Virtualioje parodoje – džiaugsmas, virtęs beprasme dvikova

Pasijuto piligrimai

„1940-ieji. Paskutinė Lietuvos vasara Vilniuje“ – virtualioji Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro parengta paroda – papildo taip pat pavadintą istoriko Norberto Černiausko knygą. Projektas, prieinamas adresu https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/linear/808075/96828, pristato XX a. 4–5 dešimtmečių Vilniaus fotografijas ir kitas susijusias vertybes iš Lietuvos muziejų kolekcijų.

Tarpukariu Lenkijos periferijos miestu tapęs Vilnius 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartimi buvo priskirtas Lietuvai. Atgauta sostine džiaugtasi neilgai: 1940 m. birželio viduryje šalį okupavo SSRS. Tačiau laikotarpiu iki šio šaliai tragiško įvykio visi keliai vedė į Vilnių – apžiūrėti sostinės ir visos Vilnijos leidosi moksleiviai su mokytojais, jaunuomenė, valdininkai, akademikai, naujų rinkų besižvalgantys verslininkai ir ūkininkai. Masino ne tik Vilniaus įžymybės, bet ir Verkiai, Trakai.

Nuotraukų, kuriose užfiksuotos istorinės akimirkos, gausi virtuali paroda perteikia sostinės atgavimo džiaugsmą, dar neaptemdytą būsimos tragedijos nuojautos.

Dėl išaugusių ekskursijų skaičiaus „Lietuvos geležinkeliai“ net kreipėsi į visuomenę su prašymu, organizuojant gausesnes iškylas, iš anksto informuoti įmonės valdybą, atidžiau sekti tvarkaraščius.

„Žymiai išaugus ekskursijoms pačioje sostinės širdyje, Gedimino gatvės 16-ame name buvo netgi atidarytas turizmo informacijos centras. Atsirado ir daugybė naujų kelionių vadovų, kitų pažintinių leidinių, turėjusių padėti atvykėliams susiorientuoti ir pažinti senąją sostinę, apylinkių įžymybes“, – teigia parodos autoriai.

Šventė: Valstybinės literatūros premijos įteikimas Vilniaus universiteto kolonų salėje. Paskutiniuoju jos laureatu tapo poetas Bernardas Brazdžionis (trečias iš kairės). /  Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Visa apimanti euforija

„Nors dar ankstoka, aštunta valanda, žmonių visur pilniausiai pilna. Skuba jie šaligatviais, automobiliai, sunkvežimiai ir autobusai dūzgia, kemšasi gatvėse. Kaip iš jų lentelių pažymėjimų numerių matyti, atvažiuoja jie iš viso krašto, toliausiai, su keleiviais ir prekėmis: nuo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Raseinių, Ukmergės, Utenos, Zarasų“, – 1953-iaisiais išleistoje knygoje „Raudonasis tvanas“ apie seną, gražiai apdainuotą ir patrauklų miestą rašė Ignas Jurkūnas-Šeinius.

Visi keliai vedė į Vilnių – apžiūrėti sostinės ir visos Vilnijos leidosi moksleiviai su mokytojais, valdininkai, akademikai, ūkininkai.

Vilnius netruko tapti ir konferencinio turizmo centru. Nuo gegužės pradžios kiekvieną savaitgalį buvo suplanuotos kokios nors organizacijos ar įstaigos proginis suvažiavimas, sąskrydis, konferencija. Čia susibūrę žydų kariai veteranai svarstė savo ir Lietuvos problemas, ragino tautiečius aktyviau įsitraukti į krašto atsparumo stiprinimą. Rinkosi Lietuvos akušerės, agronomai, pavasarininkai ir ateitininkai.

„Išaušo pavasaris taip pat Vilniaus prekybai. Vilniaus pirkliai, mažesni ir didesni, taip pat daug ko laukia. Jie tikisi, kad galės atsigriebti, padengs nuostolius, pagydys visas senas žaizdas. Visi miesto gyventojai tiek daug laukia ir tikisi iš šio pavasario! Bedarbė rankų darbininkų tarpe jau sumažėjusi 60 nuošimčių, inteligentijos tarpe — 35 nuošimčiais. Jei taip gerai klosis ir toliau, gal greitai ji ir visai išnyks“, – rašė I. Jurkūnas-Šeinius.

Ekskursija: masino ne tik sostinė, bet ir jos apylinkės. Nuotraukoje – 1940 m. gegužę Trakus aplankiusios Kauno IV gimnazijos mokinės su lydinčiais asmenimis, įsiamžinusios prie pilies donžono griuvėsių. / Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Viltys ir realybė

Birželio 15-ąją pirmąjį vadinamąjį lietuviškąjį semestrą baigė Vilniaus universitetas – per 1 000 studentų: humanitarų ir teisininkų, kurių gretas netrukus praretins sovietų ir nacių okupacijos, nuo naują represijų bangą pranašaujančios Raudonosios armijos artėjimo sukelta desperatiška emigracija į Vakarus.

Dėl Vilniaus diplomatinėse kovose sulaužius tiek iečių niekas nepaisė, kad sykiu su sostine jauna šalis atgavo ir virtinę socialinių problemų: pabėgėlius, darbo netekusius valdininkus, atlietuvinimu nepatenkintus vietos gyventojus – priešindamiesi Lietuvos įstatymams, tvarkai net kai kurie Vilnijos kitataučiai ūmai pasijuto esą lenkai.

Tarp lietuvių ir lenkų kilę vadinamieji giesmių karai, į kuriuos įsitraukė net ir paprastai abejingi valstiečiai, nors dauguma jų buvo baltarusiai ir save laikė tuteišiais, netrukus atrodys it beprasmis jėgų švaistymas.