma seka garsai įrašomi į elektroninę garso įrašymo įrangą, jie sluoksniuojami su gyvai įgrojamais fragmentais.

Svarbus publikos vaidmuo

„Neperšu klausytojams savo būsenos, tiesiog stengiuos groti geriausiai, kaip tik galiu. O klausytojai patys turi sutelkti savo vaizduotę“, – tikina menininkas. Jis sako, kad kartais pačiam sunku atsakyti į klausimą, kaip atsiranda viena ar kita melodija, kodėl ji primena seną archajinį giedojimą ar išsilieja į širdingą žmogaus ir gamtos dialogą. Patį menininką jaudina šios metamorfozės, todėl scenoje T.Dobrovolskis būna panašus į erdve ir laiku keliaujantį vienišių, nors gyvenime turi daugybę bičiulių, noriai su juo koncertuojančių kolegų, didelį gerbėjų ratą Lietuvoje ir svetur.
Paklaustas, kurioje šalyje publika sunkiausiai prijaukinama, muzikantas prisimena pasirodymus Londone. „Iš pradžių klausytojai buvo santūrūs, kokie ir būna daug mačiusieji, tačiau koncerto pabaigoje jie jau stovėdami savo emocijas liejo pritarimo šūksniais“, – sako T.Dobrovolskis. Prie šio spektaklio „Trimatrix. Trys judėjimai“ premjeros sėkmės prisidėjo ir garso operatorius. Jis savo iniciatyva ir lėšomis atskrido į Londoną, geriau negu bet kas kitas suprasdamas garso kokybės svarbą.
T.Dobrovolskis neišskiria koncertų prestižinėse salėse, nes ir grojant kamerinėse erdvėse reikia tokio paties susikaupimo, atsakomybės, profesionalumo. Tomas yra muzikavęs su džiazo bei akademinės muzikos atlikėjais tuve Sainkcho Namtchylak, japone Satoko Aoki, Vladimiru Čekasinu, Petru Geniušu, Andre Pabarčiūte, Raimondu Sviackevičiumi, Neda Malūnavičiūte, Kostu Smoriginu, Olegu Ditkovskiu, Liudu Mockūnu, Eugenijum Kanevičiu, Sauliumi Petreikiu ir kt. T.Dobrovolskį girdėjo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Anglijos, Belgijos klausytojai, didelį susidomėjimą sukėlė jo muzika kartu su Lora Juodkaite kurtam šokio spektakliui „Trimatrix. Trys judėjimai“, individualūs muzikiniai projektai.

Į muziką – ilgas kelias

Kai T.Dobrovolskis sako, kad muzikos jis klausosi nuolat, pagalvoji, jog šio menininko profesinis pasirinkimas turėjo subręsti labai anksti. Bet pašnekovas juokiasi, purto galvą ir pasakoja, kiek daug turėjo pagundų: rimtai domėjosi daile, sportavo, o kai mamai pareiškė, kad nusprendė atsidėti muzikai, gerokai ją nustebino. Neprieštaraudama sūnaus nuomonei, ji tepasiūlė pasitarti su specialistais, kad šie įvertintų sūnaus muzikalumą.
Studijos Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universiteto Menų fakultete, stažuotė Danijos ritmo akademijoje, kūrybinga prigimtis, nuoseklus savarankiškas darbas, gausybė koncertų, kolegų patirtis ir savosios įvertinimas padėjo nutiesti savo kūrybinį kelią. Tačiau ir šis laikas nebuvo vientisas, visą dešimtmetį menininkas buvo atitolęs nuo muzikos, tačiau vis dėlto į ją sugrįžo.
„Esu laimingas, kad mane palaiko šeima. Žmona Akvilė supranta, jog kūrybos laikas nematuojamas valandomis. Aš labai branginu mūsų asmeninį gyvenimą, bendravimą, buvimą kartu. Kad ir kaip būčiau užsiėmęs, kuriam nors susirgus, atidedu į šalį visus darbus“, – sako muzikas.