Lietuvos ir kitų krikščioniškų kraštų bažnyčiose ji buvo ir yra pažymima iškilmingomis pamaldomis. Sekminių data kilnojama pagal šv.Velykų datą. Jos pradedamos švęsti septintąjį sekmadienį po šv.Velykų (tarp gegužės 10 d. ir birželio 13 d.) ir švenčiamos kelias dienas. Sekminių Šventoji Dvasia vaizduojama kaip baltas balandis.

Kaip oficiali šventė ir nedarbo diena, Sekminės reglamentuotos tarpukario Lietuvoje – 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, 1930 m. kaip šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena. Daug kur vykdavo Sekminių atlaidai ir Sekminių mugės – kermošiai.

Kaimuose, o ir miestuose per Sekmines žmonės berželiais puošė namus, kiemus, kaišė laukus. Iškaišydavo pirkios palubes, pastatydavo prie durų iš abiejų jų pusių, kad šeimininkai vienas kito klausytų.

Sekminės dažnai vadintos piemenų švente. Piemenys gyvulius išpuošdavo nupintais vainikais. Tikėta, kad apvainikuotos karvės duosiančios daugiau pieno, todėl piemenėliai buvo apdovanojami. Sekminių dieną samdyti piemenys paprastai ganydavo trumpiau, jiems leisdavo aplankyti savo tėvus.

Antrąją Sekminių dieną buvo įprasta apeiti javų laukus, aplankyti rugius. Aukštaitijoje žmonės vaišindavosi lauke, netoli pasėlių, gėrė sambarinį (sudėtinį) alų. Kaip šventinis patiekalas, Sekminėms buvo kepama kiaušinienė, kaip ir per Velykas ar Jurgines, – marginami kiaušiniai.

Po vaišių jaunimas dainuodavo, šokdavo, kitaip linksmindavosi, kartais vaidindavo vestuves. Tarpukariu būtent per Sekmines būdavo organizuojamos pirmosios metinės jaunimo gegužinės. Tikėta, kad nuo Sekminių jau tikrai galima maudytis atviruose vandens telkiniuose.

Sovietiniais metais Sekmines, kaip ir kitas krikščioniškas šventes, norėta ištrinti iš žmonių atminties, tačiau tradicinėje lietuvių kultūroje jos buvo labai mėgstamos, todėl mėginta pakeisti šventės prasmę. Liaudiška Sekminių šventimo tradicija yra nutrūkusi. Tradiciškai populiarūs tebėra Sekminių atlaidai bažnyčiose.