Kojos ant žemės, širdis – danguje

Maniau, kad kurti religine tematika yra senamadiška, bet vis daugiau šiuolaikinių kūrėjų – kino režisierių, menininkų – sugrįžta prie šios temos ir pažvelgia į ją iš naujo. Dvasingumo tema yra labai svarbi žmogui. Kad ir koks modernus būtų šiuolaikinis pasaulis, jis visada ieško dvasingumo ir Dievo. Dvi kontrastingos sritys tarsi grumiasi tarpusavyje: sacrum (šventoji, sakralinė) ir profanum (pasaulietiškoji). Tai atsispindi ir filosofijoje.

Pavyzdžiui, filosofas Arūnas Sverdiolas konstatuoja anapusybės nyksmą, Friedrichas Nietzsche praneša apie Dievo mirtį; kine irgi nagrinėjamos egzistencinės problemos, kai sacrum sričiai gresia visiškas išnykimas. Nutinka ir taip, kad žmogus pats susikuria dievus ar ideologijas arba tiesiog nori tapti žmogumi-Dievu. Yuvalis Noah Harari knygoje „Homo Deus“ rašo: „Ką darysime įgiję milžiniškų naujų galių ir galutinai išsklaidę bado, užkrečiamųjų ligų ir karo šmėklas?.. Išvadavę žmoniją iš žvėriškų kovų dėl išlikimo, bandysime žmones pakylėti iki dievų, homo sapiens paversti į homo deus.“

Rašydama dažnai pasakoju autentiškas autobiografines savo gyvenimo istorijas, tai kartais straipsniui suteikia tikrumo, gyvumo, įdomumo ir nuoširdumo. Kartais autentiška patirtis pasitarnauja geram tikslui ir paaiškėja, kad daugelis, skaitydami mano patirtį, pamato save joje. Dvasingumo tema tapo labai aktuali ir man, patyrus sunkumų ir skaudžių išgyvenimų. Apie tai ir bus šis mano dienoraščio puslapis.

****

Pamenu labai gražią pavasario dieną. Saulė švietė labai ryškiai, pakelėse ir darželiuose žydėjo gėlės. Buvo ankstyvas šeštadienio rytas. Žmonės ilsėjosi po penktadienio darbų, kai kurie tikriausiai dar miegojo. Labai anksti susikroviau šešiametės dukrytės daiktus, paėmusi ją į glėbį, nešiau į ligoninės priėmimo skyrių. Skubėjau, kiek tik leido jėgos, mano sunkusis krovinys – dūstanti ir orą gaudanti mergaitė – suglebusi suposi ant mano rankų.

Artėjant šv. Velykoms, vertėtų apmąstyti net tik Kristaus mirtį ir nukryžiavimą, bet ir Motinos Marijos patirtą skausmą. Antraip, kodėl gi švenčiame Velykas? Ar todėl, kad tai bundančios gamtos, pavasario ir margučių šventė?

Kas vyko toliau, prisimenu tik kaip rūke skendintį sapną. Pro didelį milžinišką langą, kuris ribojo palatą ir holą, mačiau, kaip ant didelio, tarsi operacinės, stalo gulėjo mano mergytė. Viską stebėjau tarsi kino filme. (Tik gaila, kad tas filmas buvo apie mane.) Iš kažkur išniro seselių ir gydytojų komanda. Daugybė gyvybę palaikančių laidelių apsivijo mergaitės kūną, veidą dengė deguonies kaukė, nebuvo nė vienos jos kūnelio vietos, kur nekyšotų koks laidelis. Gydytojai prieidavo prie manęs, užduodavo įvairių klausimų, paskui vėl lėkdavo prie mažos ligonės, atliko įvairius gelbėjimo veiksmus. Pajutau, kaip skausmo kalavijas susmigo man į širdį.

Gydytojas paaiškino, kad mergaitė bus vežama į didesnę ligoninę, kad jai diagnozuojamas cukrinis diabetas, ir, jeigu jos smegenys atlaikys po sąmonės praradimo, galbūt išgyvens.

Tą dieną tikriausiai Dievas ar likimas nusprendė manęs pasigailėti, nepasiėmė su savimi dukrelės. Man buvo grąžinti jos drabužėliai, batukai, ir gydytojų komanda su manimi atsisveikino. Žvelgiant į jos batukus šmėstelėjo mintis: ar ji dar juos kada apsiaus, juk neaišku, ar atgaus sąmonę...

„Marija-saulė“, 2018 m., putplastis, popierius, akriliniai dažai,  66 x 66 cm.

Staiga suėmė toks beviltiškas graudulys, viską gniaužusi ir jausmus laikiusi ranka atsipalaidavo, siaubinga sielvarto rauda sugriebė visą kūną kaip prapliupęs lietus gražią pavasario dieną. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, todėl galėjau balsu beveik šaukti ir paleisti dvasią pervėrusio kalavijo skausmą. Dukrytė išgyveno, bet jos bateliai buvo patikėti pasaugoti man.

Žmogus su savo skausmu mokosi susitvarkyti pats, ieško atsakymų psichologijoje, filosofijoje, religijoje. Marija suteikia atsakymus ir paguodžia kenčiančius, kurie kreipiasi į ją. Biblijoje pranašas Simeonas jai išpranašauja, kad jos gyvenimą lydės kančia: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35–36).

Žymus amerikiečių menininkas Billas Viola teigia: „Marija yra krikščioniška universalios moteriškos figūros, esančios beveik visose dvasinėse ir religinėse tradicijose, įsikūnijimas. Ji išlaiko begalinį gebėjimą sugerti ir palengvinti skausmą ir kančias visiems, kurie ateina pas ją. Šį kūrinį matau kaip moteriško principo įsikūnijimą, susijusį su kūrybiškumo, gimdymo, vidinės jėgos, meilės ir užuojautos idėjomis.“

Taip B. Viola kalbėjo apie didelės apimties savo instaliaciją pavadinimu „Marija“. Savo sukurtą vaizdo instaliaciją jis įkurdino Šv. Pauliaus katedroje Londone. 2016 m. sukurtame videofilme sustingusiame kadre vaizduojama Marija, laikanti mirusio Jėzaus kūną, nukreipia savo kenčiantį žvilgsnį į mus. B. Viola samprotauja: Marijos ir kankinių tema simbolizuoja kai kurias gilias žmogaus egzistencijos paslaptis: „Vienam rūpi gimimas, o kitam – mirtis; vienas siejamas su paguoda ir kūryba, kitas – su kančia ir auka. Kūrinys veikia kaip estetinis šiuolaikinio meno objektas ir kaip praktinis tradicinės kontempliacijos ir atsidavimo objektas.“

Artėjant šv. Velykoms, vertėtų apmąstyti net tik Kristaus mirtį ir nukryžiavimą, bet ir Motinos Marijos patirtą skausmą. Antraip, kodėl gi švenčiame Velykas? Ar todėl, kad tai bundančios gamtos, pavasario ir margučių šventė? Kiekvienas turėjome bent po vieną tikintį senelį ar prosenelį, kurie nuoširdžiai meldėsi ir linkėjo mums gera, tik mes skubame ir lekiame tarsi žiurkių lenktynėse ir niekaip nerandame laiko nei pasimelsti, nei pailsėti. Praeities prabangos prekės tapo mums būtinybe. Mums reikia dirbti, kad turėtume po kelis kompiuterius, telefonus, televizorius, automobilius, namus – ir taip, konkuruojant tarpusavyje, iki begalybės.

Kiekvienas turėjome bent po vieną tikintį senelį ar prosenelį, kurie nuoširdžiai meldėsi ir linkėjo mums gera, tik mes skubame ir lekiame tarsi žiurkių lenktynėse ir niekaip nerandame laiko nei pasimelsti, nei pailsėti.

 

Y. N. Harari rašo: „Net jeigu ir toliau bėgtume taip greitai, kad toli už nugaros paliktume tiek ekonominį krachą, tiek ekologinę katastrofą, turime atminti, juk pačios lenktynės mums atsieina labai daug. Individams jos atsirūgsta aukštu streso ir įtampos lygiu... Siekdama šio tikslo, modernybė aukščiausia vertybe laiko plėtrą, o mus moko dėl jos būti pasirengus paaukoti viską, rizikuoti bet kokiu pavojumi.“

Mums nebereikia melstis, nes mes išmokome patys išspręsti savo problemas. Y. N. Harari savo knygoje pajuokauja: „Kiekvieną techninę problemą galime pašalinti techninėmis priemonėmis. Kad įveiktume mirtį, mums nereikia laukti antrojo Kristaus atėjimo. Tai gali padaryti keletas į laboratoriją sulindusių tipelių. Tradiciškai mirtis priklausė šventikų ir teologų kompetencijos sričiai, o dabar ją perėmė inžinieriai.“

****

Paveikslai gyvena savo gyvenimą. Reikia tik juos nutapyti. Kai paveikslas baigtas, jis jau nebepriklauso man. Jis patenka į parodas, į kurias, maniau, niekada nepateks. Štai, nutapiusi savo pirmąją „Mariją“ (2018 m.), drobę nuėmiau nuo porėmio ir suvyniojusi atidėjau, planuodama labai greitai ją išmesti ar sunaikinti. Tačiau drobę atsitiktinai pamatė vienas žmogus ir iškart nupirko net be porėmio.

Kito paveikslo istorija dar neįtikimesnė. Antrąją Mariją („Ave Marija“) nutapiau manydama, kad reikalingas toks paveikslas mano namuose. Pamaniau, kad pasaulyje yra daugybė Marijų, egzistuoja netgi tamsiaodė Marija Meksikoje. Juk niekas iš tiesų nežino, kaip ji turi atrodyti ir kiek skirtingų pasaulyje yra Marijų portretų.

Taip gimė „Ave Marija“ (2021 m.), nutapyta netobulai kaip schema, pavaizduota ekspresyviu vaizdavimo būdu. Nutapiau mėnulį ir žvaigždes, daugybę stebuklingų spalvotų spindulių, sklindančių nuo Marijos. Apačioje langeliuose užrašiau daugybę vienetų, simbolizuojančių pirmapradę tvarką ir begalybę. Mano artimieji ir giminės truputį juokaudami sakydavo, kad pasakojimų apie Dievą vaikystėje aš prisiklausydavau daugiau nei pasakų.

Skaitytojui noriu pateikti ištrauką iš Išėjimo knygos, kuri man yra pati gražiausia Biblijoje, parašyta apokaliptiniu stiliumi. Ji, mano manymu, geriausiai apibūdina Švč. Mergelę Mariją: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius ir gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ (Apr. Jonui 12, 1–4).

Žinau, kad „Ave Marija“ gali papiktinti įpratusius kitaip matyti ir įsivaizduoti. Didžiam jūsų nusivylimui – tai ne tradicinė Renesanso madona. Neketinau niekada šio paveikslo niekam rodyti, pamaniau sau: tikriausiai man jau nuo skausmo aptemo galva, neskaidrus protas, todėl tapyti pradėjau keisčiausius paveikslus, kurių nei parodysi, nei pasididžiuosi. Ketinau ir šį paveikslą nuimti nuo porėmio kaip ir pirmą, bet nespėjau. Paveikslas patiko aštuoniolikmečiam sūnui. Dar nemačiau jo taip besidžiaugiančio:

Žinau, kad „Ave Marija“ gali papiktinti įpratusius kitaip matyti ir įsivaizduoti. Didžiam jūsų nusivylimui – tai ne tradicinė Renesanso madona. 

– Iš visų, ką esi nutapiusi, šitas paveikslas yra visų geriausias.

Sūnų pastaruoju metu erzino mano polinkis melstis. Niekaip nesupratau, kaip jam galėjo patikti šis paveikslas.

– Tačiau juk matai, kad čia šventa Marija? – klausiu aš. – Juk tu nemėgsti nei Dievo, nei Marijų, nei bažnyčios, nei religijos?

– Šitą Mariją mėgstu. Tai gražiausia, ką esi nutapiusi!

Tada supratau, kad būtent jaunam žmogui reikia tokios Marijos – netobulai nupieštos, žaismingos, varvančiais dažais ir žaižaruojančiai spindinčios, nes būtent tokia Marija pasiekia jauno, veržlaus, maištaujančio, ieškančio netradicinio požiūrio žmogaus širdį.

Praėjus dešimt metų, dukra vėl pateko į ligoninę dėl pasikartojančių hipoglikemijos priepuolių, kurie pasireikšdavo traukuliais ir sąmonės praradimu. Priimamajame ji man paliko pasaugoti juodą maišelį. Jame buvo jos bateliai – tai priminė man jos pirmąjį ligoninėje kartą. Tiesa, tai nebuvo mažos mergaitės bateliai, tai buvo jau dideli, paaugliški, sportiniai batai... Tik tada supratau, kiek kelio jau nueita sergant cukriniu diabetu, kiek iššūkių ištverta ir kiek kovų su mirtimi nugalėta. Todėl, svarstant ir galvojant, kieno portretas galėtų tikti mano pirmajam Marijos portretui, net nekilo jokių klausimų. Taip atsirado pirmoji „Marija“ (2018 m.). Gal kiek per jauna – dvylikos metų, bet tie patys kalavijai smigo į jos širdį: dar tokia jaunutė turėjo susitaikyti, kad pirštukas bus badomas aštuonis ir daugiau kartų per dieną, kad insulino injektoriai smigs į jos pilvą, kojytes tūkstantį kartų. Jos kateteriai, keičiami kas tris dienas, palieka kūnelyje daugybę nedidelių fizinių ir dvasinių randų. Mergaitė turėjo susitaikyti, kad niekada negalės valgyti to, ką norės ir bet kada, kai norės, kad jos gyvenimas virs režimo ribojama rutina. Jos žingsnius bus pavesta kontroliuoti man – mamai, kuri susirūpinusi savo rankose laiko vaiko batukus, stengdamasi numegzti kuo gražesnį ir nuostabesnį „Geltonų plytų kelią“ tiems bateliams eiti.

Mes galime skaityti daugybę teologijos, Šventojo Rašto, filosofijos veikalų ir visiškai neprisiliesti, net nepriartėti prie Dievo. Galime regėti daugybę skirtingų nuostabių meno kūrinių ir Dievui skirtų statinių Romoje ir net nepajusti jų sakralumo esmės, nepamatyti, ką slepia ši skraistė. Su sese svarstėme, kad Dievo kartais gali būti daugiau sename sutrūkusiame močiutės rožiniame ir senoje jos maldaknygėje nei Romoje – visose tose išpuoštose, turtais ir auksu spindinčiose bazilikose ir bažnyčiose. Dievas gali slypėti ir sename močiutės rankinuke, su kuriuo ji eidavo melstis, ir netgi sutrūkusio rožinio karolėlyje. Visą gyvenimą močiutė svajojo ir niekada neturėjo nei galimybės, nei pinigų, nei sveikatos nuvykti į Romą. Ji net nežinojo, kad jos sutrūkusiame rožiniame slypi visa Roma ir dar daugiau...

Paveikslai gyvena savo gyvenimą. Tik reikia juos nutapyti. Kai paveikslas nutapytas, jis jau nebepriklauso man.

Prisimenant 2013 m. Paolo Sorrentino filmą „Didis grožis“ – režisierius mus tarsi ekskursijoje vedžioja po gražiausias Romos vietas, kur sacrum ir profanum dichotomija tampa vieniu. Pagrindinis filmo veikėjas Džepas ieško didžio grožio tiek išorinėje, fizinėje, tiek vidinėje savo plotmėje. Išties pagrindinis veikėjas dar nežino, kad ieško ne grožio, o paties Dievo, ir todėl panyra į egzistencinę kančią. Vakarėliai įkūnija tuštybę, beprasmybę ir nuovargį. Sunku atskirti, kur baigiasi sacrum ir prasideda profanum. Džepas sutinka vienuolę, kuri maitinasi tik šaknimis, nes jai tiek pakanka gyvybei palaikyti. Ji primena Džepui, kad šaknys yra svarbiausia. Savo pamaldumu, paprastumu ji sukuria nepaprastą stebuklą. Ankstyvą rytą Džepas stebi, kaip aplink vienuolę ilsisi visas būrys flamingų. Vienuolei suplojus rankomis, flamingai pakyla ir palieka prabangų Džepo balkoną, visi, apimti nuostabos, stebi nepaprastą reginį. P. Sorrentino filmas „Didis grožis“ ir vėliau jo sukurtas serialas „Jaunasis popiežius“ sulaukė sėkmės todėl, kad juose mistiškai ir meistriškai pavyko sugretinti sacrum ir profanum kontrastą. Šis kontrastas mus žavi, užgniaužia žadą, sukuria intrigą ir įdomumą, padeda apmąstyti moralės reikalingumą ir kartu nesmerkti savęs ir kitų.

Kai mano dukrą ištiko cukraligės priepuolis ir ji staiga trumpam neteko savo gyvasties, vos nenumirė ar jos neištiko koma, ilgą laiką jaučiausi taip, tarsi grimzčiau į skausmo ir nežinomybės pelkę. Motina ir vaiką sieja nedalomas motinystės ryšys, kurio nutraukimas sukeltų sielvartą ir skausmą. Skausmas tarsi lakus smėlis ar dumblas įtraukė mano kojas, tarsi milžiniškas pitonas dusino ir tempė gilyn. Ieškodama atsakymų, kodėl žmogus serga, kenčia, miršta, prisiliečiau prie žmoniją kamuojančių egzistencinių klausimų. Kodėl Dievas leidžia gimti gražiems kūdikėliams, augti ir savo nuostabia vaikiška būtimi užpildyti mus, ir kodėl vienas šeštadienio rytą tai gali imti ir pasibaigti be jokių paaiškinimų ir pasiteisinimų? Mėnesių mėnesius man grimztant į nusivylimo, nerimo, depresijos, nepakeliamo skausmo pelkę, vieną dieną mano kojos atsistojo ir atsirėmė į kažkokį kietą daiktą, lyg kaulą. Tai buvo lyg petys ar raktikaulis... Pajutau, kad tai mano mirusios močiutės palaikai, nesutrupėję kaulai, kurie mane laiko ir neleidžia toliau grimzti į nusivylimo liūdną. Jie laiko mane tvirtai, jie sukuria saugumą ir stabilumą. Tai tarsi pamatų blokai, ant kurių galiu tvirtai stotis abiem kojomis. (Žinoma, kalbu ne tiesiogine žodžio prasme, o perkeltine. Kalbu apie dvasinį skausmą ir jo įveikimą.) Aš stoviu ir neskęstu tarsi Kristus ant vandens. Tikėjimo pamatai mane laiko. Teologijos fakulteto docentė Lina Šulcienė teigia, kad visa Vakarų civilizacijos kultūra yra pastatyta tarsi plyta ant plytos, nuo pat senovės Antikos laikų, ant stabilaus suvokimo pamato. Pasilypėję aukščiau, ant jau esamų pamatų, mes galime matyti toliau ir plačiau, galime stovėti stabiliai, giliau save suvokdami, ir suteikti tam suvokimui prasmę. Pavyzdžiui, graikų filosofas Platonas (gyvenęs 422–347 m. pr. m. e.), kurio vardas iš tiesų reiškia „platus, plačiapetis“ (štai kodėl norisi lipti jam ant pečių ir į jį remtis), sukūrė savo filosofinę sistemą, vadinamą platonizmu, ir Akademiją. Platono filosofija padarė milžinišką įtaką religijai ir dvasingumui. Jo aiškintojo Plotino vadinamasis neoplatonizmas padarė didžiulę įtaką tiek krikščionybei (per Bažnyčios tėvus, tokius kaip Augustinas), tiek islamo filosofijai (pvz., per Al-Farabi).

„Marija“, 2018 m., akrikas, drobė be porėmio, aliejiniai dažai, 99 x 130 cm.

Skausmas atsitraukia tada, kai ateina gilesnis suvokimas.

Šiuolaikinis žmogus siekia savo gyvenimą statyti iš viso be pamatų, kur jis yra egocentriška asmenybė ir įsivaizduoja save esantį pasaulio centru. Taip suvokiant pasaulį gimdomas skausmas. Siekdamas išdaužyti tai, ką atrado mūsų protėviai, paneigti Dievą ar kitas tiesas, dorybes, vertybes, žmogus pasmerkia save skurdžiai egzistencijai, tuštybei, susireikšminimui, puikybei. Kas atsitiks žmogui, jeigu jis pamirš savo pagrindines vertybes: tiesos sakymą, meilę artimui ir kt.? 2022 m. švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filme „Liūdesio trikampis“ nėra nė vieno teigiamo veikėjo. Šūkyje „Visi lygūs!“ atskleidžiami prieštaravimai ir turtingųjų žmonių savybės: godumas, puikybė, savanaudiškumas. Už kiek parsiduosite? Už sūrių lazdelių pakelį išduosite savo draugą ar prekiausite „mėšlu“, gaminsite žmoniją naikinančius ginklus? Ko vertas bus tavo grožio puoselėjimas, susireikšminimas, pinigai ir brangakmeniai negyvenamoje saloje? Dmitrijus Gluščevskis LRT spaudai tvirtino: „Liūdesio trikampyje“, savo ruožtu, nėra nė vieno iš tiesų simpatiško personažo, nė vieno tikro žmogiškumo blyksnio, kuris pasiūlytų skęstančiai žmonijai gelbėjimo ratą.“

Pats režisierius, duodamas interviu, teigia: „Prisipažįstu, buvo be galo malonu susprogdinti tokią jachtą mano filme.“ Daugelyje filmo scenų norisi juoktis. Tačiau, giliau pamąstę, prisiminsime XIX a. klasiko Nikolajaus Gogolio pjesę „Revizorius“, kurioje klausiama besikvatojančių žiūrovų: iš ko juokiamės, ar tik ne iš savęs juokiamės? Kodėl nepasijuokus, kai pati Kvailybė rašoma didžiąja raide. Arba – kaip teigė N. Gogolis: „Jei Dievas retkarčiais neįsikištų, žmonės žūtų nuo savo kvailumo.“

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad yra labai daug klausimų ir mažai atsakymų į juos. Kad parašyčiau šį straipsnį, perskaičiau keletą knygų, tačiau mažai ką panaudojau ir pacitavau. Apsukusi milžinišką ratą skaitymų, svarstymų, meditacijų, kontempliacijų ir apmąstymų, grįžau prie savo močiutės, kuri, baigusi keturias klases, visą mano vaikystę tarsi kokiu apokaliptiniu religiniu stiliumi sekė man pasakas prieš miegą, paklojo saugų pamatą mano stabiliai psichikos sistemai ir atsakė į visus man rūpimus klausimus. Rašydama ilgą laiką jaučiausi, tarsi klaidžiočiau tamsoje, proto logika tiesiog neįmanoma paaiškinti nepaaiškinamų dalykų, verbalinė kalba užstringa bandant aiškinti juslinius dalykus. Teko pasikliauti intuicija. Į įvairius egzistencinius klausimus patys asmeniškai turime rasti atsakymus. Jokiu būdu nesureikšminu savo ir dukros skaudžių išgyvenimų, nes teko matyti ir labiau kenčiančių mamų ir vaikų, turinčių dar didesnę negalią. Mes nematome jų nebylaus skausmo. Tarsi atskirtos nuo tokios pažangios ir visapusiškai sėkmės lydimos visuomenės, jos tyliai rauda savo kambarėliuose. Palyginti visai neseniai, vasario 11-ąją, minėjome Pasaulinę ligonių dieną, todėl savo straipsnį norėčiau užbaigti popiežiaus Pranciškaus žinia 31-osios Pasaulinės ligonių dienos proga, išspausdinta „Bernardinuose“: „Liga yra mūsų žmogiškosios patirties dalis. Tačiau ji gali tapti nežmoniška, jei išgyvenama izoliacijoje ir apleistume, jei jos nelydi rūpestis ir užuojauta. Kai keliaujama kartu su kitais, normalu, kad kas nors gali pasijusti blogai, tenka sustoti dėl nuovargio ar kokios nelaimės pakeliui. Tais momentais galime pamatyti, kaip keliaujame: ar tikrai keliaujame drauge, ar tik einame tuo pačiu keliu, bet kiekvienas atskirai, rūpindamiesi savo interesais ir palikdami kitus, „kad patys susitvarkytų“. Pasimetimas, liga ir silpnumas yra natūrali mūsų kelionės dalis: tai neišskiria mūsų iš Dievo tautos, priešingai, dėl to atsiduriame Viešpaties dėmesio centre: jis yra Tėvas ir kelyje nenori prarasti nė vieno iš savo vaikų. Todėl reikia mokytis iš jo, kad iš tiesų taptume drauge keliaujančia bendruomene, gebančia neužsikrėsti atmetimo kultūra.“