Vertėjų misija – tiesti tiltus tarp pasaulio tautų

Knyga po knygos, istorija po istorijos, kurią turi ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, suprasti ir nepradangindamas autentiško autoriaus stiliaus perteikti skaitytojui – tokia grožinės literatūros vertėjų kasdienybė. Apie šios profesijos džiaugsmus ir sunkumus bei ką tik Rašytojų sąjungos leidykloje išleistą knygą –  Nobelio premijos laureato J.M.G Le Clezio "Auksinė žuvelė" – pokalbis su patyrusia vertėja Jone Ramunyte.

– Dailės akademijoje baigėte dizainą ir įgijote dailininkės-konstruktorės išsilavinimą. Kodėl atsisakėte šios profesijos ir pasirinkote vertimą? Kas privertė apsigalvoti?

– Atsakyti galėčiau ganėtinai abstrakčiai: vertimą galiausiai pasirinkau todėl, kad, matyt, taip jau buvo lemta ir turėjo įvykti. Taigi: gyvenimas klostosi, juda sava eiga, kažkas vyksta, kažką veiki ir štai susigriebi, kad jau nebe projektuoji (ar skaičiuoji, ar dar ką darai – tų "ar" gali būti įvairiausių), o verti knygas ir toliau jas versi. Ne, apsigalvoti manęs niekas neprivertė, o ir nemanau, kad kuriuo nors momentu būčiau taip ryškiai apsigalvojusi ir nutarusi: "Na, štai. Atsisakau profesijos, kurios diplomą turiu – dabar sėsiu ir versiu knygas." Mūsų, tokių persivertėlių į vertėjus, tiek tarp vietinių, tiek tarp užsienio kolegų ne taip jau reta. Žmonės versti kartais ateina iš įvairiausių sričių. Matyt, taip jiems buvo lemta: juk ne visada iš taško A į tašką B keliaujame tiesiausiu keliu, tiesa? Toks ir kai kurių žmonių (ir mano) kelias į vertėjus – su apylankom.

– Jūs, kaip ir jūsų mama, pripažinta vertėja Ramutė Ramunienė, pasirinkote versti iš prancūzų kalbos. Kuo ši kalba jus patraukė?

– Kaip ir su pasirinkimu versti, taip ir su prancūzų kalba. Kažkokios lemiamos, sprendžiamosios minties "versiu iš prancūzų kalbos, šitaip sekdama mamos pėdomis" nebuvo. Viskas tiesiog pamažu vyko ir įvyko.

– Ar jums padėjo mamos patirtis? Ar kreipiatės į ją pagalbos?

– Žinoma, labai padėjo. Kreipdavausi, beje, ir tebesikreipiu į ją su klausimais ir visad sulaukiu dalykiško, vertingo, profesionalaus atsakymo, patarimo.

– Ar sunku versti iš prancūzų į lietuvių kalbą? Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Iš prancūzų į lietuvių kalbą versti ne sunkiau ir ne lengviau, negu iš bet kurios kitos kalbos, t. y. kartais sunku, kartais ne taip, visaip būna – tai priklauso nuo verčiamo teksto ir dar daugybės faktorių, kuriuos sunku ir išvardyti – labai jau jų daug.

– Ar kieta vertėjo duona? Ar niekada nepatiriate akimirkų, kai, susidorojusi su kokiu nors kūriniu ir pajutusi palengvėjimą, nebenorite imtis naujo vertimo?

– Jausmo, kad susidorojus su kokiu nors sudėtingesniu kūriniu nebenorėčiau imtis naujo vertimo, patyrusi nesu. Juk tai mano darbas ir aš jį mėgstu. Nemanau, kad apskritai koks nors vertėjas galėtų taip baisiai nusivilti versdamas, kad nuspręstų: "Viskas, man gana. Mat jį šunes tą vertimą." Taip nutikti galėtų nebent tada, kai žmogus pabando versti ir dirbdamas pamato, kad ne – tai ne jam, kad, matyt, jis užsiima tuo, kuo užsiimti jam nereikėtų – štai tada jam ir tenka keliauti į kokį kitą tašką B... Kita vertus, juk jis dar nėra tikras vertėjas. O tarp tikrųjų vertėjų tokio atvejo neprisimenu.

– Kokia yra vertėjo darbo specifika?

– Vertėjo darbas daugeliui iš šalies apskritai turėtų atrodyti gerokai nuobodus. Juk jo gyvenimas gan nemaža dalimi – vienišiaus gyvenimas, daug laiko praleidžiama su savimi, o tiksliau su verčiamu autoriumi, jo tekstu, su žodynais, kompiuteriu. Čia jau turbūt žmogus turi būti taip surėdytas, kad vietoj darbo kolektyve, tarp žmonių, niurksotų sau vienas prie kompiuterio ir jaustų pasitenkinimą... Tad nepulsiu liaupsinti šio darbo pranašumų, daug kam jie pasirodytų visai nesuprantami ir nepatrauklūs – ir tai, beje, visiškai suprantama. Matyt, reikia būti tokios vertėjiškos prigimties, kuri vertimo smagumais gardžiuojasi savaime, be jokių aiškinimų.

– Paskutinė jūsų išversta knyga Nobelio premijos laureato J.M.G Le Clezio "Auksinė žuvelė", kurioje pasakojama spalvinga, tiek juodo, tiek balto mačiusios arabų mergaitės Lailos istorija. Kodėl ėmėtės šios knygos? Kuo ji ypatinga?

– Norėčiau tikėti, kad tai bus platesnio Le Clézio kūrybos pristatymo dalis, jo pradžia, jei viskas sėkmingai klostysis. Mat vertėjui nuo jo puoselėjamų planų iki jų realizavimo – labai ilgas kelias. Kad pasirodytų knyga, toli gražu nepakanka ją išversti – reikalingas leidėjas, leidykla, pagaliau, ypač jei kūrinio autorius rimtas, nekomercinis – reikalingi rėmėjai. Visus tuos asmenis reikia įtikinti, koks svarbus, reikalingas, naudingas ir pan. būtų siūlomas vertimas. O gera literatūra apskritai finansiškai neatsiperka – štai tokia gyvenimiška tiesa. O kodėl "Auksinė žuvelė"? Na, galbūt tarp Le Clézio kūrinių tai paprastesnis, skaitytojui lengviau priimamas kūrinys. Gal labiau patrauks skaitytojo dėmesį, negu, tarkime, jo "Protokolas", kurį galbūt tikėčiausi atvesti skaitytojui "Auksinės žuvelės" pramintu takeliu.

– Esate sakiusi, kad knyga knygai, tekstas tekstui nelygu... Vienas slysta kaip sviestu pateptas, kitas girgžda ir stringa kaip netepti ratai... O kaip buvo su šia knyga?

– Ne, šitos knygos tekstas negirgždėjo kaip netepti ratai. "Auksinė žuvelė", beje, parašyta sąmoningai labai paprastu, net lakonišku, lengvu, takiu stiliumi, be jokių įmantrumų – Lailos istoriją autorius pateikia pačios herojės lūpomis, tarsi ją pasakotų paprasta mergaitė – iš pradžių maža, naivi, vėliau vis brandesnė, mąslesnė.

– Viename interviu minėjote, kad, jūsų nuomone, reikėtų plačiau pristatyti šį autorių. Kuo jus patraukė J.M.G Le Clezio darbai? Kuo išsiskiria šio rašytojo kalba, kūryba?

– J.M.G. Le Clézio – rašytojas, 2008 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Lietuvoje jo kūryba nėra labai plačiai žinoma (į lietuvių kalbą išversta "Dykuma" (1993) ir "Aukso ieškotojas" (1995)), tad manyčiau, kad rašytojas – pats labai spalvinga asmenybė – ir jo kūryba verta išsamesnio pristatymo mūsų skaitytojui.

– Ar galite sau leisti rinktis, ką versti, o ko ne? Ar priimate visus leidyklų pasiūlymus?

– Dėl galimybės rinktis, ką versti, – klausimas taip pat sudėtingas. Žinoma, labai norėčiau, kad galėčiau rinktis ir siūlyti leidykloms vertas knygas (tai, žinoma, stengiuosi daryti, nors ne visada pasiseka) ir visada sulaukčiau teigiamo rezultato. Kartais dėl tokio siūlymo tenka įdėti tikrai nemažai pastangų, kreiptis į ne vieną leidėją, ieškoti rėmėjų. Nors ir ne visada, būna, kad pavyksta. Tada dirbti labai smagu.

Tarp knygų, kurias pasiūlo leidykla, pasitaiko visokių. Ne, besąlygiškai visų tokių pasiūlymų nepriimu, bet kad kategoriškai atsisakyčiau visų, kurie nelabai limpa, taip pat negalėčiau pasakyti. Juk visi turime gyventi ir pragyventi, ar ne? Žinoma, jei knyga atrodo visiškai nepriimtina ar visiškas niekalas, aš jos nesiimsiu. Bet tokių, pavadinkime, neutralių knygų, kurias tiesiog reikia sąžiningai "padaryti" – taip, pasitaiko. Taigi būna visaip. O kartais ir leidykla pasiūlo man, kaip vertėjai, visiškai patrauklią knygą.

– Kokia yra vertėjo misija?

– Manau, vertėjo, kaip ir bet kurio kito žmogaus misija – sąžiningai, profesionaliai dirbti savo darbą. Štai tokia nedidelė kiekvieno vertėjo mini misija. Na, o plačiau apibendrinant, skambiau jo misijai apibūdinti labai tiktų žodžiai iš 2014-ųjų pavasarį Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos visuotinio susirinkimo priimto kreipimosi į kolegas visame pasaulyje: "Mes, vertėjai, suvokiantys savo misiją kaip tiltų tarp pasaulio tautų tiesimą..." Taigi: tiesti tiltus tarp pasaulio tautų, tarp kultūrų ir taip skatinti tarpusavio supratimą ir toleranciją.