Stebuklingosios grafikės B. Žilytės erdvės

B.Žilytės iliustracijose Yves Tanguy organiškai dera su Kaziu Varneliu kaip vieno modernistinio laikotarpio vėjai, plazdenantys menininkų sukurto pasaulio draperijas. Ne veltui knygoje galime rasti Aldonos Liobytės knygos "Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį" iliustracijas, kurių tvarkingai rombų ir trikampių užpildytos plokštumos nekelia abejonių apie giminystę su Vladislovo Žiliaus optinio meno bandymais, tačiau B.Žilytė nebūtų tikra menininkė, nepanaudojusi viso to saviems tikslams – šachmatų kvadratėliai "Žalgiryje II. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas" (Spalvota litografija, 1970 m.) tampa tik scena ar net scenomis veikėjui, kurdami gelmę ir savitą erdvę lyg Giorgio de Chirico miestų erdvės.

Šis savaip perkonstruojamos, apgaulingos, reversinės erdvės įtraukimas į kūrinio struktūrą būdingas ir V.Kisarauskui. "Kisarauskas sutapatindamas plokštumą ir gilumos iliuziją tarsi rodo reprezentacijos iliuzijas – tai savotiškas "beiliuzės iliuzijos" arba apgaulingos iliuzijos principas" (Milda Žvirblytė, "Paveikslo plokštumos samprata Vinco Kisarausko kūryboje", Acta Academiae Artium Vilnensis / 64, 2012 m.).

Einant palei ilgą ištapytą koridoriaus, jungiančio ligoninės korpusus su valgykla, sieną, jauti, kaip net apverktinos būklės, apibraižytas ir vietomis nutrupėjęs kūrinys veikia savo įstabia magija, jame pinasi daugybė įtakų, suaugusių taip sėkmingai, kaip jas gali sujungti tik talentas, paversdamas iš esmės pigų ir prastą uždavinį – vaikų sanatorijos dekoratyvinį pano – neužmirštamu meno kūriniu. Apie jį net rašė tų metų lenkų meno žurnalas "Projekt" (Danuta Wroblewska "Basnie al fresco / Fairy-tale murals" 1979 m., nr. 1 (128).

Stilizacijos pagundos

Istorikas Karlas Schlögelis savo knygoje "Teroras ir svajonė. Maskva 1937" vartoja sąvoką "sovietinis Art Deco", aprašydamas puošnią tuo metu statytų metro stočių stilistiką, jų dekorą, tyčia demonstruojantį prabangių medžiagų gausą. Be abejo, dekoratyviems menams sovietinė ideologija buvo gerokai atlaidesnė, leisdama įvairius eksperimentus, nekabindama "formalizmo" etiketės, tačiau ir "grynuosiuose" menuose net pačių menininkų kūrybos suvokimas dažnai ribojosi su tuo pačiu dekoratyvumu.

Tuo metu sąvoka "turėti savo stilių", kūrybinio braižo atpažįstamumas atrodė viena iš svarbiausių tiesų, apibrėžiančių pačią kūrybos esmę. Būtinybė surasti savo raiškos formas atrodė nepaprastai svarbi, taip dažnai suvokiant modernizmą. Forma buvo įsivaizduojama ne kaip jos tyrimo, plėtimo ar naujo konstravimo galimybė, o greičiau kaip savatikslė konstanta. Gaila, nes į šiuos "stiliaus" spąstus pakliuvo nemažai to meto menininkų.

Formų rafinuotumas, jų žaismė tarpusavyje, meistrystės demonstracija, manieringumas, neperduodant beveik jokios aiškios minties, žinutės, mėgavimasis lapo plokštumą užpildančia figūrų, draperijų, peizažo arabeska žymi daugelį Petro Repšio grafikos kūrinių, mano kuklia nuomone, beveik paliekant juos už dekoratyvinio meno ribų.

Dalis menininkų ir sąmoningai pasuko į taikomąją dekoratyvinę dailę – knygų iliustracijas, interjerus, čia atrasdami nebūtinai sotų gyvenimą, bet daugiau laisvės, mažiau suvaržymų, o ir už gautus honorarus buvo galima pragyventi, kuriant jau "sau". Tačiau B.Žilytės ir A.Steponavičiaus duetas akivaizdžiai nieko neskirstė į "užsakymus duonai" ir "laisvą kūrybą", vaikiškų knygų, žurnalo "Genys" iliustracijas jie traktavo taip pat rimtai kaip tapybą ar grafiką. Taip jie pasiekė, atrodo, nepasiekiamą – iliustracijos tapo vertingais meno kūriniais, o ypač jau minėtas Valkininkų vaikų sanatorijos "Pušelė" pano.

Bendri kūrybiniai ieškojimai

Tiesą sakant, norėčiau grįžti prie būtent tos dekoratyvios stilizacijos bangos, nes įstabu – tas pačias formas galime matyti V.Vildžiūno skulptūroje "Lietuvos baladė" Vilniuje, jo "Barboros" drabužių klostėse, Salomėjos Nėries portrete ar "Deivėje paukštėje", 1977 m. padovanotoje Kalifornijos D.Murphy skulptūrų sodui.

Atidžiai pažvelgę rastume visai tuos pačius Valkininkų "Pušelės" pano fragmentus, tik jau "įskulptūrintus". Jie keliauja į Kazimiero Valaičio skulptūrines formas, kartais net į M.T.Rožanskaitės asambliažus (Kompozicija VIII, 1977 m., medis, skarda, aliejus, asambliažas, 100x86 cm, MMC nuosavybė), lyg kaimynus ar draugus būtų jungusi ne tik bičiulystė, bet ir bendri meniniai ieškojimai, nors ir radę išraišką skirtingoje medžiagoje.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių