Julijos Žymantienės, labiau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, 170-ųjų gimimo metinių proga jos giminaičiai ir Aldona Ruseckaitė savo biografiniame romane "Pasaulis pagal Žemaitę" pateikė mažai kam žinomų faktų apie kūrėjos gyvenimą.

Pastūmėjo lietuvybės link

"Rašydama biografinį romaną apie Juliją Žymantienę-Žemaitę, tiksliau – apie jos gyvenimo paskutinįjį dešimtmetį, supratau, kad maža ką težinome apie jos asmeninį gyvenimą. Man pačiai besidomint leidiniuose, archyvuose, muziejuose sukaupta apie ją medžiaga, kai kas buvo nežinoma. Kad ir atkaklaus Žemaitės nenoro skirtis su skarele priežastis. Beje, su skarele rašytoja pavaizduota ir vieno lito kupiūroje. Manau, kad Žemaitė, būdama aktyvi moterų teisių gynėja, tokiu atveju būtų priminusi kupiūrų kūrėjams apie moterų diskriminaciją. Juk vyrai, sakytų ji, puikuojasi vien didesnių nominalų kupiūrose", – kiek ironizuodama kalbėjo dar neišleistos knygos apie Žemaitę autorė A.Ruseckaitė.

Gyvendama ir dirbdama žemės darbus su savo vyru Laurynu Ušnėnuose, J.Žymantienė susibičiuliavo su kaimynų sūnumi – publicistu ir švietėju Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda. Būtent P.Višinskis paskatino Juliją, augusią lenkiškoje aplinkoje, kalbėti lietuviškai, pastūmėjo ją lietuvybės link.

Žemaitė, kartą perskaičiusi kažkokį apsakymą Jono Basanavičiaus redaguotoje "Aušroje", pasakė P.Višinskiui, kad ir ji galėtų taip parašyti. Tuomet šis ir paragino J.Žymantienę imtis kūrybos. Taip 1894 m. radosi pirmasis J.Žymantienės kūrinys "Rudens vakaras", kuris buvo išspausdintas "Ūkininko kalendoriuje", regis, Jono Jablonskio sugalvotu ir P.Višinskio rašytojai pasiūlytu Žemaitės slapyvardžiu. Jai tuomet buvo beveik 50 metų, ir visas Ušnėnų kaimas graibė tą kalendorių, negailėdamas pagyrų J.Žymantienei.

Žemaitės proproanūkis Sigitas Bagdonas pamena mamos pasakojimus apie tai, kaip rašytoja atvažiuodavo į Užventį aplankyti savo anūkės Elzės Čepauskienės (Elzė – Žemaitės dukters Juzės dukra). Užvenčio gyventojai Žemaitę pagarbiai vadino bobute, pas kurią eidavo pasitarti įvairiais klausimais. Jei kas abejodavo tokio vizito prasmingumu, tai jam buvo sakoma: "Jei rašytoja ir nepadės, tai bent istoriją parašys." Mat žmonės vertino jos iškalbingumą, aštrų liežuvį.

"Šį šaukštą išdrožiau iš klevo, po kuriuo ne kartą ilsėjosi Žemaitė, – aiškino jauniausias Žemaitės sesers Juzefos proanūkis Vytautas Šileika, dovanodamas savo drožinį rašytojos gimtinėje veikiančiam muziejui. – Tas klevas augo Varnių rajono Rumšiškių kaime, kur Žemaitės tėvai buvo parūpinę žemės dukros Julijos Žymantienės šeimai. Deja, Žymantams nesisekė toje vietoje ūkininkauti – jie išsikėlė kitur. Žemaitė vis atvažiuodavo aplankyti čia įsikūrusios sesers Juzės su vyru Albinu Šileika – būtent jiems Žemaitės tėvai perleido tą ūkį."

Daug skaitė

Anot A.Ruseckaitės, kai sunkiai susirgo Žemaitės vyras, ji daug laiko praleisdavo skaitydama Rusijoje studijavusio P.Višinskio atsiųstas knygas. Po vyro mirties rašytoja išsivadavo iš žemės ūkio darbų ir, palikusi ūkį dukrai Onai, pradėjo savo keliones bei gyvenimą pas draugus. Taip ji 1906 m. penkeriems metams įsikūrė Puziniškio dvare, kur dirbo ekonome pas savo gerą pažįstamą Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Kaip prisimena Žemaitės dukros Onos proanūkė Ona Butkevičienė, J.Žymantienė gerai mokėjo skaičiuoti ir džiaugėsi, kai jos dukra Ona ištekėjo už Simono Jankaus, kuris gerai pažino pinigus. Pati Žemaitė buvo pramokusi pas dėdienę, pas kurią 12-metė buvo išsiųsta įgyti gyvenimo patirties, išmokti prancūzų kalbos, megzti ir siūti. Tad rašytoja nestokojo įgūdžių, išsilavinimo ir išmanymo, reikalingų dvaro ekonomei. Svarbiausia – pas G.Petkevičaitę-Bitę ją traukė kultūrinė dvaro aplinka. Būtent čia ji gana daug rašė ir, garsiai skaitydama savo kūrybą, sulaukdavo pagyrų iš to meto inteligentų, kurie rinkdavosi Petkevičių namuose.

Vėlyva meilė?

1911 m. Žemaitė įsikūrė Vilniuje, kur gyveno jos pažįstama Felicija Bortkevičienė ir kitos aktyvios moterys. Nors gyvenimas šiame mieste buvo sunkus ("Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę," – rašė Žemaitė), tačiau skurdas nepalaužė nei jos optimizmo, nei vėlyvos meilės Konstantinui Petrauskui. Būtent jam ji savo laiškuose rašė apie lankytus Vilniuje spektaklius, koncertus, parodas, kitus renginius.

Su K.Petrausku Žemaitė susipažino gyvendama pas G.Petkevičaitę-Bitę, kur viengungis aukšto ūgio, truputį šlubčiojantis garbanius dirbo ūkvedžiu.

"Kaip byloja išlikę Konstantinui rašyti Žemaitės laiškai, šis jos vėlyvas, santūrus ir kartu gilus jausmas 30 metų jaunesniam vyriškiui ją pačią ir baugino (ji prašė K.Petrausko sunaikinti kiekvieną jos laišką), ir viliojo – Žemaitė parašė Konstantui apie 60 laiškų, siuntė jam knygas, laikraščius, pačios megztus kaklaryšius, o jis jai – milo paltui, pinigų batams, taip pat rašė laiškus", – vardijo A.Ruseckaitė.

Sėdėjo kalėjime

Vilniuje išsipildė Žemaitės, gyvenusios su anūke Elze, svajonė dirbti laikraštyje – ji buvo priimta į "Lietuvos žinių" redakciją redaktore, atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį. Kai cenzoriui nepatiko vieno autoriaus rašinys laikraštyje, Žemaitei už tai teko kelias savaites sėdėti kalėjime. Grįžusi ji parašė "Kalėjimo įspūdžius", kitus apsakymus miesto gyvenimo temomis. Kartu rūpinosi savo raštų, kuriuos redagavo J.Jablonskis ir Jurgis Šlapelis, leidimu. 1913–1914 m. išėjo aštuonios Žemaitės raštų knygutės, o 1914 m. – pirmoji dvitomio knyga.

Siautėjant Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje atsirado daugybė pabėgėlių – moterų ir vaikų, kuriems reikėjo pagalbos. Žemaitės pažįstamas advokatas Andrius Bulota sugalvojo 1914 m. steigti draugiją šiems pabėgėliams šelpti. Žemaitė aktyviai įsijungė į šią į veiklą, tačiau draugija stokojo lėšų. A.Bulota su žmona Aleksandra gavo JAV Lietuvių šalpos fondo kvietimą rinkti pinigus tarp Amerikos lietuvių. Tuo pačiu tikslu kartu su Bulotomis į JAV išvyko ir Žemaitė. Jie išplaukė į Ameriką 1916-ųjų pradžioje. Bulotos po metų grįžo į Lietuvą, o Žemaitė liko JAV pas savo sūnų Antaną.

Skarelės paslaptis

Plaukiant laivu į Ameriką, A.Bulotos žmona Aleksandra priprašė Žemaitės pirmos viešos vakarienės laive metu neryšėti skarelės ir apgaubė rašytojos galvą šaliu. Tą vakarą Žemaitė sėdėjo nekalbi, nepatenkinta, o po visko pareiškė – jei ji negalinti bendroje salėje valgyti ryšėdama skarelę, tai tuomet maistas tegul bus nešamas į jos kajutę.

Žemaitė, pasak A.Ruseckaitės, sąmoningai siekė pabrėžti savo sodietišką kilmę, niekad to nesigėdijo, o atvirkščiai – didžiavosi. Beje, ir JAV lietuvės mėgino priversti ją nešioti skrybėlaites, tačiau Žemaitė joms pasakė: "Jei man reikėtų eiti pas patį JAV prezidentą, vis vien eičiau su skarele." Ta jos skarelė visur ir visada pritraukdavo aplinkinių dėmesį.

Tai, kokia svarbi įvaizdžio dalis buvo skarelė, galėtų byloti ir kai kurių šaltinių teiginiai, esą rašytoja – kaip ir dažna ano meto miestietė moteris – rūkė.

Nemėgo bolševikų

Būdama JAV, Žemaitė bendravo su lietuvėmis socialistėmis, sveikinusioms revoliuciją Rusijoje, skaitė joms paskaitas, tačiau ji nemėgo bolševikų, vadino juos plėšikais. Petras Cvirka vis vien vadino Žemaitę socialiste, pabrėždamas, kad jos portretas gegužės 1-osios ir revoliucijos metinių demonstracijose nešamas drauge su Lenino ir Stalino atvaizdais, tačiau, pasak A.Ruseckaitės, Žemaitė karste apsiverstų dėl tokių vadų kaimynystės.

"Žemaitė labai nemėgo Lenino ir bolševikų, net bolševikuojančių moterų, tačiau visuomet buvo dėmesinga vargo žmonėms, moterų teisėms. Šiomis temomis ji rašydavo, rinkdavo pinigus, dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, siekdama teigiamų pokyčių skurstančiųjų ir moterų gyvenime. Žemaitė nebuvo politikė, bet turėjo savo tvirtą nuomonę minėtomis temomis", – sakė A.Ruseckaitė.

Rašytoja nemėgo ir kunigų dėl jų siekio turtėti – tai ir išjuokdavo savo kūriniuose. Nors Žemaitė eidavo į bažnyčią, labai vertino Juozą Tumą-Vaižgantą.

K.Petrausko pasirinkimas

"Įdomu tai, kad netoli G.Petkevičaitės-Bitės dvaro gyveno Žemaitės dukra Juzefa ir K.Petrauskas. Jam rašydama, Žemaitė kartais įdėdavo į voką laišką dukrai. Konstantinas nunešdavo jį Juzefai, kurią pažinojo. Kai Žemaitė dar gyveno JAV, kartą gavo dukters Juzefos laišką, kuriame ji prašė motinos patarimo – tekėti už Konstantino ar ne. Žemaitė atsakyme dukrai priminė, kad ši yra dešimt metų vyresnė už Konstantiną, tačiau kartu patarė – jei abu mylite vienas kitą, tai tekėk. Ir prižadėjo tokiu atveju parvežti jiems vestuvinius žiedus", – pasakojo A.Ruseckaitė.

Tiesa buvusi dar labiau intriguojanti: K.Petrauskas iš pradžių piršosi Juzefos dukrai Elzei. Kai ši nesutiko tekėti už gerokai vyresnio vyro, tuomet šis pasipiršo seniai našlavusiai Elzės motinai Juzei.

Mirė Marijampolėje

Žemaitė, tik 1921 m. vasarą grįžusi iš JAV, laikinai apsistojo   Kaune. Sulaukusi kažkur kelyje pasiklydusio dovanų bagažo, iškeliavo lankyti savo keturių dukterų: Pranės, Onos, Elenos ir Juzės, kurią, jau ištekėjusią už K.Petrausko, nutarė pamatyti vėliausiai.

"Žinoma, rašytoja jaudinosi, kai senas jos bičiulis vieną rytą arkliuku atvažiavo į Panevėžį, kad ją parsivežtų į savo pasiturinčius namus. Išvažiuoti iš Panevėžio juodu neskubėjo: lankėsi parodoje, sėdėjo šnekučiuodamiesi užkandinėje. Tik visai sutemus atkako į Petrauskų ūkį", – pasakojo A.Ruseckaitė.

Po keturių dienų viešnagės Petrauskų ūkyje Žemaitė nusprendė grįžti į Kauną. K.Petrauskas ją vėl vežė iki traukinio. Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Po kelionės rašytoja parašė Petrauskams laišką, rūpindamasi, ar Konstantinui vis dar skauda gerklę, ar nepablogėjo būklė – jai teberūpėjo. Iš Kauno Žemaitė iškeliavo į Marijampolę pas Bulotas. Čia 1921 m. gruodžio 7 d. ji mirė nuo plaučių uždegimo. Ten, Marijampolėje, ir palaidota.

Graži ir išore, ir vidumi

K.Petrauskas nesudegino Žemaitės laiškų – juk žinojo jos, rašytojos, vertę. Kaip tie laiškai atsidūrė Marijampolėje pas Bulotas, nežinoma. Įdomu ir tai, kad minėti laiškai ir kita Žemaitės archyvo dalis buvo perduota Lietuvių tautosakos ir literatūros institutui jau po to, kai 1942 m. hitlerininkai sušaudė Bulotas.

Anot A.Ruseckaitės, K.Petrauskas mirė pora metų anksčiau už savo dešimčia metų vyresnę žmoną Žemaitės dukrą, kuri dėl neaiškių priežasčių neatvažiavo į motinos laidotuves – jose dalyvavo tik Žemaitės dukra Elena ir anūkai Stasys su Elze.

Gydytojai po Žemaitės mirties stebėjosi garbaus amžiaus rašytojos kūno ir odos grožiu, o mes dabar – jaunatviška jos gyvenimo jėga ir tiesiog gaivališka proza, kuria ji atvėrė duris į privatų kaimo žmonių, moters pasaulį.

Gyvenimo ir kūrybos keliai

Žemaitė gimė 1845 m. birželio 4-ąją Plungės rajone, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, neturtingų bajorų šeimoje.

Būdama jauna mergina, rėmė 1863 m. sukilėlius, iškeliavo tarnauti kambarine į Džiuginėnų dvarą Telšių rajone.

1865 m. ištekėjo už Džiuginėnų dvaro eigulio Lauryno Žymanto, vertėsi su juo žemės ūkio darbais.

1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, Kelmės rajone.

1898 m. mirė Žemaitės vyras.

1906–1911 m. gyveno Puziniškyje, Panevėžio rajone, pas rašytoją G.Petkevičaitę-Bitę.

1913 m. įsikūrė Vilniuje advokato Andriaus Bulotos šeimoje.

Žemaitė sukūrė apie 350 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę "Autobiografija", daugybę kitos formos kūrinių.

Žemaitė užaugino keturias dukras ir du sūnus. Vienas sūnus, bėgęs nuo tarnystės caro kariuomenėje, yra dingęs JAV, o kitas taip ir liko ten gyventi. Šiuo metu priskaičiuojama arti 250 Julijos ir Lauryno Žymantų ainių.