Jei šiuo metu važiuosite pro Ariogalą, tikrai pastebėsite rekonstruojamą tiltą per Dubysą. Čia intensyviai darbuojasi AB „Kauno tiltai“ komanda, vadovaujama darbų vadovo Vytauto Gramausko. Į inžinerijos pasaulį Vytautas atėjo per įvairiapuses patirtis studijose ir darbe, tačiau pripažįsta, kad jo vaikystės pomėgis konstruoti padėjo teisingai pasirinkti gyvenimo kelią.

„Vaikystėje dėliojau smulkias konstrukcijas, dabar mano projektai – gerokai didesni, – šypsosi Vytautas statybvietėje. – Kad būsiu inžinierius, žinojau gal dar aštuntoje klasėje. Patiko tikslieji mokslai, noriai dalyvaudavau olimpiadose. Augau girdėdamas daugybę įspūdžių apie kelių inžineriją – šį kelią buvo pasirinkęs mano tėtis, tačiau dar labiau pamėgti šią sritį paskatino dėdė, taip pat inžinierius. Kai žinai, kas sekasi ir kas žavi, studijų pasirinkimas netampa keblus“, – pasakojo Vytautas.

Perspektyva: V. Gramauskas įsitikinęs, kad darbo kelių ir tiltų statytojams ateityje nepristigs. AB „Kauno tiltai“ nuotr.

Jis priduria, kad tuomečiame Vilniaus Gedimino technikos universitete pasirinkęs kelių inžinerijos krypties studijas, krimto tiek bakalauro, tiek magistro mokslus. Iš tų laikų pašnekovas geriausiai įsiminė matematikos dėstytoją, stebinusią studentus fenomenalia atmintimi ir galėjusią pažinti jaunuolius pavardėmis ir po kelerių metų. „Jos klasikinė frazė: „Jei sąžiningai dirbsi – toli eisi. Jei simuliuosi – nieko nepasieksi“ – iš principo įvardijo esminį dalyką – pastangų svarbą gyvenime apskritai. Galiu paliudyti, kad tai šimtaprocentinė tiesa.“

Nestigo iššūkių

Gamybinei praktikai keliuose atlikti Vytautas rinkosi valstybinę kelių priežiūros įmonę, tačiau čia neužtruko – gyvenimas jaunąjį kelių inžinierių pakreipė į „Kauno tiltus“, kur jam buvo pasiūlyta būti atsakingam už darbų saugą ir kokybę.

„Sutikau ir kone per dešimt metų, praleistų šioje pozicijoje, įgavau patirties, kuri leido kitaip pamatyti ir įvertinti statomus objektus, žmonių elgseną“, – savo profesinius viražus prisiminė darbų vadovas.

Visgi gavęs pasiūlymą tapti meistru toje pačioje įmonėje, pašnekovas nesudvejojo, nes jautė, kad tam visą laiką ruošėsi. Savo darbų portfelyje V. Gramauskas jau yra sukaupęs solidžių projektų – Baltijos prospekto–Šilutės plento žiedinės sankryžos rekonstrukcija su estakadų statybomis, Kauno Kleboniškio tilto prieigose statyti viadukai, objektas Švedijoje. Pastarajame Vytautas ne tik netikėtai užtruko nuo planuotų kelių mėnesių iki 2,5 metų, bet ir iš kelininko kelio pasuko į tiltų statybą.

„Užsispyriau suprasti brėžinius, tiltų statybos specifiką – juk tai ta pati inžinerija, o pagrindus ir suvokimą jau turėjau. Padedant kolegoms daug ko išmokau, taigi pirmieji didieji konstruktoriai mano gyvenime atsirado būtent užsienyje“, – šypsojosi jis.

Randa laiko ir bitėms

V. Gramauskas įsitikinęs, kad darbo kelių ir tiltų statytojams ateityje nepristigs. Keliai dėvisi, viadukai, tiltai reikalauja nuolatinės priežiūros, rekonstrukcijos ar naujos statybos sprendimų. „Gali nutiesti gausybę kelių, pastatyti dešimtis tiltų, bet kiekvienas iš jų reikalaus unikalaus sprendimo. Ir, žinoma, matai realų, apčiuopiamą rezultatą, kuris (ir tai svarbiausia!) reikalingas ne tau asmeniškai, bet visai visuomenei. Jei svarstai rinktis šią specialybę, turi būti itin pakantus, mokėti dirbti komandoje, nesibodėti skaičių ir, patyrus nesėkmę, niekuomet nepasiduoti. Inžinieriai neišsigąsta problemų, nes žino, kad sprendimas vis tiek bus.“

Beje, inžinieriai ne tik daug dirba. Su žmona auginantis dvynukes, Vytautas randa laiko rimtam savo daugiau nei 80 šeimų bitynui prižiūrėti ir plėsti. Šis hobis dėl savo apimties ir skiriamo laiko palaipsniui ėmė duoti papildomų pajamų ir, žinoma, leidžia atsipūsti nuo darbų objektuose.

Žinių alkis ir noras

Vitas Štreimikis, AB „Kauno tiltai“ meistras energetikas, rodos, pats viską daro, niekam nepristigdamas energijos. 22-ejų jurbarkiškis visuomet vienu ypu apglėbdavo daug ir skirtingų veiklų, rasdavo laiko hobiams, mokslams, draugams ir nuolatiniam tobulėjimui.

Požiūris: kalbėdamas apie savo specialybę Vitas įvardija jos neišsemiamas perspektyvas. AB „Kauno tiltai“ nuotr.

Kiek pats pamena, didžiausias jo simpatijas mokykloje susirinkdavo fizikos, chemijos pamokos, būta netgi braižybos užsiėmimų. „Kitaip nei daugelis galvą laužiusių abiturientų, aš studijų kryptį tuometėje Kauno technikos kolegijoje (dab. Lietuvos inžinerijos kolegija) pasirinkau natūraliai ir užtikrintai. Autotransporto elektronika buvo logiškas sprendimas, nes labai patiko automobiliai, motociklai, įvairi technika ir su ja susiję rebusai. Žinias vertinu pragmatiškai, t. y. jos turi kurti pridėtinę vertę, būti pritaikomos praktiškai. Būtent tai ir siūlė ši kolegija. Būtinai turiu paminėti, kad dėstytojai čia – fantastiški, palaikantys ir kuriantys abipusius lygiaverčius, pagarbius santykius.“ Vitas nuo mažumės siekė išmokti ir patirti skirtingų dalykų. Jurbarke net aštuonerius metus lankęs muzikos ir meno mokyklą, jaunuolis lenkia pirštus skaičiuodamas, kad gali groti penkiais instrumentais. Likdavo laiko ir mokyklos savivaldos veiklai, draugams, „benzingalvio“ pomėgiams, motociklui, o finansinę nepriklausomybę nuo paauglystės kūrė dirbdamas aplinkos želdintoju, vejos prižiūrėtoju.

Apsukų V. Štreimikis nemažino ir tapęs studentu: „Paskutiniame studijų kurse ne tik rašiau baigiamąjį bakalauro darbą, bet ir lygiagrečiai įstojau į elektros energetikos programą toje pačioje kolegijoje. Šių papildomų žinių prireikė ėmus dirbti energetikos padalinyje „Kauno tiltuose“, o studijas iš dalies finansavo darbdavys.“ Pašnekovas teigia, kad toks užimtumas, žmogaus orkestro gyvenimo būdas ir, svarbiausia, gebėjimas viską atlikti laiku, yra didelio noro rezultatas. Anot Vito, jam pačiam nuolat reikia patirti profesinių iššūkių, nepatogumų. Kitaip tariant, didžiausią komfortą jis patiria ne komforto sąlygomis. Tokių progų dirbant energetiku – nors vežimu vežk. „Atėjęs į elektriko-statybininko poziciją kaip darbininkas, nieko nelaukęs puoliau mokytis, be to, gavau puikų pirmą krikštą – galimybę dalyvauti milžiniškame Kruonio HAE laikinosios jungties projekte. Čia susipažinau su statybų priežiūra, statybų žurnalų pildymu. Pradžioje daug ko nežinojau, skambindavau, tardavausi. Ilgainiui įgijęs neįkainojamų žinių, įgūdžių, jauti gavęs savotišką paaukštinimą – ne tik meistro poziciją, bet ir gebėjimą drauge su kitais gesinti darbinius gaisrus – toks dinamiškas ir greitų sprendimų reikalaujantis yra šis darbas. Kantrūs ir palaikantys kolegos, nestandartinės, bet auginančios situacijos – ko daugiau norėti? Mes, energetikai, save pagrįstai laikome kūrybingais žmonėmis ir ta savybe naudojamės priimdami kasdienius sprendimus. Jaučiuosi esantis savo rogėse“, – šypsojosi energetikas.

Vitas Štreimikis: gali nutiesti gausybę kelių, pastatyti dešimtis tiltų, bet kiekvienas iš jų reikalaus unikalaus sprendimo. AB „Kauno tiltai“ nuotr.

Nestokoja ambicijų

Kalbėdamas apie savo specialybę, Vitas mini jos neišsemiamas perspektyvas. Energetikos laukas platus, siūlantis įvairių alternatyvų, atliepiantis šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, atsinaujinančių išteklių energetika, sparti elektrifikacijos plėtra transporto infrastruktūroje. Be to, žvelgiama ir į netolimą ateitį, kai pagal europinius reikalavimus elektra kaip energijos šaltinis tam tikrose srityse bus privaloma.

Dvejojančiam dvyliktokui V. Štreimikis pataria įsivertinti, kas labiausiai patinka, – ne tik moksluose, bet ir apskritai gyvenime. „Studijų kaip ir būsimos profesijos pasirinkimas yra rimtas žingsnis. Sustokite ir atidžiai savęs paklauskite, kas jums teikia džiaugsmą (galbūt tikslieji mokslai?), žadina į priekį vedantį smalsumą, kur matote vertę. Inžinerija visuomet laukia tų, kurie nusiteikę nenuleisti rankų, susidūrus su netikėtumais. Nuo vėjo elektrinių sparnų romantikos iki bendraautorystės, savo darbais ir žiniomis prisidedant prie šalies energetinės nepriklausomybės – tiek daug gali pasiūlyti energetiko profesija“, – reziumavo Vitas.

Jis pats, nuolat alkstantis žinių, jau planuoja tolesnes ištęstines studijas, yra ambicijų siekti magistro diplomo ir, žinoma, stengsis įgyti dar plačiau profesines duris atversiantį specialiųjų darbų vadovo atestatą.