Tapatybės paieškos: nuo kinobuolio iki mirčiorašos

Vilkanastrų k., Leipalingio valsčius – 1974 11 02 Vilniuje, palaidotas Leipalingyje) pasižymėjo kaip labai uolus kalbos taisytojas, naujadarų kūrėjas, mokslo populiarinimo knygų autorius, bendradarbiavo rengiant lietuvių, lietuvių-rusų žodynus. Taip pat rinko dzūkų liaudies dainas, buvo periodinių leidinių bendradarbis, redaktorius, kalbos taisytojas, rašė daug literatūros ir mokslo veikalų recenzijų. Iš daugybės jo sukurtų naujadarų prigijo tik vienas kitas (aklavietė, darbuotojas, domesys, indauja, išjuoka, santuoka, sąveika, sklaida, viryklė). Minkštasuolis (sofa) prigijo, nors kai buvo sukurtas, amžininkams atrodė keistai. 1929 m. versdamas Antono Čechovo apsakymą "Moterų laimė" S.Dabušis nukalė daug keistų naujadarų, kurie ne tik kad neprigijo, bet mūsų laikais atrodo net juokingai, pvz., buitraštis (biografija), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulaobuoliai (apelsinai), trykšlys (fontanas), daiktėtis (lagaminas). Rašytojas, literatūros ir meno kritikas A.Jakštas straipsnyje "Kalba ir tarmės?" (Lietuvos aidas. – 1928, vas. 3 (Nr. 3), p. 5) sukritikavo S.Dabušio naujadarus kinobuolis (apelsinas), didžkūrys (genijus), apsagalas (suknelė), daiktėtis (lagaminas), drapanstalis (komoda), buitraštis (biografija), mirčioraša (nekrologas) ir kitus. Jis pagrįstai manė, kad tarptautinius žodžius nekrologas, biografija sulietuvinti į mirčiorašą, buiraštį netikslinga. A.Jakštas taip pat pasisakė prieš S.Dabušio vartotas dzūkybes susintas, lietuvėdžia, buitas ir kt. Minint prieštaringai vertinto kalbininko S.Dabušio 40 metų ir 20 metų kultūrinio darbo sukaktuves buvo išleista knyga "Kalbininko, rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą". Į šią knygą įtrauktas ir rašytojo L.Giros straipsnis apie S.Dabušį, pirmą kartą publikuotas laikraštyje "Literatūros naujienos" 1937 m. L.Gira šiame straipsnyje, be kita ko, rašo:

"(...) St.Dabušis yra būdingas kalbininkas praktikas. Dėl to jisai jau iš senų laikų vis ką nors rašo. Pirma vertė daugiausiai beletristikos kūrinius (iš gerai jo mokamų rusų ir lenkų kalbų), dabar rašo itin originaliai jo sudaromas mokslo populiarizacijos knygas. Kalbininkiškoji gyslelė jo vertimuose, ypač pirmesniuosiuose, pasireiškė gana savotiškai: jis marginte išmargindavo juos daugybe mažai kam žinomų tarmiškumų-dzūkybių (bet tai darė daugelis kitų mūsų rašytojų ir kalbos mokovų) ir ypač savo naujadarų, kurių tarpe pasitaikydavo, deja, nemaža ir ne visai vykusių ir keistų; jis ėjo vertimuose dar toliau – jis lietuvindavo tiesiog jo verčiamų veikalų esmę, pvz., Čechovą. Dėl viso to anie pirmesnieji jo vertimai buvo itin sunkiai paskaitomi ir dėl jų buvo net sukurtas gana sąmojingas posakis: girdi Dabušio vertimus reikia iš naujo versti iš dabušiškos į lietuviškąją kalbą. Visa tai nemažai jam kenkė ir pakenkė. Turėdavo jis iš to nemaža nesusipratimų ir nemalonumų. Mėgdamas polemizuoti spaudoje jis, būdamas itin dinamiško ir, pasakyčiau, ekstremistinio būdo, ne kartą per daug jau nesuvaldydavo savo temperamento, pasipiktinimo ar ironijos ir tuo įsigydavo sau irgi aštrių priešų. (...)" (Apie knygas ir dėl knygų: Stasio Dabušio mokslo populiarizacijos knygos / L.Gira // Literatūros naujienos. – 1937, Nr. 7, p. 14).