Knygoje – tikroji „Tarp pilkų debesų“ herojės istorija

  • Teksto dydis:

Apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę daugybė žmonių žino iš rašytojos Rūtos Šepetys romano "Tarp pilkų debesų". Romanas tapo garsus visame pasaulyje, o 92-ejų pagrindinė jo herojė gyvena čia, Lietuvoje. Ji yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, sezono metu rengia edukacines programas ir pasakoja apie tremtį.

Mirties akivaizdoje

I.S.Valaitytės-Špakauskienės vaikystės prisiminimai iš tremties, grįžimo gimtinėn istorija, ne vienus metus trukusio slapstymosi nuo KGB patirtys lyg iš įtempto siužeto trilerio nugulė ką tik leidyklos "Alma littera" išleistoje knygoje "Manėme, kad plaukiame į Ameriką".

"Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotos I.S.Valaitytės-Špakauskienės likimas – tarsi simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu, kai grįžo į gimtinę", – taip šios moters gyvenimą apibūdina knygos sudarytoja žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.

Nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, ankstų 1941-ųjų birželio 14-osios rytą užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus.

"Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais mes pasiekėme buvusį angliakasių miestelį. Mamą ir brolį kasdien varydavo į kalnus kirsti medžių, o mano, trylikametės, užduotis buvo parūpinti malkų ir maisto", – prisimena I.S.Valaitytė-Špakauskienė.

Kol mama ir brolis dirbdavo miške, mergaitė rinkdavo sakuotą medieną ir žoliaudavo. Žolė dažnai tapdavo šeimos maistu. "Grįžusi iš kalnų sukraudavau lauželį iš sakingų medžių šakų ir užkaisdavau puodą. Lėkščių neturėjome, valgėme iš skardinių. Valgau, o taip šlykštu, rodos, viską išvemsiu. Verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti, mamytė apsimeta, kad nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti", – dalijasi savo prisiminimais.

Išgyvenimo kaina

Po metų Altajuje I.S.Valaitytė-Špakauskienė su mama ir broliu buvo perkelti už poliarinio rato. Oficiali perkėlimo priežastis – esą pabaltijiečiai gimę prie Baltijos jūros, tad žvejoti jie yra įgudę. Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Žiemą jiems tekdavo dirbti po 12, vasarą – po 14 valandų. Uždirbdavo grašius, jų neužtekdavo nė galimai duonos normai išpirkti. Vaikai ir suaugusieji ėmė kristi nuo bado lyg lapai.

Į knygą savo patirtis sudėjusi moteris pasakoja, kad iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti. Gilių nepajėgdavo iškasti, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – įšalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūstydavo.

"Gal ir neįmanoma aprašyti to, ką patyrėme, – svarsto I.S.Valaitytė-Špakauskienė, į tremtį išvežta būdama paauglė. – Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta."

"Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti. Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais", – išgyvenimais dalijasi moteris.

Stipresnė nei lemtis

Savo knygoje I.S.Valaitytės-Špakauskienė pirmą kartą viešai pasakoja, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia niekas nelaukė, palengvėjimo ji nesurado. Sovietų valdžia grįžusiems tremtiniams neišdavė pasų, jų neregistravo, gaudė, teisė ir vėl siuntė į Sibirą.

Tarpukario karininko dukra, grįžusi iš tremties, nors ir su didžiausiais KGB trukdžiais, baigė Kauno medicinos felčerių mokyklą. Vis dėlto, net kiek sušvelnėjus režimui, persekiojančią KGB akį I.S.Valaitytė-Špakauskienė jautė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Prasidėjus atgimimui, moteris prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Knygoje I.S.Valaitytės-Špakauskienės minimų įvykių kontekstus komentuoja istorikas doc. dr. Algirdas Jakubčionis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Algirdas

Algirdas portretas
Tai nuostabi knyga. Jos vieta mokyklos programose, kad jaunimas skaitydamas artimai susipažintų su vyresniosios kartos nekaltų žmonių pergyvenimais, patirtais kankinimo metodais.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių