E. Kniūkštaitės kūryboje – stebuklai, gimstantys iš buvimo su gamta ir savimi

Prabėgę metai nebuvo lengvi. Vis dėlto dailininkė Elena Kniūkštaitė juokiasi, kad per juos spėjo ir gauti Lietuvos kultūros ministerijos premiją už tradicinės kultūros puoselėjimą, ir beveik ją pamiršti. Tapytoja nesureikšmina savo nuopelnų Lietuvos kultūrai ir nevadina savęs skambiu etninės kultūros puoselėtojos vardu.

"Turbūt daugiau Rumšiškių miestelio žmonių laiko mane keistuole, per dienų dienas vaikštinėjančia po muziejaus apylinkes", – smagiai kikena į ragelį Elena, kadaise dirbusi Lietuvos liaudies buities muziejaus restauratore, o dabar tiesiog tapanti savo malonumui.

– Nuo 1976-ųjų gyvenate Rumšiškėse. Liaudies buities muziejus – ne tik ilgametė jūsų darbo vieta, bet ir vienas didžiųjų įkvėpimo šaltinių. Paveiksluose matyti persikėlusios muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažai, gėlės, medžiai... O visai neseniai jūsų buvę kolegos džiaugėsi, kad muziejus pagaliau įsigijo net septynis E.Kniūkštaitės darbus su muziejaus vaizdais. Galbūt jie taps nuolatinės jūsų tapybos darbų ekspozicijos muziejuje pradžia?

Kiekvieno žmogaus gyvenime, jo mąstyme vaikystė palieka pėdsaką. Turbūt ne išimtis būsiu ir aš.

– Oi, nežinau, nežinau... Nesijaučiu tokia svarbi, kad to trokščiau ir tikėčiausi. Didelė mano darbų dalis jau iškeliavusi pas žmones, į kitus muziejus ar privačias kolekcijas. Be to, niekada nebuvau labai produktyvi kūrėja – mano darbai gimsta iš lėto, palengva.

Šią vasarą muziejaus Aristavėlės dvare buvo atidaryta mano paroda "Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus". Buvę kolegos pristatė mane tarsi muziejaus veidą. Nežinau, ar jau tokia svarbi esu iš tiesų. Man regis, kad dabartinė jauna, veikli muziejaus direktorė užsimanė mane ir mano darbus pagerbti. Ačiū jai. O šiaip per daug niekas į juos nekreipdavo dėmesio. Et, turbūt manydavo, vaikšto kažkokia keistuolė, piešia kažką...

– Apie meno kūrinius daug kalbėti nereikia. Kiekvienas žiūrovas juos išjaučia ir supranta pagal savo vidinio pasaulio plotį ir gylį. Bet štai kitas man rūpintis klausimas – kas juos tokius padarė? Gal tarp jūsų teptuko potėpių galima įžvelgti ir Elenutės vaikystės pėdsakų?

– Manau, kad taip. Kiekvieno žmogaus gyvenime, jo mąstyme vaikystė palieka pėdsaką. Turbūt ne išimtis būsiu ir aš. Kažin kokių dramatiškų įvykių aš neprisimenu: gyvenome normaliai ir labai daug būdavome gamtoje. Ypač mes, vaikai.

Būdamas jaunas į gamtą kažkaip ypatingai nežiūri – bet ji, matyt, vis tiek atsispaudžia kažkur pasąmonėje. Prisimenu tokį labai įstrigusį vaizdą, kaip arkliu pakinkytu vežimu važiuojame pas senelius. Kelias ilgas, tolimas, medžiai lekia pro šalį.. O dar pamenu, kaip senelis merdėja ir aš, visai mažytė, regiu žmones, suklaupusius aplink jo lovą. Man labai baisu. Močiutė vėduoja senelį klevo lapų šaka. Išbėgu į lauką, apsikabinu stulpą ir stoviu – o tas kiemas toks didelis, tuopos aukštos – ligi pat dangaus. Iki dabar akyse tas paveikslas tebestovi – toks didelis kiemas ir labai aukšti medžiai. Bent jau vaiko akimis taip atrodė... Gal tų akimirkų sakralumas, kažin kokia pagarbi baimė ir į mano paveikslus įsispraudė? Kartais juose įžvelgiu ir tai, ko dorai nė nežinau, kaip žodžiais įvardyti.

– Minėjote, kad jūsų tėvelis buvo kalvis. Gal vis dėlto tą meno geną iš jo būsite paveldėjusi?

– Tėvelis iš tiesų labai nagingas žmogus buvo: ir krosnis mūrydavo, ir iš medžio šaukštus droždavo ar dar šį bei tą, ko buityje prireikdavo. Turėjo polinkį prieš ką nors darydamas pasibraižyti, mano pieštuką pasiėmęs. Ir jo brolio dukra buvo savamokslė menininkė. Matyt, tikrai iš tėvo pusės kažkokius meno genus gavau (juokiasi).

O dar – mano tėveliai buvo tikintys žmonės. Ne kažkokie dogmatikai ar Šv.Rašto žinovai, bet paprasti kaimiečiai, eidavę sekmadieniais į bažnyčią, kalbėdavę poterius. Pamenu, mano vaikystės laikais būdavo labai dideli griaustiniai ir lietūs. Tie lietaus pritvinkę pilki debesys, visu svoriu užgulę dangų, iki šiol stovi man akyse. O tėvelis mano mėgdavo išgerti. Tai tokią griausmingą dieną – kai danguje lietūs su griausmais maišydavosi – net ir jis, parėjęs namo girtas, kad puldavo kalbėti poterius. Matyt, ir jam nuo tos gamtos stichijos šėlsmo truputį baisu būdavo...

– Esate labai kukli menininkė. Nevadinate savęs skambiais vardais, nešaukiate garsiai, kad savita jūsų tapybos kolekcija priklauso Lietuvos dailės aukso fondui. Ar tai dėl to, kad savo laiku nebaigėte profesionalių dailės mokslų, o Vilniaus technologijų technikume studijavote fotografiją?

– O kam čia šūkauti? (Juokiasi.) Be to, man labai patiko tas buitinis portretavimas, kurio tuomet mokiausi. Buvome ruošiami darbui fotoateljė. Kai atlikau Kretingoje praktiką, grįžau į Vilnių ir pagal specialybę įvairiose vietose pradirbau kokius trejus ar ketverius metus.

– Ir ką gi tas buitinio portretavimo etapas suformavo jūsų – kaip menininkės – asmenybėje? Gal dirbdama ateljė pradėjote tapyti žmonių portretus?

– Na ne… Tiesą pasakius, bandžiau piešti pagal senas nuotraukas – tėvelį šitaip esu nupiešusi. Bet paskui supratau, kad labiau esu linkusi į žmonių ir gamtos stebėseną. O fotografija? Ji man buvo tarsi kažkoks karštos vaikystės svajonės įgyvendinimas. Mat nuo mažumės nebuvau mačiusi fotoaparato. Tai tas daiktas ir tas darbas su juo man atrodė lyg kažkokia magija – būti fotografu, mokėti fotografuoti, daryti nuotraukas! Užtat ir pasirinkau fotografijos studijas. O ten, be kita ko, tarp visų mokslų dar buvo ir piešimo disciplina. Tai man be galo patiko, nes piešti mėgau nuo mažumės. Tai pati sau viena įsisvajojau, kad, įgijusi šią specialybę, ir piešti galėsiu, ir fotografuoti.

– Kas vaikystėje atsidurdavo jūsų bloknoto puslapiuose – gamtos detalės, žmonės, buities daiktai?

– Oi ne, ne. Aš kopijuodavau artisčių nuotraukų. Tuo metu kinas irgi buvo kažkoks stebuklas. Atveždavo jį į kaimą su mašina. Tai bent įvykis visiems kaimo žmonėms būdavo. Eidavome jo žiūrėti, o paskui grįždavome naktį – stebeilydamiesi į žvaigždėtą dangų, kupini įspūdžių įvairių… Tie filmai ir tie aktoriai labai mane žavėjo. Tarsi užbūrė. Todėl ir piešiau aktorių portretus.

Kita vertus, piešimą mums dėstė bibliotekininkė, kuri nelabai turėjo supratimo apie meną. Būdavo, kokį vazoną padės, ir mes visi jį kopijuojame. O kopijuoti man neblogai sekėsi. Dažnai mokytojos pagyrimo sulaukdavau.

Gamtos tuomet nepiešiau. Ką jūs… Gamta kaimo žmogui buvo toks natūralus, savaime suprantamas dalykas, kad tuo metu neatrodė vertas dėmesio.

Prisilietimas: talentingos restauratorės rankomis atnaujinta daug muziejaus eksponatų, liaudies skulptūrų. Rimgaudo Žaltausko nuotr.

– O kaip iš sostinės fotoateljė merginos tapote Rumšiškių miestelio gyventoja ir Liaudies buities muziejaus restauratore? Teko skaityti, kad būtent jūsų rankomis buvo restauruota daug polichromuotų muziejaus eksponatų.

Man gražu. Tegul jau tas mano menas būna paženklintas tokiu naiviu bruožu, bet man patinka, kad vos ne kiekvienas paveikslas turi savo angeliuką.

– Tiesa. Bet tiesa ir tai, kad tas muziejus man buvo toks priverstinis dalykas. Kai tragiškai žuvo mano tėvelis, mama liko gyventi viena. O buvo pusiau įgali, sunkiai vaikščiojo. Aš tuo metu gyvenau Vilniuje ir nuomojausi butą. Kiek artimiau bendravau su tapytoju Vytautu Ciplijausku. Kai jis sužinojo apie mano nelaimę, liepė man važiuoti į Rumšiškes. Turėjo ten pažįstamų. Sakė, kad Rumšiškėse plečiasi liaudies buities muziejus, statomi nauji butai muziejininkams. Žodžiu, kaip jis tarė, taip ir įvyko. Jo dėka 1976 m. su mama atsikrausčiau į Rumšiškes, gavau butuką, pradėjau dirbti. Iš pradžių dar ne restauratore. Tapau apipavidalintoja. Oi, kiek su tuo darbu prisikankinau... Aš gi dailiai rašyti su tomis "Redis" plunksnomis nemokėjau (juokiasi) – per naktis dirbdavau, kol visokiausius skelbimus muziejui nupiešdavau. Kaip tuomet atrodė, ne kokie jie buvo.

Laimė, kad tuometis muziejaus direktorius mane kažkodėl pakentė. Baisiausios būdavo šventės. Spalio, gegužės – o jau tų transparantų ir trafaretų jiems daryti kiek reikėdavo prisigaminti! Žinot, sovietiniai laikai… Todėl tekdavo piešti visokius užrašus, kaip antai – tegyvuoja Gegužės 1-oji! Šlovė Didžiajam Spaliui! Oi, kaip man būdavo bjauru tas darbas… Matyt, net direktorius tai pastebėjo, kad vieną gražią dieną pasivadino mane į šalį ir pasiūlė restauruoti baldus. O kadangi nė žalio supratimo apie tai neturėjau, važiavau į Vilnių stažuotis Projektavimo ir restauravimo institute. Visą mėnesį mokiausi ir grįžau į Rumšiškes pas mamą. Sužinojau šį tą apie polichromiją – kaip skulptūrėles restauruoti, kaip skrynias. Taip ir dirbau šitą darbą iki tol, kol išėjau į pensiją. O muziejaus teritorijoje, Mičiūnų sodyboje, turėjau įrengtą dirbtuvę tapymui.

– Jūs ne tik puiki tapytoja, bet ir labai šauni pasakotoja. Dabar suprantu, iš kur jūsų paveiksluose tiek pozityvumo, šviesos ir gėrio. Gera į juos žiūrėti, bet ne mažiau gera ir jūsų klausytis. Papasakokite, kada pagaliau nutapėte pirmąjį savo paveikslą?

– Kažkaip užmiršau pasakyti, kad aš jau gyvendama Vilniuje pamažu pradėjau tapyti – užtai ir pažinojau dailininką, pedagogą V.Ciplijauską. Mat, atidirbusi fotoateljė fiksuotas darbo valandas, turėdavau visus vakarus laisvus. Tai labai mėgdavau į teatrus, filmus vaikštinėti. O vieną dieną išgirdau apie Rimo Bičiūno dailės studiją, kurioje jis mokė savanorius piešimo technikos, kompozicijos, dailės. Pradėjau ten lankytis. Iš pradžių tik žiūrėdavau – man buvo taip smagu stebėti, kaip kiti dirba, o svarbiausia – kaip komentuoja vieni kitų darbus, kokias pastabas sako. Paskui studijos vadovas pradėjo mane barti. Sakė, kiek čia gali tuščiai vaikščioti ir nieko nedaryti. Taip ir pradėjau po truputį tapyti…

Su tuo pirmuoju mano darbu irgi buvo toks nuotykis. Davė man R.Bičiūnas užduotį pastele nupiešti piešinį pagal Jono Biliūno kūrinį "Kliudžiau". Nelabai jau pamenu, ką ten piešiau, tik regiu, kad tame darbe buvo daug žydros spalvos. Vadovas už jį mane pagyrė. Liepė nepamesti šito darbo, sakė, kad išsaugočiau ateičiai savo pirmąjį kūrinį.

Aš tuo metu gyvenau viename sostinės bendrabutyje. Kadangi tais laikais juose nebūdavo jokių spintų daiktams susidėti, tai savo turtą (o drauge ir piešinius) laikydavau ant palangės. Sykį užsimiršusi atidariau langą pravėdinti, ir dingo mano pirmasis tapybos darbas. Dar išbėgau ieškoti, bet taip jo ir neradau (juokiasi).

Jauku: angeliukai A.Kniūkštaitės paveiksluose ir dirba, ir ilsisi, jų pasau lis skleidžia ramybę ir vidinę šviesą.

– Ajajai… Kai vėjas išpūtė pirmąjį jūsų kūrinį, nesustojote – tapėte, dirbote, tobulėjote toliau?

– Taip ir dariau. Iš pradžių piešiau pastele, paskui įvaldžiau darbo aliejiniais dažais techniką. O kai apsigyvenau Rumšiškėse, šalia muziejaus, atsivėrė vėl visai kitos galimybės. Molberto į gamtą niekada neimdavau: viską tik į galvą dėdavausi. Piešdavau jau grįžusi namo visuomet. Nė nežinau, kodėl. Esu piešusi lauke tik gilios jaunystės laikais, kai dar siųsdavo mus, jaunus menininkus, stažuotis į seminarus.

Tais sovietiniais metais (kuriuos dabar visi keikiame) buvo tokia labai veikli Liaudies meno draugija. Tai štai ji skirdavo menininkams nemažai lėšų – rengdavo seminarus, kviesdavo mums daug garsių meistrų ir pan. Jei atvirai, iš tų seminarų mano patys gražiausi prisiminimai. O vakarais mums šventes rengdavo, dienomis – ekskursijas. Ir, aišku, kiekvienas šalia viso to darydavome kokį nors savo darbelį.

Tai štai tais laikais esu bandžiusi tapyti ir lauke. Nepatiko. Saulė, vėjas, žmonės eina pro šalį ir mane blaško… Turbūt todėl ir Rumšiškėse visus darbus tapydavau tik namuose.

– O kaip į jūsų darbus atskrido angelai? Gal vaikštinėdama po muziejaus apylinkes pati sutikote vieną iš jų?

– Oi ne. Tikrai jokio angelo čia nesu mačiusi. Bet vienu tarpu aš lyg ir buvau benugrimztanti į tokią neviltį. Kažkaip pradėjau nebenorėti tapyti. Galbūt, kai dabar žvalgausi atgal ir ieškau priežasčių, kaltos buvo galerijos. Pasigriebė mane – tai viena, tai kita. Ir pradėjo užsakymus duoti – nupiešk joms tai mažų, tai didesnių vaizdelių. O aš, pamenu, vaikštinėju po gamtą, medžioju tuos vaizdelius ir pykstu ant savęs, kad pasidaviau jų spaudimui. Galvoju, na ir laikai atėjo, kad gražiu vaizdu nė pasidžiaugti dorai negaliu, o tik su tikslu kažkokiu jį akimis stebėti. Nebenoriu tapyti, – tuokart pasakiau pati sau.

Bet vieną dieną važiuoju iš darbo dviračiu ir regiu pakelėje tokias gražias garšvas, tokias gražias…Ir staiga mano sąmonėje tarp tų garšvų atsistoja angeliukai. Tiesiog regiu juos (nepagalvokite nieko blogo – jie man nesivaidena kaip kokie vaiduokliai). Tuomet aš juos užsimanau nupiešti. Taip jie ir atsiranda mano darbuose. Ir tų angelų juose nuolat daugėja. Daug kas net pyksta. Sako, kiek tu čia su tais angelais kvailioti gali. Bet man gražu. Tegul jau tas mano menas būna paženklintas tokiu naiviu bruožu, bet man patinka, kad vos ne kiekvienas paveikslas turi savo angeliuką (juokiasi).

Ryšys: kiekvienas paveikslas – tarsi vaikas, paleistas į pasaulį, bet po klajonių grįžęs namo. Muziejaus Aristavėlės dvare veikianti paroda pristato E.Kniūkštaitės darbus, susijusius su muziejumi. Rimgaudo Žaltausko nuotr.

– Muziejuje jau nebedirbate, bet teptukų dar nesudedate į stalčių. Sakykite, gal atsiradus daugiau laisvo laiko, ir tapote daugiau?

– Na ne… Sakyčiau, visai mažai šiuo metu tapau. Nesu labai darbšti, kad vos atsikėlusi lėkčiau paknopstomis į dirbtuvę. Išeinu į gamtą, pavaikštau. O dabar ir vaikštinėti mažiau galiu – sąnariai truputį sušlubavo. Bet vis tiek patapau, bent jau po porą valandėlių tai tikrai pastoviu prie molberto, paeskizuoju.

– O ar galite išduoti, kokia drobė dabar stovi ant jūsų molberto?

– Vėl ir vėl muziejaus miestelio Račkiškių koplyčia. Niekaip negaliu nuo tų muziejaus vaizdų atsiriboti. O ir nesistengiu. Neeilinis čia miestelis. Ir man jau gimtas tapęs. Beje, tų miestų niekada ir netapiau. Mano dūšiai jie kažko netiko. Nejutau jų. Matyt, kaime gimusiai gamta ir kaimo vaizdai jau į pasąmonę buvo įsirašę. Na ir kas, kad kai kuriuose mano paveiksluose tie patys statiniai kartojasi. Betgi nuotaika visai kita. Būna, eini vieną dieną pro kokią trobą – dangus pilkas ir net ta pati Račkiškių koplyčia vienaip atrodo, o kitąsyk, saulėje, jau vėl kitomis spalvomis sužvilga. Tuomet objektas kaip ir tas pats, bet išsyk kitokia nuotaika, kitokia idėja į galvą šauna.

– Užbaikim mūsų pokalbį tema, kuria jį ir pradėjome. Jau nuo 1974-ųjų su savo tapybos darbais dalyvaujate įvairiose parodose, esate pelniusi ne vieną garbingą apdovanojimą. Praėjusių metų pabaigoje – ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją už tradicinės lietuvių kultūros puoselėjimą. Sakykite, ką jums reiškia tos premijos, tie skambūs vardai, garbės raštai?

– Turiu aš tų premijų, turiu… O ką jos man reiškia? Na, kaip ir kiekvienam turbūt, malonu, kad įvertina. Nors labiausiai džiugina, kai kokį žmogų sutinki, kuris džiaugiasi tavo paveikslais, pasako, kad jam kažką tai reiškia. Tuomet ir pagalvoji – o gal ir ne beprasmis tas mano darbas? Nors kartais užeina visokių minčių. Kai pilnas internetas kuo gražiausių darbų, tai, nori nenori, dažnai pagalvoji, kad toji mano tapyba – gal jau nebe šių laikų, gal kiek senamadiška?.. Bet tai sakydama aš nebandau susireikšminti – tik matau ir suvokiu savo galimybes. Dirbu, kiek galiu ir kaip galiu. O dabartinis karantinas? Kai žmonės manęs šito paklausia, tai aš jiems ir sakau, kad man visada tas pats karantinas (juokiasi): juk gyvenu užsidariusi viena. Aišku, anksčiau dar kažkas į svečius atvažiuodavo, o dabar per dienų dienas jokios mašinėlės neišvysi. Todėl ramiai sau tapau, ir tiek. Stengiuosi išlaikyti širdyje viltį, kad vis dėlto ateis geresnės dienos. To linkiu ir visiems žmonėms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaip gražu!

Kaip gražu! portretas
Tiesiog šrdis džiaugiasi žiūrint..Gaila kad negalima gyvai pabūti prie šių paveikslų, jais pasigėrėti ir ,,pasišildyti" jų energetikoje. Čia jums ne kokios žiaurios ,,geležinės'' provokacijos, čia - grožis ir harmonija. Su šviesiomis mintimis.. Kuo didžiausios sėkmės ir sveikatos autorei.AČIŪ.

Labai gražu

Labai gražu portretas
smagu sužinoti apie tokius grožį kuriančius žmones.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių