„Sargybinis“ – veteranai visiems skoniams

„Sargybinis“ – veteranai visiems skoniams

Netiesa, kad tokių filmų šiais laikais nebereikia. Netiesa, kad reikia vien uraganinio montažo ir susišaudymų, kur kulkos sustingsta ore ir apsisuka aplink herojaus kaklą kaip šalikas. Dar yra senas geras kinas, kuriame veikėjai bėgdami uždūsta, o JAV prezidento žmona suka „į šoną“. Dar yra siužetai, grojantys lyg iš nuzulintų plokštelių. Girdėtas, bet malonias melodijas. Kad tik būtų norinčiųjų klausytis.

Vaidinti norinčiųjų yra. Kartais kino veteranai susibėga ir trinkteli senu paraku.

Maiklas Duglasas, Kim Bei-singer, Kiferis Saterlendas - nepakartojama senų gerų laikų trijulė. Nors Saterlendas gerokai jaunesnis ir karjeros piką pasiekė tik dabar, tapęs serialo „24 valandos“ prekiniu ženklu. Režisierius Klarkas Džonsonas - taip pat veteranas. Televizijos filmų. Tačiau tai reikalo nekeičia. Seno reikalo. Nebent turi įtakos „Sargybiniui“ serialiniais intarpais. Kai kalba nukrypsta į asmeninius santykius, režisierius parodo minkštą charakterį, filmas sumoteriškėja. Bet kaip senieji Holivudo asai bučiuojasi, oi, kaip bučiuojasi!.. Jaunikliams seilės varva. Elegantiški Maiklas Duglasas bei Kim Beisinger nuo žvilgsnių iki prisilietimų. Niekur neskuba, mėgaujasi ekrano saulėlydžio laiku.

„Sargybinis“ persismelkęs XX amžiaus trilerių estetika ir citatomis. Klasikinis detektyvas, pabėgęs iš „Bėglio“ ar „Ugnies linijos“. Ystvudiškas, fordiškas, kostneriškas. Atskiestas Baltųjų rūmų intrigomis iš realaus gyvenimo.

Džeraldo Petjevičiaus romanas, pagal kurį sukurtas filmas, parašytas prieš porą dešimčių metų. Rašytojas išmanė politines struktūras, gyvenimėlį paaukojo tarnybai JAV slaptosiose tarnybose. Tačiau tekstai nėra sausai detektyviniai. Priešingai, juose daugiau emocijų ir išgyvenimų negu tikrais faktais paremtų įvykių. Prezidento asmeninis gyvenimas - vienoje linijoje su teroristų sąmokslais. Ašaros - vienoje linijoje su šūviais. Tokią emocinę iškrovą gali pakelti tik senojo sukirpimo kino žvaigždės.

Įtampa sąmoningai keliama po milimetrą. Maiklo Duglaso herojus sąmoningai „pakišamas“ po sistemos girnomis. Senas triukas - įtariausias tampa įtariamuoju. Kas tikrasis blogietis, nesunku nuspėti. Kaip „Raudonkepuraitės istorijoje“, - čia iš visur kyšo vieno kiškio ausys...

Kai kur „Sargybinis“ atvirai senamadiškas. Būtinai nosį įkiša KGB ir dar taip primityviai... Tiesa, juoko iki ausų, bet juk ne komediją žiūrim. Ir ne melodramą. Kai tikiesi vieno, o gauni visai ką kita, kiek nusivili. Kita vertus, veiksmo pakanka, o jei žiūri su antrąja puse, niurzgėjimo „ir vėl sau filmą išsirinkai“ šį kartą bus išvengta.