Trys pjesės apie žmogų

– Apie tokią redaktorę kaip E.Bielskytė galėjau tik svajoti, o dabar galiu ir palinkėti bet kuriam autoriui (žinoma, ne tam, kuris pats viską žino geriausiai). Man, neturinčiai filologo išsilavinimo, darbas su E.Bielskyte buvo kaip kvalifikacijos kėlimo kursai, meistriškumo pamokos ir profesinių įgūdžių tobulinimo dirbtuvės. Leidžiant knygą, dažnai svarbu ne tik pačios kalbos redagavimas, kur su taisyklėmis nepasiginčysi, bet ir galimybė tiesiog pasitarti su literatūros profesionalu. Tokią galimybę aš tikrai turėjau. Ji nuolat budėjo viso knygos gimimo metu lyg kantri, tvirta ir profesionali pribuvėja. Ji buvo mano dešinioji ranka, periferinis regėjimas ir atsarginės smegenys.

– Paskutinės pjesės parašymo data – 2011 m. Galbūt jau baigiama ar baigta nauja pjesė ir, regis, dramaturginė jūsų kūryba prasidėjo nuo kūrinių vaikams? Kiek, kokiems teatrams jų sukurta? Beje, dienos šviesą, atrodo, netrukus išvys knyga vaikams? Pjesių ar eilėraščių?

– Dabar baigiu sudėtingą pjesę vaikams. Kartkartėmis beklaidžiodama interneto žiniasklaidos džiunglėse vis aptinku straipsnių su statistiniais duomenimis, rodančiais, kad Lietuvoje gyvena nelaimingiausi vaikai Europoje. Pradėjau gilintis, kodėl taip yra, ir sumaniau apie tai parašyti. Tai nebus pasaka, tai bus sudėtingos ir skaudžios realybės atgarsiai. O kiek tų pjesių vaikams buvo sukurta, neprisimenu, reikėtų paskaičiuoti, bet kam tie skaičiai įdomūs. Kai kurios šiuo metu rodomos Šiaulių, Klaipėdos, Kauno teatruose. O apie poezijos knygą vaikams galiu pasakyti, kad procesas vyksta, o kuo jis baigsis, dar nežinau. Berašydama pastebėjau, kad vaikus gana stipriai traukia siaubo žanras, net dailiąsias lėles barbes pakeitė visokio žalio plauko monstrės. Toptelėjo mintis – o gal pamėginti vaikams parašyti siaubo poezijos? Va taip ir smaginuosi...

– Būsiu užmėtyta akmenimis, tiksliau – išplakta piktų komentarų, kad kalbindama D.Čepauskaitę neklausiu jos apie poeziją.

– Vieną kitą parašau, bet tiek mažai, kad nesijaučiu turinti teisę teigti, kad rašau eilėraščius. Kodėl tiek mažai? Po išsamios ir kruopščios savo kūrybinės būsenos analizės ir sielos studijos padariau tokias teorines išvadas apie poezijos nerašymo priežastis: 1. Poezijos rašymas yra Dievo dovana, kurią Dievas kartais atsiima. 2. Kažkada suformulavau, kad panašiai kaip vanduo, įkaitęs iki virimo temperatūros, virsta garais, taip įkaitusi siela užverda ir virsta poezija. Išvada – jei visą laiką garuotum, iš tavęs teliktų tik dantys ir akiniai, todėl kartais reikia užsiimti ir kita veikla. 3. Poezijos rašymas yra jaunystės prerogatyva, ir aš turiu pripažinti, kad ši tiesiog praeina. 4.Gaila medžio, kurį reikės nukirsti, kad pagamintų popieriaus mano poezijos knygai. 5. Karvė mirė, tegyvuoja karvė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių