Tapytoja H. Bartkutė: didžiausias įkvėpimas man yra bendravimas

Vis dėlto, jei gautų galimybę atsukti savo gyvenimo filmą nuo pradžių, Henrika meną pasiliktų ne kaip profesiją, bet kaip hobį, gyvenimo prieskonį. "Jis man leidžia daug įdomių žmonių pažinti ir šiaip… visai įdomu tą grožį kurti. Būtų ir dar įdomiau, jei buitis nerūpėtų", – atvirauja menininkė.

– Savo darbais norite skleisti grožį, gėrį, harmoniją, pozityvumą. Bet egzistuoja ir kitoks menas, į kurį pažvelgęs regi tamsą, sumaištį, agresiją, destrukciją…

– Tai priklauso nuo menininko charakterio: kiekvienas juk dirbame savaip. Man, tarkim, menas asocijuojasi su žodžiu "grožis". Kitas kūrėjas galbūt ieško kitokių žodžių savajam "aš" išreikšti. Kurdama  nenoriu naudoti jokių tamsių spalvų – siekiu, kad menas žmogui dovanotų vien šviesą, poilsį, ramybę. Trokštu mene tik grožio. O kiti galbūt nori išreikšti ir kitokias mintis, asmenines nuotaikas.

– Jei neklystu, jūsų mama Vitalija Bartkuvienė – praeityje žinoma tekstilininkė? Nuo mažumės sekėte mamos pėdomis?

– O, taip… Čia jau mamos didelis nuopelnas, kad pasukau į menus. Tėtis buvo sportininkas. Tuometėje Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dabar Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija – aut.past.) man dėstė garsiausi to meto menininkai – Romualdas Čarna, Algirdas Lukštas, Osvaldas Jablonskis ir kt. Teko garbė būti jų mokine. Iš pradžių įstojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti tekstilės specialybės, vėliau atsidūriau Maskvoje. 1984–1989 m. mokiausi Sergejaus Stroganovo Maskvos valstybinėje meno ir pramonės akademijoje.

– Papasakokite apie savo studijų Maskvoje laikotarpį.

Kūryba dėl pačios kūrybos tikrai nėra mano pašaukimas. Kiekvieną rytą atėjusi į studiją pagalvoju, ką padaryti gražaus, kad tai kam nors patiktų.

– Man pasisekė – galėjau mokytis išties puikioje meno mokykloje, kur dėstė garsūs Rusijos menininkai. Kaip šiandien pamenu, manęs laukdavo keli profesoriai su krūva lietuviškų knygų – iš bibliotekų prisinešę, legendų apie Lietuvą prisiskaitę. Labai jie tas mūsų Baltijos šalis gerbė, mėgo, vertino… Skyrė didelį dėmesį mūsų kultūrai ir visai nepiršo rusiškosios (o juk tuomet dar buvo sovietiniai laikai). Jie nuolat man kalė į galvą: tik nepamiršk savo šaknų, tik stenkis savo darbuose atspindėti tą savąją lietuvišką dvasią, prigimtį… Natūralu, kad ir mano diplominiai darbai buvo susiję su Lietuva. O apie tuometį kultūrinį gyvenimą? Ooo… Apie jį galėčiau kalbėti ir kalbėti. Pasakysiu viena – tai buvo laikai, kai vyko pačios geriausios menų parodos. Turėjau galimybę tiesiog rieškučiomis semti tuos meno lobius.

– Įvedus jūsų pavardę į "Google" paieškos sistemą, pasirodo daug nuostabių paveikslų, kurie jau iš pirmo žvilgsnio išsiskiria autorine tapybos technika. Bet juk jūs – tekstilininkė?

– Turėjau ja būti. Bet, matote, tekstilė yra be galo sunkus dalykas. Vaikystę praleidau stebėdama, kaip mama audžia didžiulius gobelenus, todėl visą gyvenimą ją prisimenu kaip daug ir kruopščiai dirbančią. Be to, tada ir laikai buvo kiti. Sovietiniais metais žmonės neturėjo kuo puoštis ir puošti savo namų. Todėl reikėjo gražių rankų darbo gobelenų – mama jautėsi įvertinta ir reikalinga. Kai studijas baigiau aš, viskas keitėsi. Atsirado daug pramoninės puošybos būdų. Kilimus pradėjo austi mechaniniu – ne tik rankiniu būdu. Gobelenai tapo nebepaklausūs dėl ilgo jų gamybos proceso. Jau sakiau, kad tai beprotiškai ilgas ir kruopštus darbas. O kaip surengti gobelenų parodą, kai prie vieno kūrinio turėdavai praleisti ištisus metus? Juk už kažką dar reikėjo gyventi.

Fragmentas: tai H.Bartkutės autorinės technikos pavyzdys. Paveiksle, tarsi padėtame po didinamuoju stiklu, matyti visi jo paviršiaus suskeldėjimai ir įtrūkimai. Jono Danielevičiaus nuotr.

– Tai netikėtai pasikeitę laikai jus paskatino išbandyti tapybą?

– Ir laikai, ir dar vienas įvykis. Kai, baigusi mokslus, grįžau iš Maskvos į Lietuvą, reikėjo apipavidalinti Kauno valstybinio muzikinio teatro Baltąją salę. Ir dar – sutvarkyti jos akustiką, nes girdėdavosi stiprus aidas. Parengiau didžiulį projektą ir sugalvojau sureguliuoti akustiką naudodama džiutą. (Džiutas – toks augalinis pluoštas, išgaunamas iš vienamečių džiuto žolių – aut.past.) Žodžiu, sumąsčiau iš to storo džiuto siūlo, nudažyto natūraliomis gamtos spalvomis, išausti daug gobelenų. Dariau juos gerą pusmetį – išaudžiau tokį senovinį miestą. Bet! Tai nebuvo labai įdomu… Juk iš siūlo, storumo kaip virvė, nepriausi kažkokių smulkių vaizdų.

– Ir tuomet jums teko sugalvoti kažką įdomaus...

– Tada man šovė į galvą puiki mintis užklijuoti ant tų išaustų gobelenų lenteles, o ant jų kažką nutapyti. Pasirinkau klasiką – muzikinio teatro repertuarui artimą specifiką – ir ėmiau aliejiniais dažais tapyti šokėjas. Spėju, kad būtent tuo metu mano gyvenime ir įvyko lemiamas virsmas iš tekstilės į tapybą. Per metų metus išpuoselėjau savo ypatingą autorinę techniką ir ja tapau iki šiol. Kopijų? Ne... savo technikos kopijų dar neteko matyti. Kita vertus, kam patiktų kažką kopijuoti – mes, menininkai, turime savo ambicijas, savo ego (juokiasi).

– Apžiūrėjau jūsų darbus internete ir galiu pasakyti, kad toji suskeldėjusi technika kažkuo primena dekupažą.

– Galbūt… Bet principas čia kitoks. Ant drobės tepu nuo dešimties iki penkiolikos skirtingo grunto sluoksnių, iš kurių kiekvienas džiūsta apie parą. Taip išgaunu tą drobės sutrūkinėjimo efektą, ant kurio vėliau tapau paveikslą aliejiniais dažais. Bet ir tai dar ne viskas… Kai pagaliau nutapytas paveikslas nudžiūva, imuosi tonuoti, dėl to labai gerai išryškėja tie įtrūkimai.

Kai dalyvavau Ženevoje vykusioje XV pasaulinio meno parodoje, džiugu buvo išvysti, kad kitų menininkų darbuose nieko panašaus į mano autorinę techniką nėra. O juk ten suvažiavo geriausi kūrėjai iš viso pasaulio! Širdį glostė ir tai, kad prie mano stendo visada būriavosi grupelė žmonių, tyrinėjanti tuos mano paveikslus. Patikėkite, sunku šiais laikais ką nors nustebinti savo menu, išsiskirti iš bendro konteksto – o man, kaip supratau, pavyko!

– Minėjote, kad savo darbus skaičiuojate šimtais. Tad kas jus įkvepia produktyviam kasdieniam darbui studijoje – kelionės, gamta, filmai, knygos?

Mokėti suprasti, išskaityti meno kūrinį – irgi savotiškas menas, į kurį reikia investuoti šiek tiek savo laiko.

– Kadangi labai mėgstu dirbti prie interjerų, didžiausią įkvėpimą gaunu bendraudama su žmonėmis. Užtai dabartinė pandemijos, karantino situacija man ypač sunki: juk visiškai nebeliko bendravimo. Ligi tol galėjau mėgautis mėgstamu darbu. Man buvo įdomu viskas: ir žmonių istorijos, ir jų gyvenimas, ir mėgstamos spalvos. Žiūrinėdavau interjerus, susipažindavau su jų gyventojais. Dirbdavau išvien su interjerų dizaineriais. Netgi ruošdama savo personalinę parodą ir tapydama drobes dažnai pagalvodavau, kaip padaryti taip, kad darbas kažkam patiktų… Kūryba dėl pačios kūrybos tikrai nėra mano pašaukimas. Kiekvieną rytą atėjusi į studiją pagalvoju, ką padaryti gražaus, kad tai kam nors patiktų. Savo darbais stengiuosi dovanoti žmonėms vien teigiamas emocijas.

– Daugelio namuose išvis nėra paveikslų...

– Nežinau, ką ir pasakyti... Man meno kūrinys (ne fotografija ar reprodukcija) – ilgalaikis džiaugsmas, kuris ne tik perteikia menininko mintį. Žiūrint į paveiksle matomus dažų potėpius, faktūras, jaučiant jo kvapą, vaizduotėje galime susikurti kuo nuostabiausias savo istorijas. Tas kūrinys gali perteikti ne tik menininko, bet ir jį įsigijusio žmogaus mėgstamas spalvas, temas, skonį, išsilavinimą, mentalitetą. Netgi epochą, kurioje jis gyvena. Mano galva, menas – ne tik investicija. Tai tarsi laiškas ateinančioms kartoms, kuriame bus informacijos ir apie jus patį.

– Drabužių kūrėjai akylai seka Jos Didenybės Mados tendencijas, o kaipgi jūs, menininkai, ar irgi domitės, kas naujo ir įdomaus vyksta meno pasaulyje?

– O kaipgi. Jei vadini save profesionaliu menininku, turi sekti ir madas, kurios vyrauja tiek mados, tiek meno pasauliuose. Turi nusimanyti apie kasmet vis kitas madingas spalvas. Jas diktuoja ir interjerų tendencijos, kurios kasmet sparčiai kinta. Tarkim, šiais metais patys pačiausi yra geltoni ir pilki tonai, o pernai buvo mėlyni. Tapydama turiu atsižvelgti į viską. Seniau labai mėgau šiltus gelsvus atspalvius. Bet jaučiu, kad man (kaip ir kiekvienam turbūt) ateina ir praeina kažkokie vienokių ar kitokių spalvų periodai. Dabar susidraugavau ir su šaltesnėmis spalvomis – melsva, pilkšva, žalsva. Jų rasite mano naujausiuose darbuose.

– Jūsų kūryboje vyrauja gėlių motyvas – ar esate didelė gėlių mylėtoja?

– Matote, tos mano gėlės nebūtinai reiškia gėles. Piešdama jas  mintyse turiu žmones. Viename iš mano paveikslų matote vieną į kitą atsisukusias dvi rožes. Jų fone – ornamentika, kurioje taip pat užfiksuota tam tikra istorija, tik reikia mokėti ją išskaityti. Seniau aplink dvarus pagal tam tikrą schemą buvo sodinami parkai. Pažvelgęs į tą parką iš viršaus, galėjai išvysti tam tikrą ornamentą. Tai štai ant tų dvaro parką vaizduojančių ornamentų aš nutapiau vieną priešais kitą dvi rožes, – tarsi tai būtų moteris ir vyras. Pavadinau savo darbą "Meilės sodu".

– Mokėti išskaityti, ką dailininkas norėjo pasakyti savo kūriniu, turbūt ir yra ta didžioji problema, dėl kurios menininkų parodos susilaukia gerokai mažiau lankytojų nei teatrai ar koncertai?

– Visko gali būti… Mokėti suprasti, išskaityti meno kūrinį – irgi savotiškas menas, į kurį reikia investuoti šiek tiek savo laiko. Kita vertus, kiekviename paveiksle žiūrovas gali įžiūrėti ir įvairiausių savo istorijų – nebūtinai menininko numatytų. Dar daugiau – net ir pats paveikslas įvairiais paros etapais gali atrodyti skirtingai. Rytais, saulei pašvietus, – vienaip, o vakarais – jau visiškai kitaip.

– Esate Dailininkų sąjungos narė, spalvingoje jūsų biografijoje – daug personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Išduokite paslaptį – ką jums pačiai reiškia surengti asmeninių darbų parodą?

– Matote, ta paroda visų pirma man yra bendravimas su žmonėmis. Man patinka, kad žmonės gėrisi, kad jiems mano kūryba teikia džiaugsmo. Kad ir toliau galėtum kurti grožį, turi kažkaip prasimanyti būdų, kaip gauti teigiamų emocijų. Tad kiekviena tokia personalinė paroda man yra tarsi įkvėpimas, galimybė pasisemti naujos energijos, jėgų. Nes iš kur daugiau tu jų, žmogau, paimsi?!

– Kaip išgyvenate karantiną, jei bendravimas su žmonėmis jums toks gyvybiškai svarbus?

– Menininkai – jautrios natūros. Bet juk negalime pasiduoti panikai. Sunku visiems, ne tik man. Kadangi su žmonėmis bendrauti negaliu, įkvėpimo stengiuosi ieškoti gamtoje. Per karantiną pradėjau kitą darbų seriją, kurioje – abstraktūs gamtos vaizdai.

Dažnai prisimenu praėjusią vasarą, kai su "No Name Studio" surengėme tris smagius plenerus gamtoje. Vienas iš jų vyko Gelgaudiškio dvare, kitas – Plokščiuose, o trečias – Lekėčiuose, prie Paliekio dvaro. Kvietėme visus norinčius ateiti, atvažiuoti ir patapyti gryname ore. Jūs nė neįsivaizduojate, kiek atsirado norinčių tai padaryti. Atėjo žmonių, kurie gyvenime nebuvo laikę teptuko rankose. Iš to galiu daryti išvadą, kaip mes visi buvome (ir dabar esame) išsiilgę to gyvo bendravimo. O mano misija tuose pleneruose buvo prie kiekvieno prieiti, padėti, paaiškinti, kaip kuriamas meno kūrinys. Piešdami žmonės išliejo savo jausmus, išgyvenimus, mintis, pailsėjo ir namo grįžo su teigiamomis emocijomis.

Eksponuojamas: paveikslas "Šokis" šiuo metu – Paliekio dvaro nuosavybė. Jono Danielevičiaus nuotr.

– Tai gal norėsite pratęsti tą smagią praėjusios vasaros patirtį ir šiais metais – pasibaigus karantinui, atšilus orams, kviesti visus į gamtą tapyti?

– Tikrai norėčiau tai pakartoti. Pasidalyčiau profesiniais dalykais, o žmonės, juos išklausę, galėtų panirti į saviraišką, atsipalaiduoti, pamiršti blogas mintis… Nes meninė kūryba sukuria saugią erdvę ir padeda pozityviau žvelgti į ateitį. Informacijos apie tai reikėtų ieškoti jau veikiančiame internetiniame puslapyje iniciatyvucentras.eu.

Lankantis parodų salėse niekada neteko matyti tiek daug žmonių kaip koncertuose. Nežinau, kodėl taip yra. Gal per mažai informacijos, gal žmonės bijo, kad nesupras. Todėl man norisi paaiškinti, padrąsinti, padėti įžvelgti grožį, populiarinti parodas, plenerus, kad jie taptų žmonėms lygiaverte atsipalaidavimo priemone kaip ir sporto varžybos, spektakliai ar koncertai. Minėtų vasaros plenerų metu pastebėjau, kad žmonės nedrįsta tapyti, bijo, kad nepavyks. Užtai koks džiaugsmas, kai po trijų keturių valandų kiekvienas jų rankose laiko savo paties nutapytą darbą!