Skaitovų dėmesiui – keturios naujos knygos

Šį kartą knygų mylėtojų dėmesiui pristatome keturias knygas. 

Robert Seethaler

LAUKAS

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2022

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį išleistos Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ vertėjas, poetas Sigitas Geda rašė, kad mirusieji apie pasaulį gali pasakyti beveik viską. Deja, jie – mirusieji, o ir mes, gyvieji, ne visuomet skaitome svetimas epitafijas. Retsykiais mėgstu pasklaidyti minėto kūrinio puslapius, tad buvo malonus atradimas, kad Robertas Seethaleris savo romane „Laukas“ tęsia E.L.Masterso mirusiųjų monologų polifoniją ir netgi pasitelkia vieną „Antologijos“ ištrauką savosios knygos epigrafui. Laukas – kadaise išpirkta nederlinga žemė išgalvotame Paulštate, tapusi amžinojo poilsio vieta šio miestelio vietiniams. Kaip vėliau iškalbingai teigia Karlas Jonas, buvęs tos žemės savininkas ir vienas iš nuolatinių Lauko „gyventojų“, žemė čia „niekam tikusi, bet tik ją mes ir turime“ (p. 120).

Knygos pradžioje regime bevardį žmogų, sėdinti ant kapinių suolelio ir mėginantį išgirsti, ką kalba mirusieji, svarstantį, „kaip būtų, jei kiekvienas tų balsų gautų progą būti darsyk išgirstas“ (p. 9). Greičiausiai jie prabiltų apie tai, kaip buvo gyventa, nes turbūt teisinga manyti, kad „gal tik išgyvenęs mirtį žmogus gali tikrai spręsti apie savo gyvenimą“ (p. 9). Galbūt besiilsintiems Lauke, kur „nėra laiko“ (p. 39), visiškai neįdomi jų praeitis, nes nebelikę jokių mechanizmų ją pakeisti („Kaip įkrinti žmogus į gyvenimą, lygiai taip ir iškrinti“ (p. 143). Vienintelis gyvenimas praėjęs ir dabar galima konstatuoti vienintelę paprastą tiesą, išsakomą Aneli Lorbėr: „apie gyvenimą žinau tik tiek, kad jį reikia gyventi“ (p. 147). Kita monetos pusė – mirtis – atskleidžia ir suteikia skaidrų aiškumą. Tik „ji padaro galą ilgesiui, ir, jei nesipriešini, net ir neskauda“ (p. 147).

Meditatyvus R.Seethalerio romanas suskaidytas į atskiras, tačiau tarpusavyje susisaisčiusias Paulštato mirusiųjų pasakojamas istorijas. Knygos skyriai yra tartum antkapių akmenys su juose iškaltais pasakotojų vardais. Balsas, netgi mirusiojo, yra autentiškas. Žinant taupią ir grakščią R.Seethalerio prozą ir precizišką atidumą detalei, kiekvieno romano veikėjo istorija įgyja unikalią stilistiką ir netgi gali pretenduoti į savarankišką, išgrynintą novelę.

 

Alejandro Zambra

ČILĖS POETAS

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2021

Su paslėptu pasididžiavimu tebesakoma, kad Lietuva – poetų kraštas. Tačiau, kai reikia prisistatyti, save paliudyti poetu, dažnas sutrinka, susikuklina arba kažką neaiškiai mykia, neva tokio švento titulo esąs nevertas. Taip, šitaip gali pareikšti žmogus, kuris rašo poeziją, kuris yra poetas. Galbūt todėl po šios knygos man daug mielesnė atrodo Čilės poetų šeima, kuriai „poezijos rašymas neuždirba pinigų, užtat itin pratęsia jaunystę“ (p. 179). Beveik nuoširdžiai įtikiu, kai Alejandro Zambra savo proza man teigia, kad rašyti eilėraščius Čilėje – tai užsiimti savotišku nacionaliniu sportu („aš esu Čilės prozininkas, ir mes, Čilės prozininkai, rašome romanus apie Čilės poetus“ (p. 278). A.Zambros knygos, kaip jau teko patirti, yra skirtos skaitytojams ir kalba apie skaitytojus. Ypač apie tuos, kurie nesugeba atsispirti rašymo impulsui, yra tarpusavyje konkuruojantys, žodžiais žaidžiantys, naivūs ir nuo kūrybos apsvaigę svajotojai, užaugę šalyje, kurioje dar visai neseniai vešėjo kaustantis Augusto Pinocheto režimas („Staiga išvaduoti iš diktatūros, nužymėjusios jų vaikystę, Čilės penkiolikmečiai į suaugusiųjų gretas žengė pūsdami žolę ir klausydami Silvio Rodríguezo, „Los Tres“ arba „Nirvanos“, o įvairiausias baimes, nusivylimus, traumas ir nuostabas bandė perprasti patys, beveik visuomet pasitelkę pavojingą bandymų ir klaidų metodą“ (p. 14).

Jaunasis Gonsalas, nedrąsiai rašantis pirmuosius sonetus mylimai Karlai, naudoja tą patį metodą, nes kartais taip nutinka, kad nėra „kitos išeities, kaip susitelkti į poeziją“ (p. 15). Bandymų ir klaidų metodas, regis, moko Gonsalą įsijausti ir į įtėvio vaidmenį. Jis kantriai, nepaisydamas nusivylimų, mėgina įžengti į Karlos sūnaus Visento pasaulį, dar nenujausdamas, kokią svarbią žymę paliks augančio berniuko gyvenime. Gonsalo knygos, kurios po išsikraustymo lieka Karlos namuose, vėliau atveria Visentui žodžių galios, poezijos efektyvumo pajautimą. Įsimylėjęs amerikietę žurnalistę Priu, rašančią apie Čilės poetus, Visentas jau aiškiai suvokia, koks įtraukiantis gali būti kūrybos pasaulis, kokie charizmatiški yra tie, kurie kuria eilėraščius ir nenulenkia galvos realybei.

 

Karl Ove Knausgård

MANO KOVA. KARTAIS TURI LYTI

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2022

Ar pasiilgote šio norvego istorijų? Penktoji romanų ciklo „Mano kova“ dalis – apie keturiolika metų apimantį Bergeno periodą, nors pats autorius sakosi iš šio laikotarpio pamenantis „stebėtinai mažai“ (p. 7). Visgi tai tam tikras Karlo Ove’ės Knausgårdo flirtas, nes prisimena jis tikrai daug ir detaliai, tuo netrunki įsitikinti atsivertęs 592 puslapių tomą. Rašytojas išlieka abejingas chronologinei savo gyvenimo įvykių sekai, tačiau čia priekaištauti neišeina. Nė vienas iš mūsų netgi apie savąjį gyvenimą taip nemąstome. Galbūt tai ir suteikia visai „Mano kovai“ neįpareigojančio dinamiškumo, kai skaitydamas jau aiškiai atpažįsti autoriaus strategiją – nuo maniakiškai tiksliai aprašomų buitiškų smulkmenų šokčioti prie pretenzingai aukštų egzistencinių svarstymų ir abejotinų būties pajautos apibendrinimų. Mano manymu, K.O.Knausgårdas tokiu raiškos būdu sugeba mums labai tiksliai pristatyti ir buvusį save – nė už ką maišto idėjos neišsižadantį, kūrybinio išsipildymo ir aistringos meilės ieškantį devyniolikmetį („O dabar man devyniolika ir visas šis gyvenimas mano“ (p. 27). Tačiau kelias į brandą neišvengiamai kupinas ryškių kontrastų, kuriuos analizuodamas ir aprašydamas autorius demonstruoja tragikomišką jauno žmogaus pasaulio dualumą („Išmaniau tiek mažai, o užmojų turėjau tokių didelių, ir man niekas nesisekė“ (p. 7). Studijuodamas Rašymo meno akademijoje, patirdamas persmelkiančią desperaciją ir vis labiau abejodamas savo prozininko talentu, K.O.Knausgårdas vidinę energiją nukreipia į meilės paieškas. Šioje knygoje susipažinsite net su trimis jaunuolio mylimosiomis, o jausmai joms paliks gilių įdagų rašytojo sieloje.

Įdomu stebėti menininko tapsmą, ir ši figūra nebūtinai lipdosi vien iš pozityvių elementų. K.O.Knausgårdas intensyviai rašo, tačiau kartu tarsi mokosi nerašyti, atmesti visas varginančias kūrybines iliuzijas. Jis vis labiau pažįsta vienatvę ir jos svarbą, tačiau nuolat įstumia save į rašančios bendruomenės katilą. Viską dar labiau komplikuoja pavydas, nevisavertiškumo jausmas, alkoholio skleidžiama tamsa. Bet „širdis niekada neklysta“ (p. 467) ir kartais šios sąlygos pakanka kovai tęsti.

 

John Milton

PRARASTASIS ROJUS

Iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Johnas Miltonas „Prarastąjį rojų“ pradėjo rašyti 1658 m., gedėdamas po savo antrosios žmonos mirties. Ši epinė poema yra ne tik miltoniška Pradžios knygos interpretacija, tačiau ir mėginimas įprasminti sielvarto – asmeninio ir globalaus – apniktą pasaulį. Sielvarto, kuris nesuskaičiuojamas žmonijos kartas lydėjo nuo tos dienos, kai pirmieji tėvai buvo išginti iš Edeno.

Nereikia ilgų ir didingų įžangų, kad „Prarastasis rojus“ – vienas reikšmingiausių Vakarų civilizacijos opusų. Nereikia slėpti, kad skaitomas ar netgi perskaitomas jis gana retai. Dar sudėtingiau kalbėti apie šio milžiniškos apimties veikalo vertimą į kitas kalbas. Knygos į lietuvių kalbą vertėjas Lionginas Pažūsis pripažįsta, kad „šiais laikais vargu ar rastųsi daug žmonių, kurie ryžtųsi skaityti visą, ištisą didžiulę Džono Miltono poemą“ (p. 12). Neretai netgi garsios leidyklos stengiasi prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos įnorių ir išleidžia gerokai apkarpytas, adaptuotas poemos versijas. Dabar ir mes turime savąją. Internete aptikau vieną šiandienio skaitytojo liudijimą, kad ši poema jam primena Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Silmariljoną“, kuris mūsų laikais, be abejo, yra gerokai žinomesnis kūrinys.

Jau pirmosios eilutės sufleruoja, kad poema atskleis „žmogaus nepaklusimą pirmą“ (p. 21). Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus įkomponuojamas platesniame kontekste. Jis aprėpia puolusio ir maištaujančio Šėtono dramą, Jėzaus atėjimo užuominas ir arkangelo Mykolo Adomui rodomas vizijas, su kuo ateityje susidurs žmonių padermė. Šioje poemoje sužavi kūrinio personažų dialogai ir monologai. Už puošnios poetinės kalbos nėrinių slypi paprasti, bet giliamintiški svarstymai apie žmogaus protą, kuris „savaime gali dangų / Paversti pragaru, o šį – dangum“ (p. 26), pažinimo siekio sukeliamą painiavą („Pažįstant gėrį, teks patirt ir blogį“ (p. 89) ir pavojų, kuris yra paties žmogaus viduje. Nes jau pirmieji žmonės kelia klausimų, kurie savo svoriu yra belaikiai („Ar reikia drausti pažinimą? Negi / Jų Viešpats šitai daro iš pavydo? / Ar pažinimas nuodėmė? Mirtis? / Ar nežinojimas yra jų laimė, / Įrodymas tikėjimo, klusnumo?“ (p. 101). 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių