Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečiui skirtoje „Drobės galerijoje“ veikusioje Gabijos Pritkovaitės šiuolaikinio meno parodoje „Adonta ta Melê II“ („Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“ – gr.) nagrinėta klasikinė Narcizo ir Echonės istorija – šįkart labiau sutelkiant dėmesį į Echonę. Ši aido nimfa įsimylėjo Narcizą – vaikiną, kuris žavėjosi tik savimi. Echonę deivė Hera nubaudė už tai, kad padėjo Dzeusui slėpti neištikimybę, ir nuo to laiko galėjo kartoti tik paskutinius kitų žmonių žodžius.

Pavasario saulės nutviekstoje galerijoje apėmė jaukumo ir šilumos jausmas. Prie to prisidėjo ir erdvę užpildę didelio formato darbai. Nors parodoje eksponuota tik vienuolika kūrinių, didelėje salėje tikrai nesijautė tuštumos – priešingai, kiekvienas darbas turėjo pakankamai erdvės kvėpuoti ir būti pastebėtas.

Parodos scenografija tradicinė – kūriniai kabinti ant sienų, tačiau krintantys saulės spinduliai viskam suteikė papildomo žavesio, tarytum sustiprino kiekvieno darbo nuotaiką. Priėję prie kūrinio „Indėnai“ (2025), vyresnio amžiaus kauniečiai galėjo atpažinti motyvą – Laisvės alėjoje anksčiau dažnai pasirodydavusią indėnų muzikantų grupelę. Šis vaizdinys sužadino kolektyvinius prisiminimus, kurie puikiai derėjo su pagrindine parodos idėja – prisiminimai yra tarsi aidas: kartais – aiškūs, o kartais – išplaukę ir nevisiškai tikri. Jie groja mūsų atmintyje, nors jų kontūrai neretai būna neryškūs.

Mažais žingsniais judėdama link kitų kūrinių, sustojau prie „Kaspijos tigro“ (2024). Dėmesį patraukė ne tik įspūdinga, ganėtinai didelė tigro figūra, bet ir spalvinė gama – švelni, prislopinta pilka, susipynusi su mėlynos ir žalios atspalviais. Ilgiau žvelgiant į paveikslą kilo minčių, kad šios spalvos – tarsi gamtos atspindys, natūralios ir pažįstamos. Tačiau kartu jos atrodė įstrigusios kolektyvinėje atmintyje – lyg būtume jas regėję daugybę kartų, bet niekada iki galo nesupratę – kur. Po kurio laiko net ir tigras ėmė atrodyti artimas – tarytum tarp žiūrovo ir jo mezgėsi tylus, nematomas ryšys. Ryšys, kuris galbūt niekada neegzistavo, tačiau, pasislėpęs atminties kloduose, visada kažkur tyliai glūdėjo.

Indėnai / Regimanto Zakšensko nuotr.

Atrodė, kad veidrodžiai, apie kuriuos kalba G. Pritkovaitė, kviečia patirti dabartį ir visiškai atsipalaiduoti, paskęsti paveiksluose. „Naichi kalos, kalos (koks gražus, gražus) viena pusė, Alos (kažkas kitas) kita pusė“ (2024) veidrodžiai veikė ne kaip daiktai, o kaip tylios laiko kapsulės – ne atspindėdami, o sugerdami. Juose sustoja judesys, išsitrina pradžia ir pabaiga, o visa lieka pakibę dabartyje, kuri nei juda į priekį, nei žvelgia atgal. Tokia dabartis – lyg šviesos miražas, kuriame nebėra nei patirties svorio, nei istorijos aidų. Atspindys veidrodyje – nebe liudininkas, o klaidžiojantis šešėlis, kuriam nebereikia nei žvilgsnio, nei tapatybės. Jis tampa vaizdo aidu, vizualine tyla, kuri kalba ne tuo, ką rodo, bet ir tuo, ko nebesugeba atkurti. Kartu šis darbas ir jo pavadinimas asocijuojasi ir su pagrindinės parodos figūros – Echonės – mitu.

Ilgiau pabuvus parodoje, jų motyvai ėmė persilieti vienas į kitą, kūrė naujus junginius atmintyje – tokius pažįstamus, bet keistai pasikeitusius.

Norėdamas pasiklysti – ne tik tapyboje, bet ir gamtos apaugintose, laiko apleistose oranžerijose – žiūrovas galėjo sustoti prie darbų „55“ (2024) ir „Lengvas oras“ (2024). Šie paveikslai, paskendę žalsvai mėlynoje spalvų tonacijoje, iš lėto pradėjo megzti tylų dialogą. Ilgiau pabuvus parodoje, jų motyvai ėmė lietis vienas į kitą, kurti atmintyje naujus junginius – tokius pažįstamus, bet keistai pasikeitusius. Po kelių apsilankymų ėmiau galvoti, kad paveikslai atrodo visiškai kitaip nei pirmą kartą. Gal matytų vaizdų sankaupa ėmė veikti savarankiškai? Kartu atsirando keistas jausmas – lyg nebegalėtum visiškai pasitikėti savo rega ar atmintimi. Atmintis čia tapo ne dokumentu, o kūrybos jėga – ji maišė fragmentus, keitė kontūrus, kūrė naujus vaizdus ar net pojūčius. Ši kaita nebuvo trikdis – greičiau kvietimas pamatyti kitaip, kai realybė nėra stabili, o pati tapyba tampa nuolat kintančiu, gyvenančiu organizmu. Žiūrovas šiose erdvėse ne tik klaidžiojo, bet ir nuolat iš naujo konstravo tai, ką matė, – tarsi kiekvieną kartą žiūrėtų ir pieštų savąjį paveikslo variantą.

Naichi kalos, kalos (koks gražus, gražus) viena pusė, Alos (kažkas kitas) kita pusė. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ji kalba aidu, kuris ne visada grįžta tuo pačiu keliu. Ji kartoja, bet niekada netapatina, kuria tylą, kuri skamba dar ilgai, kai išeini iš salės. „Adonta ta melê II“ nesiūlė vieno atsakymo ar aiškios interpretacijos – veikiau kvietė buvimui, kuriame kiekvienas žingsnis, kiekvienas žvilgsnis tampa nauju sakinio fragmentu. Kaip Echonė, priversta kartoti svetimus žodžius, bet vis tiek išreiškianti save trapiu aidu, taip ir žiūrovas šiame parodos pasaulyje tapo tuo, kuris iš tylos kūrė naują balsą. Galbūt svarbiausia čia – ne tai, ką matei, bet tai, kas liko, kai jau nematai.