Naujausia lietuvių literatūra savaip atliepia Lietuvos valstybės išlikimo rizikas. Intriguojantis, drąsus, provokuojantis Marijaus Gailiaus romanas „Augustė Gilytė“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakoja apie žmones šalyje, kuri per istorijos klaidą neišsivadavo iš imperijos. Pirmasis rašytojo romanas „Oro“ klimato kaitos tema įtraukė į grėsmės planetai vaizdinį, naujausias kūrinys – į grėsmės valstybei naratyvą.

Savo naują romaną Vilniaus knygų mugėje M. Gailius pristatys vasario 28 d., penktadienį, 15 val. jaukiame Rašytojų kampe. Knygos autorių kalbins rašytoja, laidų vedėja Akvilė Kavaliauskaitė.

M. Gailius sako dar toli iki didelio masto invazijos į Ukrainą sėdęs rašyti alternatyviosios istorijos žanro pasakojimą apie tai, kaip galėjo būti. „Sėdau ir valingai fantazavau apie didelę savo ir, žinau, daugelio mūsų baimę: o jeigu vėl ateis rusas? Arba: jeigu rusas niekada nė nebūtų išėjęs? Šalia sumanymo sukurti spekuliacinės fikcijos pasakojimą turėjau nutylėtą tikslą pašiaušti supatogėjusį mąstymą, glamūrinę būtį“, – sakė M. Gailius.

Knygoje pasikartojančios okupacijos ir nenutrūkusios mentalinės vergijos idėja vis dėlto tiesiogiai nepristatoma. Siužetas prasideda dešimtokės merginos pasakojimu. Susipažinusi su dvejais metais vyresniu vaikinu ji išmoksta elgtis drąsiau: su draugais purškia grafičius prie Sporto rūmų, platina nelegalią muziką ir paprasčiausiai linksminasi. Pradėjusi studijuoti ir siekdama profesinės karjeros, mergina patiria neteisybę ir turi rinktis: ar nori gyventi kaip pilka prisitaikėlė tironijoje, ar būti savimi. Nuolat stebima ir persekiojama, verčiama laikytis griežtų normų ir taisyklių, Augustė Gilytė bando atgauti savigarbą ir laisvę. Ir ne vien dėl savęs – dėl visų kitų imperijos sugniuždytoje valstybėje.

Autoriaus teigimu, kurdamas alternatyvios tikrovės siužetą jis norėjo savaip atnaujinti Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios pasakojimų reikšmes ir kartu pristatyti retą lietuvių literatūroje žanrą. „Vakarų kultūroje dauguma alternatyviosios istorijos romanų kliaujasi tuo pačiu šaltiniu – Antrojo pasaulinio karo faktu iš nacių ir jų nusikaltimų perspektyvos. Žinomų alternatyviosios istorijos pavyzdžių apie sovietų totalitarizmą kruvinose žemėse tiesiog nėra. Jaučiau pašaukimą užpildyti šitą formos ir turinio vakuumą“, – pasakojo autorius.

M. Gailiaus romane vaizduojama spekuliacinė situacija, kuomet Lietuvos valstybei nepavyksta sėkmingai ištrūkti iš Rusijos imperijos. Romane atpažįstami istorinės sovietinės tikrovės atspindžiai, kurie, sutirštinti rašytojo vaizduotės, pasireiškia kaip brandaus totalitarinio režimo, čia vadinamo kapitalkomunizmu, ženklai. Romanistui ypač svarbi jo prozos kalba – romane ji nušukuota, skaidri ir kartu žaidybiška.

Autorius romanu tikisi neprislėgti skaitytojų, atvirkščiai – juos išjudinti, įtraukti. „Žmonai pažadėjau, kad po sunkaus turinio pirmojo romano „Oro“ rašysiu lengvą knygą. Nors antrojo romano tema vėl sunki, pažadu: skaitoma lengvai. Be to, ir pasakotoja turi tokio lengvumo ir nutrūktgalviškumo, kokio sau pačiam linkėčiau“, – sakė M. Gailius.

Jis pripažįsta, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijai ugnimi užpuolus Ukrainą ir pradėjus masines žudynes instinktyviai atsisakė sumanymo pasakoti apie analogišką „istorijos pasikartojimą“ Lietuvoje. Todėl rankraštį ilgam užmetė. „Tikrovė pasirodė baisesnė už tekstą, žinios apie aukas nužudė vaizduotę. Tada aprimau ir sau tariau: kokią turiu teisę užčiaupti savo veikėją vilnietę Augustę Gilytę? Turėjau pasisaugoti, kad nepaversčiau knygos prieš mūsų akis vykstančios tragedijos Europoje komentaru. Todėl romane nei Rusija kaip tokia, nei rusai nė neminimi. Sąmoningai neatskiriu kūrybos nuo politikos, tačiau karo aktualijas nuo prozos rašymo privalėjau atskirti kategoriškai“, – sakė prozininkas.

Rašytojo, literatūros kritiko, Metų knygos rinkimų laureato M. Gailiaus romanas „Augustė Gilytė“ – trečioji šio autoriaus knyga.