R.Tuminas: jau turėčiau būti namuose

"Maskvos J.Vachtangovo teatras visada pasižymėjo grožiu, inteligencija, jame visada pleveno vidinė emigracija, nukreipta į Vakarus", - išskirtinius šio teatro bruožus vardijo jo meno vadovas Rimas Tuminas.

Valstybiniame akademiniame J.Vachtangovo teatre R.Tuminas dirba nuo 2007 m. Šiame teatre lietuvis pastatė tragikomediją "Troilas ir Kresida" pagal Williamą Shakespeare’ą, Antono Čechovo pjesę "Dėdė Vania", Michailo Lermontovo -"Maskaradas". Naujausias spektaklis – šiuolaikinio prancūzų autoriaus "Vėjas topoliuose". Anksčiau Maskvoje jis režisavo Aleksandro Gribojedovo komediją "Vargas dėl proto" (teatras "Sovremenik"), o J.Vachtangovo teatre – Nikolajaus Gogolio "Revizorių".

Rusijoje R.Tuminas susižėrė visas įmanomas teatro premijas: dvi "Auksines kaukes", "Krištolinę Turandot", "Žuvėdros" apdovanojimą, K.Stanislavskio režisūros premiją. Taip pat lietuvis apdovanotas Rusijos Federacijos valstybine premija už indėlį į jos literatūrą ir meną.

- Kiek dar planuojate dirbti Maskvoje, J.Vachtangovo teatre? – "Vilniaus diena" paklausė R.Tumino.

- Pagal visus ankstesnius mano planus jau turėčiau būti namuose. Bent ruoštis namo. Bet teatre svečio teises dar išlaikau. Ir tai man padeda lengviau išgyventi visokias problemas, jas išspręsti. Dar šiandien einu į teatrą. O kaip bus rytoj – nežinau.

- Ar sunku svetimtaučiui, kitos šalies piliečiui vadovauti visoje Rusijoje žinomam teatrui? Ar nejaučiate diskriminacijos?

- Ne. Geltonoji spauda, be abejo, paburba. Man sukurti tam tikri rėmai – kaip antirusiško režisieriaus, nemylinčio, negerbiančio rusų literatūros, Rusijos kultūros. Bet į tuos rėmus galima sutalpinti ir "myli", ir "nekenčia". Čia - politiniai motyvai. Bet nekreipiu dėmesio, nes visa tai nerimta.

-Ar J.Vachtangovo teatre – geri aktoriai?

- Viskokių yra, kaip ir kiekviename teatre. Kiekvieną kartą teatro viduje susiformuoja grupė, toks apibrėžtas aktorių ratas. Griežtai apibrėži tą ratą, į jį įsileidi keletą žmonių. Didysis teatro ratas, žinoma, tuo nepatenkintas. Kodėl ne jis priimtas į režisieriaus akiratį? Bet visada taip yra. Kaskart bręsta tokie cunamiai, tokie vulkanų prasiveržimai. Tai natūralu. Teatras turi burbuliuoti, turi garuoti.

- Kuo J.Vachtangovo teatras išsiskiria iš kitų Maskvos teatrų?

- Jis visada pasižymėjo grožiu, inteligencija, jame visada pleveno vidinė emigracija, nukreipta į Vakarus. Aktorių gyvenimo gyvenimo būdas – aristokratiškas. Jų elgesys, manieros - visi tituluoti grafai ir kunigaikščiai. Kas bebūtų, jie visada su peteliškėmis, su puikiais kostiumais. Kaip bebūtų sunku, bet etiketas čia visada aukštumoj.

Čia - gražios moterys. Ne veltui J.Vachtangovo teatro artistes mėgo vilioti sovietų valdžios viršūnės. Jos buvo pačios gražiausios visoje Maskvoje, visos – princesės Turandot. Jaunos aktorės buvo renkamos pagal vieną šabloną – ar gali vaidinti princesę Turandot, ar ne. Buvo lygiuojamasi į Juliją Borisovą, ji buvo grožio ir princesės Turandot etalonas. Ir šiandien turime daug tų princesių, bet paties spektaklio – ne. Vyrai – visi herojai, gražuoliai, kaip ir princesės Turandot mylimasis Kalafas.

- Beveik Holivudas. O kokie žiūrovai lankosi šiame teatre?

- Gal tradiciškai susiklostė, bet nebūna, kad J.Vachtangovo teatre trūktų žiūrovų. Kitas reikalas, kad jie šiek tiek pasikeitė – atjaunėjo. Tai kiti žiūrovai – ne atsitiktiniai, ne apskrities, ne Pamaskvės, bet daug intelektualesni, reiklesni.

- Jūsų režisuotas "Dėdė Vania" - Maskvoje labai populiarus spektaklis, į kurį bilietai net perpardavinėjami. Pernai jis buvo pripažintas geriausiu A.Čechovo jubiliejinio sezono spektakliu, už jį gavote Rusijos nacionalinę teatro premiją "Auksinė kaukė". Kur šuo pakastas – ar rusai taip mėgsta šią pjesę ir A.Čechovą , ar spektaklio režisierius - tiesiog genialus?

- Nei tas, nei anas. Genialus – A.Čechovas. Jį pavyko parodyti tokį, koks, man atrodo, jis yra. Be grožybių, be sentimentų. Tokį, koks yra gyvenimas. Ir paradoksalus, ir absurdiškas, ir nelaimingas, ir pilnas bėdų. Nusibodo, pavargau galvoti apie bloga – gal tai ir yra A.Čechovo nervas?

- Ar bendraujate su kolega Mindaugu Karbauskiu, ar kviečiate vienas kitą į savo premjeras?

- Taip. Aš jį viliojau net pastatymui, bet jis – pernelyg savarankiškas, nori būti nepriklausomas. Ir jis teisus. Turėjo minčių kurti savo teatrą, bet dabar viskas taip išsisprendė, kad jis gavo teatrą. Nelengvą, problemišką. Bet jis - jaunas, valingas, išmoningas žmogus, sugebės susitvarkyti. Dabar jau viskas aišku: tapome kolegomis.

- Ir konkurentais?

- Kolegomis. Kokia čia konkurencija? Maskvoje tiek teatrų ir tiek žiūrovų, tiek dėmesio teatrui, kad čia niekas nekonkuruoja. Žurnalistai, kritikai įžiūri arba primeta mums konkurenciją. Su Galina Volček, Marku Zacharovu - kitų Maskvos teatrų meno vadovais - dažnai susitinkame, su jais malonu bendrauti, jie įdomūs, originalūs žmonės. Bet jokios konkurencijos tarp mūsų nėra. Kiekvienas turi savo nišą. Po šia saule visiems užteks vietos.