Į sąrašą įtraukta 17 vietų septyniose valstybėse – Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Japonijoje ir Indijoje, – siekiant pademonstruoti pasaulinę Charles‘io-Edouard‘o Jeanneret-Gris (Šarlio Eduaro Žanerė-Gri), geriau žinomo kaip Le Corbusier, darbų sferą.

1887 metais Šveicarijoje gimęs architektas būdamas 20 metų persikėlė į Paryžių, o 1920-aisiais pasivadino Le Corbusier, perėmęs šį slapyvardį iš vieno iš savo protėvių. Po dešimties metų jis tapo Prancūzijos piliečiu.

Le Corbusier, funkcionalių betoninių pastatų pionieriaus, tarp kurio darbų yra ir gyvenamasis kompleksas Marselyje „La Cite Radieuse“ („Spindulingasis miestas“), yra laikomas vienu ryškiausių modernizmo architektūros pradininkų kartu su Ludwigu Miesu van der Rohe (Liudvigu Mysu van der Rohe) ir Alvaru Aalto (Alvaru Altu).

Jo parengti urbanistiniai projektai su funkcionaliais daugiabučiais parkų aplinkoje tris dešimtmečius darė didžiulę įtaką Prancūzijos pokario miestų planavimo politikai.

Vis dėlto jos buvo atsisakyta 1973-iaisiais, kai tapo aišku, kad daug tokių gyvenamųjų zonų padaro miestą beveidį ir slegia, be to, prisideda prie alienacijos.

Praėjusiais metais kilo skandalas dėl Le Corbusier, kai žurnalisto Xavier de Jarcy (Ksavjė de Žarsi) knygoje „Le Corbusier: prancūzų fašizmas“ („Le Corbusier, un fascisme francais“) buvo atskleistą faktų apie garsaus kūrėjo ryšius su fašistais ir sąsajas su pronacišku Prancūzijos Viši režimu.

Kaip buvo atskleista, prieš Antrąjį pasaulinį karą jis artimai draugavo su gydytoju Pierre'u Winteriu (Pjeru Venteriu), vadovavusiu Prancūzijos revoliucinei fašistų partijai, ir drauge su juo įkūrė miestų planavimui skirtą žurnalą „Plans“.

Prasidėjus karui, architektas 1940-ųjų rugpjūtį savo motinai rašė, kad „pinigai, žydai (iš dalies atsakingi), masonai, visi sulauks teisingos bausmės“.

Tų pačių metų spalį jis pridūrė: „Hitleris gali vainikuoti savo gyvenimą didžiu darbu: planingai sutvarkyti Europą.“