Tikrovė ne prastesnė už magiškus elementus

Jaunesnė rašydavo apie moteris, gimdančias balandžius. Ir apie tėčius, kuriuos galėjai nusipirkti parduotuvėje. Jurga Tumasonytė – žurnalistė (rašo ir „37O“), rašytoja, gal pati to nenorėdama Lietuvoje įsitvirtino magiškojo realizmo linijoje. Nors gal būtų teisingiau sakyti, magiškojo buitizmo, nes jos istorijose daug kasdienio gyvenimo.

Pernai Jurgos apsakymų rinktinė „Undinės“ pateko į Lietuvos metų knygų rinkimus, o šį pavasarį ji išleido savo pirmąjį romaną. „Remontas“ buvo ilgai brandintas, o kuo labiau brendo, tuo mažiau jame liko iš moterų gimstančių balandžių. Bet neprarado humoro ir ypatingo Jurgos sugebėjimo nepraleisti pro akis įdomiausių nutikimų iš tikro gyvenimo.

– Ką tik išleidai pirmą romaną. Kaip jautiesi?

– Jaučiuosi laiminga, kad parašiau knygą ir vis dar atrodo, kad ji visai neblogai pavyko. Smagu išgirsti skaitytojų atsiliepimus, tad visi įspūdžiai, kurių sulaukiu iš „Remontą“ perskaičiusių draugų ir pažįstamų, man yra aukso vertės. Dar įdomu, ar atsiras romane save atpažinsiančių personažų iš mano vaikystės Šilainių ir kaip jie į tai sureaguos.

– Apie ką yra „Remontas“? Tavo, kaip autorės, žodžiais.

– Romanas apie sielų, buto ir valstybės remontą. Jį rašydama daug svarsčiau apie paveldėtą atmintį ir traumas, kurios mus persekioja ne tik iš senelių ar tėvų gyvenimų, bet ir iš aplinkos, kurioje gyvename. Mano veikėjai mėgsta daryti remontą, taip tarsi sukurdami viską iš naujo, atversdami baltą popieriaus lapą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

– O kaip tu pati gyveni? Labiau versdama lapus iš naujo ar tęstinai? Labiau kaip veikėjai ar kažkaip kitaip?

– Visada guosdavausi, kad jeigu ką, atsiversiu baltą lapą ir pradėsiu iš naujo. Gal ne veltui vis susigalvoju įvairių karjeros vingių, kuriuos galėčiau pradėti? Vis atrodydavo, kad jeigu norėsiu, tai imsiu ir susikursiu save iš naujo. Suprantama, viskas paremta tokiu atvirai romantiniu svaičiojimu. Mano romano veikėja gal net ne tokia romantiška svaičiotoja, nes gyvena inertišką gyvenimą ir bijo ką nors keisti, nemėgsta būti dėmesio centre, turi keistų manijų.

– Kodėl dabartiniai trisdešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje (pavyzdžiui, filmas „Devym kažkelinti“) taip gręžiasi į vaikystę dešimtajame dešimtmetyje?

– Dėl to, kad ši nauja karta užaugo ir ėmė aiškintis, kas su ja atsitiko. Ankstesnės kartos taip pat masiškai kalbėdavo apie savo jaunystės ar vaikystės metus tam tikrais valstybės lūžio metais (tarkime, pokariu ar lengvai idealizuojamu tarpukariu). Man atrodė įdomu mąstyti ne tik apie asmenines patirtis, bet ir bendresnius kontekstus, tarkime, kaip keitėsi žmonių mentalitetas, kaip kito vertybės ar požiūris į vaikų auklėjimą. Kai kurie veikėjai, kaip tas diedukas iš kaimo, taip ir nespėjo kaip reikiant prisitaikyti prie pasikeitusio laiko, todėl išgėręs tik alaus kalbėdavo apie partizanavimą, o alaus su degtine – apie tarnystę Raudonojoje armijoje.

– Ar galima galvoti, kad „Remontas“ atspindi tavo asmeninius jausmus apie dešimtąjį dešimtmetį?

– Manau, kad mano asmeniniai jausmai turi nemažai bendro ir su kitų žmonių asmeniniais jausmais.

– Perskaičiau romaną, ne vienoj vietoj pasijuokiau, ne vienoj vietoj sulinksėjau atpažinęs aprašomą situaciją. Bet supratau, kad nėra nė vieno veikėjo prie širdies, faino žmogaus. Ar čia man vienam pasirodė, ar sąmoningai „Remonto“ veikėjai visi tokie kaip kaimynai – pasilabinam, bet nedraugaujam, maloniai vienas kitam šypsomės, bet namie burbam?

– Visi veikėjai yra perleisti per pagrindinės pasakotojos matymo filtrą, o pagrindinė veikėja juk yra truputį mizantropė ir jos santykis su mylimais žmonėmis ar gerais draugais toks, sakyčiau, gana keistas.

– Kodėl nėra Kauno nuorodų, vietovardžių?

– Dėl to, kad tai nebuvo taip svarbu. Užteko iškalbingo Rasytės, kuriai tėvelis nupjovė žoliapjove kojas, gatvės pavadinimo.

Papasakok apie tą Rasytę daugiau. Kaip supratau, tai buvo rezonansinis įvykis, o aš nieko nebuvau girdėjęs. Gal tokių yra ir skaitytojų?

– Devintojo dešimtmečio pradžioje viename kaime mažai mergaitei tėtis netyčia kombainu nupjovė kojas, tos kojelės buvo nuskraidintos į Maskvą ir sėkmingai prisiūtos. Kojų prisiuvimo operacija pasaulyje buvo atlikta pirmą kartą, dėl to mergaitės istorija nuskambėjo plačiai. Kadangi tokia Rasytės gatvė Šilainiuose tikrai yra, man pasirodė simboliška apgyvendinti ten romano veikėjos šeimą.

– Esi pasakojusi, kad planuoji tapti vestuvių fotografe ir kad pagrindinė motyvacija yra ne pinigai, o istorijos ir personažai. „Remontą“ skaitydamas negalėjau pamiršti šitos minties, kad Jurga lygu istorijos ir personažai. Iš kur toks potraukis? Kodėl tau svarbu tas istorijas atpasakoti, personažus parodyti?

– Dėl to, kad aš nuolat tai ir darau, – stebiu aplinką, renku personažus, pati retsykiais virsdama tuo pagrindiniu pasakojimo centru, nes man irgi atsitinka visokių juokingų situacijų. Turbūt dėl to ir rašau, nes noriu juos įamžinti. O darau tai, nes jaučiu vidinį poreikį ir prasmę. Panašiai kaip ir sodindama pomidorus, kuriuos nebūtinai paskui suvalgysim, bet sodinti juk smagu.

– Pernai išėjus novelių rinkiniui „Undinės“, interviu „Literatūrai ir menui“ apie romano rašymą sakei: „Klupau, griuvau, stojausi, purčiausi, valiausi kraują, vėl kritau ir kilau.“ Papasakok daugiau apie savo kūrybinį procesą. Ar tikrai jis toks kruvinas?

– Iki tol labai nesisekė rašyti ilgos apimties prozos kūrinių. Pradėjau gal 2012 m. ir vis nepabaigdavau, imdavausi naujų siužetinių linijų, išskysdavo senesnės, klupau ieškodama tinkamo stiliaus ir pasakojimo būdo. Tai tęsėsi ilgai ir atrodė, kad tiesiog niekada nebeparašysiu romano ir išvis, kam man jo reikia, jei tik kankinuosi. Mintis apie visiškai naują pasakojimą aplankė prieš ketverius metus, mėginau rašyti ir pjesę „Remontas“, kuri kalbėjo apie panašius dalykus, nors veikėjos ir aplinkybės buvo kitos. Iki gimstant sūnui turėjau to romano eskizų ir pačią pradžią. O tada kažkas galvoje spragtelėjo ir maždaug per pusmetį, rašydama po keletą valandų kasdien, sudėjau visą pasakojimą. Paaiškėjo, kad kuo mažiau turėdavau laiko, tuo produktyviau sekdavosi dirbti.

– Parašius pirmą, žinau, kad jau dirbi ir prie antro. Išduok ką nors – kokios idėjos sklando, kas ten bus?

– Turiu idėjų šįkart rašyti konkrečiame laike ir vietoje neapibrėžtą pasakojimą su siaubo elementais. Tačiau kol kas tai tėra tik bandymai, nes vis trūksta laiko, o galva plyšta nuo visokiausių sumanymų. Dar šią vasarą su režisiere Janina Lapinskaite rašome scenarijų pagal mano apsakymus iš „Undinių“. Taip pat laukia smagūs darbai prie vaikiškos knygos, kuri, jei viskas klostysis gerai, turėtų pasirodyti dar šiais metais.

– Romaną pradėjai rašyti seniai, paskui gimė sūnus, tada knygą užbaigei. Knygoje gan daug dėmesio vaikų ir tėvų santykiams. Įdomu, kaip keitėsi ši romano dalis, kai pati išbandei mamos amplua?

– Keista, bet apie tėvų ir vaikų santykius rašau nuo paauglystės. Tik, kai buvau dvidešimt kelerių, mano veikėjos gimdydavo balandžius, jų motinos virsdavo pitbuliais, iš parduotuvės pirkdavo šviežią tėvą ir t.t. O kai iš tikrųjų patyriau tuos motinystės dalykus, supratau, kad tikrovė ne ką prastesnė už magiškus elementus. Dėl to kai kurie gimdymo ar vaiko priežiūros elementai atėję iš mano pačios patirčių, kurių, neturėdama vaiko, turbūt nebūčiau sugalvojusi. Tačiau, kaip pastebėjai, nepaisant motinos perkamų šliaužtinukų per akcijas prekybos centruose, pagrindinė „Remonto“ veikėja vaikų neturi ir neplanuoja, svarstydama, kam jie išvis reikalingi.  



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių