Naujoji operetės versija, režisuota Viktorijos Streičos ir papuošta Juozo Statkevičiaus kostiumais, tik patvirtino, kad painus ir juokingas operetės siužetas, puošni, jausminga ir svajinga muzika tikrai įtraukia, jaudina, nepaleidžia iki pat paskutinės akimirkos.

Naujokų triumfas

Kovo 27-ąją ir 28-ąją „Linksmosios našlės“ premjeros jaudulys buvo justi ore – debiutavo ne tik naujoji visos operetės versija, bet ir du solistai, pirmą kartą atlikę pagrindinius vaidmenis – abu vakarus temperamentingą Hanos Glavari vaidmenį atlaikiusi Gabrielė Kuzmickaitė ir kovo 28 d. grafu Danilovičiumi tapęs Regimantas Gabšys.

Nustebino, žavėjo, kartais net aiktelėti privertė sodraus baritono savininkas R. Gabšys. G. Kuzmickaitei pirmojoje premjeroje reikėjo šiek tiek laiko įsijausti į vaidmenį, atsipalaiduoti, atsiskleisti, o R. Gabšiui nuo pat pirmųjų akordų ėjosi kaip iš pypkės – traukė ir ausį, ir akį, ryškiai išsiskyrė iš konteksto.

Judesys: choreografo vaidmeniu debiutavęs V. Osadčenka šokį pavertė pasakojimo dalimi. M. Aleksos nuotr.

Paliko įspūdį jo pasirodymai ir lyrinėse vokalinėse solo scenose, ir duetuose, ir vien aktorinėse ir masinėse scenose. R. Gabšys atskleidė savo kuriamo personažo dinamiką visapusiškai, tiek balsu, tiek performatyviu lygmeniu.

Kitoje sudėtyje vaidinęs KVMT solistas Andrius Apšega grafo Danilovičiaus personažą interpretavo kitaip – labiau išryškino savimylą ir pasipūtimą, tačiau spektaklio pabaigoje atskleidė ir švelnią, lyrišką personažo pusę.

Žavingoji Hana Glavari (G. Kuzmickaitė) pirmąjį vakarą gal kiek pasislėpė Viktorijos Zeilikovičiūtės (Valensjenos) šešėlyje, tačiau antrojo spektaklio metu jau daug laisviau ir įtaigiau kūrė vaidmenį, subtiliau atskleidė savo personažo bruožus ir lyriškus balso niuansus, o finalinėse meilės scenose jau norėjosi tik klausytis, klausytis... ir viską pamiršti.

Mylėti ir būti mylimi nori visi – ir scenoje, ir gyvenime. Stebėdama finalines operetės scenas tuo nesuabejojau ir kone patikėjau, kad kartu su žavinguoju grafu Danilovičiumi gyventi ir mylėti po spektaklio liks ne tik Hana Glavari, bet ir G. Kuzmickaitė.

Personažų karuselė

„Linksmojoje našlėje“ ryškių personažų labai daug. Gerą įspūdį paliko jau minėta V. Zeilikovičiūtė (Valensjenos vaidmenyje): jos aukštas balso tembras, koketiškumas ir elegancija sukūrė apsukrios moters portretą. Kitoje sudėtyje dainavusi Iveta Kalkauskaitė Valensjenos personažą interpretavo visai kitaip – Kamilio de Rosijono dėmesį pavergė švelnumu, romantiška prigimtimi.

Patys de Rosijonai (pirmoje sudėtyje – Tomas Pavilionis, antroje – Egidijus Bavikinas) kiek nublanko ryškių operetės personažų kaleidoskope, įtaigiau lipšnaus meilužio vaidmenį atliko E. Bavikinas. Komiškų personažų flangui atstovavo seneliukai Baronas Mirkas Cėta (Gediminas Maciulevičius ir Žanas Voronovas), Bogdanovičius (Giedrius Prunskus ir Jonas Lamauskas), Kromovas (Ramūnas Šimukauskas ir Dainius Bervingis) ir jaunuolis Njegušas (Vygantas Bemovas). Pastarasis pradžioje atrodė sutrikęs, tačiau antrojoje operetės dalyje visai simboliškai atrado savo identitetą: Njegušui apsilankius „Pas Maksimą“, pasitikėjimo savimi įgavo ne tik Njegušas, bet ir pats V. Bemovas.

Sodru: KVMT kūrėjų dėka operetėje neliko nereikšmingų vaidmenų – kiekvienas ryškus, spektaklį papildantis spalvomis ir emocijomis. M. Aleksos nuotr.

Dėmesys detalėms

Nors ir nesu didelė operetės ar apskritai lengvesnio turinio sceninių kūrinių gerbėja, KVMT pastatymai visada žavi nuoširdumu (kurį kartais sunku materializuoti, tačiau šio sunkiai paaiškinamo jaukumo pasigendu kituose muzikiniuose teatruose), gerai ir tiksliai išnaudota scenos erdve, geru spektaklio tempu ir ritmu (turiu mintyje ne muzikinį tempą, bet mizanscenų kaitą ir dinamiką) ir ryškiais personažais. Tai tikrai padeda žiūrovui įsitraukti į sceninį veiksmą ir nežvilgčioti į laikrodį.

Ne išimtis ir „Linksmoji našlė“. Nors pirmąjį premjeros vakarą buvo šiokių tokių nesklandumų, masinių scenų netikslumo, trūko sinchrono, kai kurie personažai atrodė nepasitikintys savimi, antrąją dieną greitai tarsi spalvingas kaleidoskopas besisukantis sceninis veiksmas nesuteikė progos atsikvėpti, nuobodžiauti. Jau seniai nebekyla klausimų, kad teatro chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, choreografai (šįkart Valerijus Osadčenka) ir scenografai (Vaidotas Jakutis) savo užduotis atlieka itin profesionaliai: kruopščiai ir tiksliai. Spalvų netrūko ir orkestrui (dirigavo Jonas Janulevičius).

Blizgų, puošnų, net, sakyčiau, tam tikra prasme sentimentalų scenovaizdį subtiliai atliepė J. Statkevičiaus kurti kostiumai. Suknelės, šukuosenos ir grimas tokiuose spektakliuose dažnai vienaip ar kitaip išpildo mano lūkesčius, tačiau šįkart buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti detalių – pavyzdžiui, masinėse scenose pasirodžiusių grizečių, šokusių kankaną, apatiniai drabužiai (tiksliau, jų imitacija) išryškino erotiškumą, tačiau išvengė vulgarumo. Tą patį galima pasakyti ir apie į korsetus įsispraudusių damų kostiumus. Teatre tenka matyti daug įspūdingų kostiumų, kurie nebūtinai randa ryšį su juos dėvinčiais kūnais. Šįkart kostiumai buvo tam tikras aktorių tęsinys, svarbi jų kuriamų personažų dalis.

„Linksmoji našlė“ – labai gražus spektaklis apie meilę, kuriame net ir satyra nuspalvinama romantiškais tonais. M. Aleksos nuotr.

Tradicija ir modernybė

Naujoji KVMT „Linksmoji našlė“ – labai gražus spektaklis apie meilę, kuriame net ir satyra nuspalvinama romantiškais tonais. Vizualikoje, režisūriniuose sprendimuose ir muzikinėje interpretacijoje išlaikoma pagarba tradicijai (galiu numanyti, kad yra nemažai aliuzijų į prieš tai buvusius šio kūrinio pastatymus šiame teatre, nors iki tol rodytų „Linksmosios našlės“ pastatymų KVMT nemačiau).

Vis dėlto šalia išpuoselėtos estetikos šiek tiek pasigedau vienalaikio socialinio / politinio konteksto refleksijų, kurias sufleruoja pati operetės medžiaga. Pavyzdžiui, žymiojoje Hanos dainos scenoje („Vilija, Vilija“) kažkodėl ėmiau įsivaizduoti vizualinius lietuviško folkloro, mitologijos ar gamtos motyvus, o įsivaizduojamos Marsovijos šalies liaudies kostiumus – kaip tautinius lietuvių drabužius.

Žinoma, nebūtina pasiduoti šiuolaikinio teatro tendencijoms viską politizuojant, keliant rimtų probleminių klausimų ar paverčiant teatrą moraline institucija, nes jis gali puikiai atliepti ir eskapistinę funkciją, tačiau stipresnis feministinis režisierės, kurią visuomet susieju su stiprios ir emancipuotos moters įvaizdžiu, žiūros taškas man būtų įdomus.

Reziumuojant naujojo „Linksmosios našlės“ pastatymo refleksiją, kyla mintis, kad klasika ir grožis niekuomet nesensta, ypač jeigu kuria ryšį su tradicija, kelia asociacijų su jau įvykusiomis geromis patirtimis. Kita vertus, imtis ją interpretuoti ne visuomet lengva – sakyčiau, net labai rizikinga, nes kyla pavojus neatitikti publikos lūkesčių.

Šiuo atveju pusausvyra tarp tradicijos ir modernaus žvilgsnio išlaikyta gana subtiliai, o pabrėžtas glamūras, sentimentalumas ir jauniems atlikėjams patikėti pagrindiniai vaidmenys šį spektaklį sustiprino, suteikė jam gyvybingumo, iš aplink sėdinčios publikos reakcijų buvo matyti, kad ir sujaudino. Nežinau, kaip šią „Linksmąją našlę“ įvertino ta publikos dalis, kuri stebėjo ankstesnius jos pastatymus KVMT, bet man jis buvo gaivus, įtraukiantis ir mielas.