Šiurpios istorijos – ne bauginti, o gyvenimiškoms pamokoms

Pasak 2023 m. Vaikų ir jaunimo literatūros konkurso laimėtojos, ji nesiekia tuščiai šiurpinti skaitytojų ir nori siaubo istorijomis suteikti jiems svarbių pamokų. Pokalbis su A. Tilinde – apie siaubo žanro teikiamas naudas mažiesiems, teisininkės profesijos derinimą su knygų vaikams rašymu, atgaivą sielai teikiančias keliones ir šeimos palaikymą.

– Kaip rašytoja debiutavote 2021-aisiais, išleidusi romaną suaugusiesiems „Pabėgimas”, pasakojantį apie susipinančius lietuvių likimus XX a. istorinių įvykių fone. Kaip pribrendo idėja parašyti knygą? Ar visada buvote kūrybinga?

– Kūryba man niekada nebuvo svetima. Kurti istorijas pradėjau dar tada, kai mokėjau rašyti tik didžiosiomis raidėmis. Nuo mažens skaičiau labai daug knygų, išmokau skaityti būdama vos penkerių. Puikiai atsimenu pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą – tai buvo Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“, kurią jau iki to laiko tėtis man skaitė ne mažiau nei tris kartus.

Knygos ir rašymas mane lydėjo visą vaikystę ir paauglystę. Netgi ketinau stoti į žurnalistiką, bet pasisekė puikiai išlaikyti egzaminus, todėl nusprendžiau pasirinkti teisę. Įsitvirtinusi teisės srityje, pamažu atpratau nuo grožinio rašymo ir pajutau, kad mano kalba darosi labai šabloniška, formali. Tai mane šiek tiek išgąsdino, tad ėmiau galvoti, kad reikėtų sugrįžti prie rašymo, nes idėjų man niekada netrūko.

Bandžiau rašyti savaitgaliais, tačiau nieko iš to neišėjo. Supratau, kad jeigu jau noriu rimtai rašyti ir išlaikyti knygos idėją, turiu tai daryti kasdien. Užsibrėžiau parašyti tam tikrą žodžių skaičių per dieną ir ėmiausi rašyti. Taip gimė pirmoji mano knyga „Pabėgimas“ – stora, sudėtinga, kurioje daug siužetinių linijų, laiko juostų ir veikėjų.

Istorinės temos man visada buvo labai įdomios, mėgstu skaityti istorines knygas, žiūrėti istorinius filmus, ypač susijusius su mūsų krašto istorija. Vis dėlto rašyti šia tematika nėra paprasta, istorinėms knygoms turi subręsti, surinkti pakankamai informacijos, subrandinti veikėjus. Šiuo atveju negali leisti vaizduotei lietis laisvai, privalai nuolat tikrinti faktus. Po tokio sunkaus darbo panorau atokvėpio, todėl ėmiausi rašyti knygas vaikams.

Vėliau mums su vyru Martynu gimė idėja parašyti ir teisinę knygą, pateikiančią skaitytojams subendrintą svarbią informaciją paprasta, visiems suprantama kalba. Šiuo metu iš viso esu parašius keturias labai skirtingų žanrų knygas.

Atgaiva: „Vaikų literatūra leidžia pamiršti darbo problemas ir pasinerti į vaizduotės pasaulį“, – sako knygas jauniesiems skaitytojams rašanti teisininkė A. Tilindė. / R. Urbanės nuotr.

– Neseniai pasirodė jūsų naujausia knyga vaikams „Šiurpnakčio istorijos“. Kodėl nusprendėte rašyti būtent šiurpias istorijas, o ne linksmą vaikišką romaną?

– Prieš porą metų išleidau savo pirmąją knygelę vaikams „Anita ir kiti pasauliai. Stebuklingas miškas“. Ji buvo parašyta pedagoginiais tikslais, skirta trečiokams, joje nemažai informacijos iš trečios klasės mokyklinės pasaulio pažinimo programos. Ši knyga man buvo labai artima, ji patiko ir mano dukrai Aidijai, kuri tuo metu buvo trečiokė. Šįkart norėjau savo fantazijai leisti lietis laisvai, lėkti pievomis, miškais ir kloniais.

Siaubo žanrą man pasufleravo mano dvylikametė dukra. Aidija, kaip ir aš, išmoko skaityti penkerių, tad visa Astrid Lindgren kūryba ir „Hariai Poteriai“ jau seniai perskaityti, tačiau vyresnių paauglių literatūrą jai skaityti dar per anksti. Tad dukra susidomėjo siaubo žanru, perskaitė nemažai knygų lietuvių ir anglų kalbomis. Pastebėjusi, kad Lietuvoje trūksta literatūros neseniai į paauglystę įžengusiems skaitytojams, nusprendžiau pati parašyti siaubo istorijų kūrinį. Siekiau kokybės – nesinorėjo tuščiai gąsdinti vaikų, mano tikslas buvo jiems per šiurpą perteikti svarbias gyvenimiškas pamokas, sukelti minčių ir apmąstymų aktualiomis temomis.

– Jūsų nuomone, šiurpios istorijos vaiką gali išmokyti gero elgesio ir gyvenimiškų patirčių. Kaip šią edukacinę funkciją atlieka jūsų parašyti siaubo pasakojimai?

– Siaubo žanras padeda vaikams saugioje aplinkoje susipažinti su galimais pavojais, išmokti juos atskirti ir juos įveikti. Jei pasidaro pernelyg baisu, knygą visada galima užversti ir pratęsti skaitymą vėliau. Savo knyga bandau jauniesiems skaitytojams perteikti gyvenimiškas pamokas, šiurpo istorijas sieju su patyčių tema, blogu elgesiu, šiukšlinimu, per dideliu mirkimu telefonų ekranuose.

Noriu, kad perskaitę knygą, vaikai šio to išmoktų, taptų empatiškesni, atidesni kitam žmogui, suprastų, kodėl ribos yra svarbios, kodėl nereikėtų žaisti su pavojingais dalykais. Didaktinius suaugusiųjų pamokymus jaunuoliai dažnai praleidžia pro ausis, tačiau šiuo atveju svarbios pamokos perteikiamos įdomių, įtraukiančių šiurpių istorijų formatu.

Manau, kad kokybiškas siaubo žanras gali jauniesiems skaitytojams padėti susipažinti su galimomis grėsmėmis ir išmokyti saugiai elgtis.

– Šiais laikais neretai stengiamasi vaikams pateikti kuo pozityvesnį turinį. Kaip jums atrodo – galbūt šiandien jaunuolius visai be reikalo per daug saugome nuo bet kokių neigiamų emocijų?

– Manau, kad šiuolaikiniai vaikai auga per didelio pozityvumo burbule, kuriame viskas visada baigiasi gerai. Tai labai pavojinga, nes atsidūręs situacijoje, kurioje nėra jį nuo visko saugančių tėvų, vaikas nežino, kaip elgtis ir neatpažįsta ne tik tykančių pavojų, bet ir jį apėmusių jausmų. Manau, kad kokybiškas siaubo žanras jauniesiems skaitytojams gali padėti susipažinti su galimomis grėsmėmis ir išmokyti saugaus elgesio. Tėvai neturėtų vengti šio žanro, nes jis jauną skaitytoją ugdo ir augina lygiai taip pat, kaip ir kiti.

– Rudenį pasirodys naujausia jūsų knyga – tam tikras „Šiurpnakčio istorijų” tęsinys. Kokią svarbią temą ji palies?

– Taip, rudenį išeis dar viena knyga, skirta kiek vyresniems paaugliams. Ji pasakos apie socialinių tinklų grėsmes ir tai, kaip šiais laikais gali būti sudėtinga atskirti virtualųjį gyvenimą nuo realaus. Ši istorija taip pat turėjo patekti į „Šiurpnakčio istorijų“ knygelę, tačiau ji šiek tiek išsiskiria savo pobūdžiu ir ilgiu, tad buvo nuspręsta ją išleisti atskiros knygos formatu. Idėja šiai istorijai kilo vieną vakarą kalbant su dukra apie socialinius tinklus ir tai, kokio tipo vaizdo filmukus šiuolaikiniai vaikai per pertraukas mokykloje žiūri „YouTube“.

Prisėdusi rašyti nebegalėjau atsitraukti, ši istorija ir jos veikėjai mane visiškai užvaldė. Per dieną parašydavau kur kas daugiau, nei buvau užsibrėžusi, tad knyga gimė labai greitai. Tikiu, kad ši istorija lygiai taip pat sudomins ir skaitytojus – ji kiek rimtesnė, šiurpesnė, su netikėta pabaiga. Knyga puikiai iliustruoja, kad virtualusis gyvenimas ir realybė gali turėti labai ploną skiriamąją liniją, kurią sunku pastebėti.

Poilsis: keliones dievinanti rašytoja geriausiai atsipalaiduoja kalnuose ir žygiuose pėsčiomis. / A. Tilindės asmeninio archyvo nuotr.

– Virtualiojo pasaulio pavojai yra grėsmė, su kuria ankstesnės kartos nesusidurdavo. Kaip jums atrodo – galbūt ne tik vaikai, bet ir tėvai ne visada supranta, kuo pavojingi gali būti socialiniai tinklai ir kitos panašios platformos?

– Tėvai iš tikrųjų ne visada įvertina galimas rizikas. Atrodo, kas čia tokio – vaikai žiūri kažkokius filmukus „YouTube“. Tačiau vertėtų pasidomėti, kas ten per vaizdo įrašai, nes, kaip ir rašau naujausioje knygoje, jie kartais pridaro daugiau žalos, nei tėvams gali pasirodyti. Todėl labai svarbu atvirai kalbėtis su savo vaiku ir domėtis jo veikla internete, ypač kol jis dar pats noriai dalijasi, pasakoja. Dėl dar nedidelės gyvenimiškosios patirties vaikai negeba kritiškai pažiūrėti į tai, ką jie mato socialiniuose tinkluose, todėl toks turinys jiems kur kas paveikesnis ir pavojingesnis. Tikra tiesa, kad su interneto grėsmėmis ankstesnės kartos nesusidurdavo. Tačiau būtent dėl to mūsų amžiaus žmonės gali į visa tai pažvelgti iš šono, priešingai nei šiuolaikiniai vaikai, kurie nuo mažų dienų gyvena virtualiajame pasaulyje.

– Esate teisininkė ir rašytoja – tai skamba kaip visiškos priešingybės. Tačiau galbūt šios dvi profesijos puikiai tarpusavyje dera?

– Teisininko darbas nelengvas, dažniausiai tenka spręsti sudėtingas problemas ir padėti žmonėms, susidūrusiems su rimtais iššūkiais. Šiuo aspektu buvimas teisininke išties padėjo rašant pirmąjį, suaugusiesiems skirtą romaną. Kūrybinis rašymas į gyvenimą įneša daugiau pusiausvyros. Pavyzdžiui, jei po darbo jautiesi pavargęs, vaikų literatūra leidžia visiškai pamiršti darbe spręstas problemas ir pasinerti į vaizduotės pasaulį. Man tai labai gera meditacija.

Manau, kad didžiausia nauda, kurią man davė teisininkės profesija, yra organizuotumas ir gebėjimas valdyti savo laiką. Nors užrašų knygelė mirga nuo darbų ir reikalų, visada stengiuosi rasti erdvės tiek rašymui, tiek šeimai. Už šią savybę jaučiuosi labai skolinga teisei.

– Mėgstate keliauti. Turbūt kelionių įspūdžiai padeda įsikvėpti ir kūrybai?

– Ne visada. Pavyzdžiui, pernai su drauge keliavome į 200 km žygį pėsčiomis per Siciliją. Prieš kelionę galvojau, kad įsivėpsiu naujų idėjų, pažadinsiu fantaziją, tačiau galva žygio metu buvo visiškai tuščia, išsivalė nuo visų minčių. Pavyko puikiai pailsėti, namo grįžau it naujas žmogus, tabula rasa.

Kita vertus, neseniai su vyru porai dienų buvome ištrūkę į Tatrus, kopėme į kalnus, žygiavome. Pamačius rūke paskendusį keltuvą, man kilo puiki idėja, kurią suskubau užsirašyti, kad nepabėgtų.

Idėjų gali kilti bet kur, net ir kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, vedžiojant šunį. Man didžiulis įkvėpimas yra miškas, kuriame kasdien bėgioju rytais. Rytinis rūkas, miško garsai ir kvapas po lietaus savaime sukelia idėjų, net nereikia toli keliauti.

A. Tilindės asmeninio archyvo nuotr.

– Save pristatote kaip sporto mėgėją. Bėgimas yra pagrindinė jūsų sporto šaka?

– Per gyvenimą išbandžiau daug sporto šakų, net ir krepšinį, nors esu nedidelio ūgio. Taip pat gana profesionaliai praktikavau gimnastiką ir aerobiką, tačiau sustabdė trauma. Šiuo metu užsiimu bėgimu, kuris mano gyvenime atsirado pandemijos laikotarpiu, kai buvo draudžiama sportuoti grupėse. Rytais nubėgu po kelis kilometrus – man tai tarsi meditacija. Be to, bėgimas leidžia man keliauti į žygius, kadangi tam, kad nueitum porą šimtų kilometrų, reikia nemenkos ištvermės. Nuolat nesportuojant tai padaryti būtų labai sunku.

Savo gyvenime siekiu išlaikyti pusiausvyrą, tad vis primenu sau, kad sveikame kūne gyvena sveika siela ir sveikas protas. Todėl greta teisinio darbo stengiuosi surasti laiko tiek knygoms rašyti, tiek sportuoti, tiek kitoms veikloms.

– Papasakokite apie savo šeimą. Ar jūsų dukra ir vyras taip pat yra knygų ir kelionių mėgėjai?

– Abu su vyru Martynu esame labai panašūs – teisininkai, knygų gerbėjai, mums patinka keliauti, žygiuoti. Dukra Aidija yra visiškas vandens vaikas, ji dievina maudynes ir nardymą, profesionaliai užsiima šuolių į vandenį sportu, mokslo metais treniruojasi kasdien po dvi su puse valandos. Todėl kelionių metu ji būtinai pageidauja jūros ar baseino. Mes su vyru labiau norime keliauti į kalnus, tad, visai šeimai išsiruošus atostogauti, būna daug derybų. Vis dėlto dukra jau paaugusi, vasarą ji savarankiškai keliavo į stovyklą, o mes su vyru kelioms dienoms pabėgome į kalnus.

Aidija labai daug skaito, tad užaugusi greičiausiai bus humanitarė, kaip ir tėvai. Šeimos nariai pirmieji perskaito mano knygų rankraščius ir išsako savo nuomonę. Labai jaudinausi, kai dukra skaitė paskutinės, dar neišleistos, knygos rankraštį. Laukiau jos reakcijos, nes knyga skiriasi nuo kitų, skirtų paaugliams, joje yra tiek fantastikos, tiek psichologinio trilerio elementų. Aidija knygos rankraštį perskaitė vienu prisėdimu, per septynias valandas, tada šiek tiek pyktelėjo ant manęs dėl knygos pabaigos, o vėliau ilgai aptarinėjome siužetą, kuris jai sukėlė labai daug minčių ir klausimų. Džiaugiuosi dukros reakcija, kuri man rodo, kad išties užkabinau svarbią temą ir ją pateikiau tinkamu kampu.

Šiais laikais knygynų lentynos mirga nuo įvairiausių knygų, tad rašydama visada svarstau: ar tai reikalinga? Ar pravers skaitytojams? Stengiuosi rašyti knygas, kurios jaunuoliams suteiks minčių ir pamąstymų, juos ko nors išmokys ir paskatins būti jautresnius, empatiškesnius.