Režisierės G. Griniūtės spalvos

– Barselonos teatre „Theatre de Raval“ pristatei spektaklį „Nijolės nuotykiai“. Kaip tau tai pavyko? Ar gali daugiau papasakoti apie šią pjesę?

– Kartais man atrodo, kad aš lyg patrynusi stebuklingą lempą išsakau savo norą ir kažkaip jis išsipildo. Galimybė statyti savo pjesę Barselonoje atsirado netikėtai man pačiai. Buvau labai išsiilgusi darbo su teatru, tad nesikuklinau – subūriau dešimties aktorių trupę ir pradėjau repetuoti. Tikriausiai vienas nuostabiausių mano išgyvenimų buvo pagaliau girdėti savo parašytą tekstą skambant aktorių lūpose. Jaučiausi užtikrinta, kad einu savo keliu. Po ilgų repeticijų, vasario mėnesį, spektaklis išvydo dienos šviesą. Po premjeros sulaukiau labai gražių padėkų iš vyresnių moterų, kurios jautėsi pagaliau pamatytos ir džiaugėsi galėdamos susitapatinti su istorija, kurią šiuolaikinis menas nustumia į šalį. 

Pjesė kalba apie tai, ką reiškia ieškoti meilės šiuolaikiniame dating app pasaulyje, kai tau per 50. Ką reiškia mylėti aklai, visiškai pasikliaujant kitu žmogumi, kaip vis dėlto dažnai mes bandome pritapti prie kultūros, kuri mums visai nepriimtina. 

– Tai jau ne pirmas tavo režisuotas spektaklis?

– Galima sakyti, kad profesionalus pirmas, nors dar studijuodama bakalaurą stačiau spektaklį kaip baigiamąjį darbą – tada dirbau su italų teatru „Motus“ kaip asistentė, o dabar pagaliau susiėmiau ir pastačiau spektaklį Barselonoje. „Nijolės nuotykiai“ pastatytas anglų kalba. Tikiuosi, tai bus spektaklių kūrimo užsienyje pradžia, bet labai viliuosi spektaklį parodyti ir Lietuvoje, nes pjesę finansavo Lietuvos kultūros taryba, ji parašyta lietuvių kalba, tik išversta ir adaptuota Barselonos scenai. 

Greta Griniūtė. J. Ayala nuotr.

– Kuo skiriasi režisūra teatre ir kine? Ar lengva persijungti?

– Mano kūrybos kelias prasidėjo nuo teatro. Teatras man yra kaip labai tvirtas pamatas ir, kai pasiklystu kūryboje, visad bandau sugrįžti prie to, ką pažįstu geriausiai. Teatro procesas tyras, sudėtingas, dažnai keliantis galvos skaudulį, bet labai užburiantis ir įtraukiantis. Kinas man kaip lego – statai, statai ir tikiesi, kad pastatysi pilį. Kartais pavyksta, bet tenka ištverti ilgą bemiegių naktų ir apmąstymų kupinų dienų rutiną, kad pagaliau galėtum atsitraukti ir pasimėgauti savo kūriniu. 

Abu menai man labai artimi, tad jaučiuosi laisvai nardydama iš vieno į kitą. Man kaip menininkei labai įdomu trinti ribas tarp meno rūšių ir jas interpretuoti savaip. 

– Atėjai iš aktorystės, teatro režisūros – ar esi pagalvojusi, kaip tai paveikė tavo kino stilių ar kuo tau aktorystės studijos padėjo kuriant kiną?

– Taip! Mise en scène man yra viskas. Mano kinas labai dažnai įvardijamas kaip teatrinis, kuris fokusuojasi į scenos kūrimą, pasitelkiant aktorius ir aplinką, apšvietimą labiau nei kameros judesį. Manau, prie to prisidėjo ir ketveri metai dailės mokykloje atidžiai studijuojant paveikslus. Kine aš bandau užfiksuoti akimirkas, į kurias norisi žiūrėti ir jose praleisti laiko, dėl to kamera dažnai tampa priemone jas užfiksuoti per tam tikrą prizmę. 

J. Ayala nuotr.

– Išvykai iš Lietuvos iškart baigusi mokyklą, gyvenai įvairiose šalyse – Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, dabar gyveni Barselonoje. Ką tau tai davė?

– Nuo pat vaikystės leisdavau dienas žiūrėdama į atvirukus iš įvairių šalių, kuriuos mano šeimos nariai laikė metalinėse sovietinėse dėžutėse. Man tai buvo lyg žaidimas, kuris leido įsivaizduoti, kaip tuose miestuose žmonės gyvena, jaučiasi, pramogauja. Kadangi vaikystėje su šeima neturėjome galimybės keliauti, baigus mokyklą atrodė, lyg atsidarė durys į pasaulį. Mano mama labai skatino studijuoti užsienyje ir tai pastūmėjo nebijoti ir išdrįsti peržengti Lietuvos ribas, o tada pasaulis pasidarė labai atviras. Nuolat gaunu įvairių pasiūlymų kurti skirtingose šalyse. Po truputį pradedu dirbti ir Lietuvoje, vis daugiau pavyksta susipažinti su talentingais Lietuvos kūrėjais ir kartu su jais kurti. Labai myliu žmones, tad mėgstu atrasti naujų veidų ir susipažinti, kad ir iš kur jie būtų, – iš Lietuvos ar iš kito pasaulio krašto.

L. Flanagan nuotr.

– Sukūrei visai nemažai trumpametražių filmų, suskaičiavau net aštuonis... Ar nieko nepraleidau? Tavo filmai – įvairiomis kalbomis: lietuvių, anglų, ispanų. Kaip tai pavyksta?

– Pati pamečiau skaičių, bet, manau, ne skaičiai esmė, o kai širdis kužda: „Greta, reikia filmuoti naują.“ Per mano trumpą karjerą kine vis dažniau atsiranda žmonių, kurie nori su manimi kurti, ir tai padeda visam ilgam kino procesui. Kai viena sau rašau, jaučiuosi labai vieniša, o kai žmonės pas mane ateina su kamera ir kino juostomis, suprantu, kad aš ne viena šiame kelyje, ir užplūsta toks geras jausmas, kad tarsi sprogsta bomba, gimsta idėja ir nufilmuojame filmą. Čia galbūt geriausia taisyklė: „Kai labai nori, viskas įmanoma“, – taip kiekvieną dieną ir bandau nuversti kalnus. 

– Kaip kuri juos, kaip finansuoji? Mes Lietuvoje įpratę kurti trumpametražius filmus arba studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ribose, arba finansuojant Lietuvos kino centrui. Prie vieno tavo trumpo filmo, kuris keliavo į daug festivalių, IMDb pamačiau kiek netikėtą biudžetą – 700 svarų.

– Čia gal mano įdomiausia kelionė iš visų – savo debiutinį filmą sukūriau Los Andžele, nes mano draugas operatorius labai tikėjo manimi ir paskatino kitus savo draugus susimesti ir padėti man nufilmuoti filmą. Tada porą filmų sukūriau savo magistro metais – jiems finansavimą ir pagalbą skyrė Goldsmito universitetas, po jo vienam filmui rinkome crowdfunding‘ą ir jį sėkmingai nufilmavome Lietuvoje. Kitą kartą viena Barselonos prodiuserių kompanija paskambino ir tapo kito mano filmo rėmėjais, tada su draugais susimetėme po 300 Eur juostoms ir filmavome dokumentiką... Kažkaip visada taip išeina. Neturiu kantrybės ilgai laukti, nes visada noriu filmuoti, tad smarkiai manifestuoju rytais, kad tik galėčiau filmuoti filmus visą gyvenimą, kurti ir svajoti. 

L. Flanagan nuotr.

– Ką veiki dabar? Minėjai, kad ruošiesi į „Kanų liūtus“, į konkursui „Straight 8“ savo sukurto filmo premjerą. Kas tai?

– Aš visada rašau. Mano draugai juokiasi iš manęs, nes aš visada kažką užsirašinėju. Kaip žmonės kaupia daiktus, taip aš kaupiu idėjas. Nemoku paleisti, užtat mano biuro stalas apkrautas skirtingomis užrašinėmis, popieriaus lapais ir sticky notes su užrašytais dialogais. Šiais metais Londono prodiuserių kompanija „Not Just Any“ pasikvietė mane dalyvauti konkurse „Straight 8“, kuriame filmuoji ant vienos 8 mm juostos ir ją iškart išsiunti, nė nepamatęs, ką nufilmavai. Labai daug streso, bet buvo labai faina vėl sugrįžti į Londoną ir sukurti kreizi 2 minučių filmą. Mūsų premjera vyks Kanuose, festivalio „Kanų liūtai“ metu, birželio 21 d. Tada ir pamatysiu pirmą kartą, ką gi nufilmavome. Šis konkursas nuostabus tuo, kad leidžia pasinerti į analoginį kino kūrimą, be postprodukcijos, o kino garso takelis turi būti sukurtas atskirai, nė nematant galutinio filmo varianto. Paskutinės gegužės savaitės buvo turiningos, nes pirmą kartą dirbau su „Not Just Any“, bet garso takelį kūriau su savo kursiokais, kurių garso studijoje visada puikiai leidžiame laiką bandydami keistai išgauti skirtingus garsus. 

– Dirbi ir pasaulinėje rinkoje, kuri reklamas. Kaip tai pavyko?

– Po mano filmo „Mama, aš įsimylėjau Pamelą Anderson“ premjeros, kurį kūriau Barselonoje, su manimi susisiekė viena prodiuserių kompanija ir pasiūlė dirbti kartu. Tai paskatino persikelti gyventi į Barseloną ir išbandyti save kitokiu amplua. Darbas prie reklamų atveria daug durų ir leidžia susipažinti su labai talentingais žmonėmis iš visų kūrybos sričių. Šiame darbe labai daug konkurencijos ir tai reikalauja begalinio ryžto, bet taip pat suteikia pasitikėjimo savimi, naujų įgūdžių ir, svarbiausia, leidžia toliau praktikuoti kino kūrėjo amatą. 

Kadras iš filmo „Mama, aš įsimylėjau Pamelą Anderson“. L. Flanagan nuotr.

– Turi ir agentą, kaip suprantu, net ne vieną. Agentų Lietuvoje pradeda turėti ir kiti kūrėjai. Kaip sugalvojai ir kaip tai padeda?

– Mano filmais vis labiau domisi užsieniečiai, o agentų atsirado po vieno festivalio. Manau, kūrėjui agentas reikalingas kaip vedlys link svajonių išsipildymo, kartais labai reikia su kažkuo pasikalbėti apie laiškus tema „apgailestaujame, bet šį kartą jūsų nepasirinkome“, nes agentai supranta apie industriją ir dažnai pasiūlo sprendimo būdų, kai jau norisi daužyti galvą į sieną. Tas jausmas, kai žinai, kad kažkas kitas tavimi tiki ir nori, kad tau pasisektų, labai uždega ir padeda kurti toliau, nekeliant per didelių klausimų sau ir susikoncentruojant į tai, ką bandau pasakyti pasauliui kaip menininkė. 

– Kuri daugiausia komedijos žanro filmus. Lietuvoje šis žanras neįprastas, turime tik vieną kitą jo kūrėją. Kas tau yra komedija? Kaip ji kuriama?

– Komedija – sveikas požiūris į gyvenimą. Juk viskas labai laikina ir todėl juokinga. Man tai toks antropologinis tyrimas apie žmones ir mūsų aplinką, kaip mes vertiname labai sudėtingas situacijas. Nuo vaikystės mama man kalė į galvą, kad svarbiausia gyvenime – mokėti iš savęs pasijuokti, tada viskas kažkaip lengviau pasidaro, ir šis triukas pasiteisino. Net blogiausiomis dienomis gyvenime komedija tikriausiai yra vienintelis vaistas, kuris suteikia vilties, stiprybės ir energijos eiti toliau. Kinas – labai geras mediumas komedijai, nes kameros atsitraukimas ir mizanscenos statymas jau leidžia pažvelgti į visą situaciją per atstumą, o tai suteikia galimybę pakreipti savo požiūrį ir išsivaduoti iš nuolatinės gyvenimo dramos. 

Kadras iš filmo „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“. L. Flanagan nuotr.

– Tavo filmai – itin spalvingi, juose daug ekscentriškų veikėjų. Pavadinčiau juos šiek tiek almadovariškais. Iš kur atsiranda tas spalvų troškimas?

– Aš taip matau pasaulį, mano dienos taip ir atrodo. Veikėjai labai kasdieniški, atpažįstami, juos sutinku eidama gatvėmis. Labai mėgstu gilintis į tai, kodėl žmonės nusprendžia apsirengti vienaip ar kitaip, kas juos paskatina nusipirkti tapetų su rožėmis, kodėl jiems patinka dažyti plaukus violetine spalva. Spalvos kelia skirtingų jausmų, tai labai paprasta semiotika. Kažkurią dieną mačiau perkantį pieną dieduką su kaubojiška skrybėle ir leopardiniais marškiniais, taigi wow! 

– Kuo tavo veikėjai lietuviški?

– Žavingiausia lietuviška kultūros pusė man yra pagoniškos šventės. Jos visos neįtikėtinai spalvingos, jose daug papročių, kostiumų, poezijos, gamtos ir įdomių personažų, – tai labai didelė mano lietuviškojo prado dalis. Tai mane įkvepia kurti ir tada negalvojant viskas išeina spalvota. Kitą mėnesį filmuosiu nespalvotą filmą – pažiūrėsime, kaip man išeis be spalvų apsisukti. 

L. Flanagan nuotr.

– Ruošiesi filmuoti debiutinį ilgametražį filmą Lietuvoje. Ar gali papasakoti daugiau apie šį projektą? 

– Prie filmo „Nepriklausomybės vaikas“ jau dirbu beveik ketverius metus. Visi tuokiasi ir susilaukia vaikų, o aš toliau vystau savo debiuto siužetą. Čia mano sugrįžimas prie 10-ojo dešimtmečio vaikystės, kramtomosios gumos „Love is...“ nostalgijos, katalikiškos mokyklos tiesų supratimo ir pirmojo slapto bučinio pojūčio. Labai nekantrauju filmuoti Lietuvoje su vietiniais talentais ir sugrįžti namo prie savo šaknų – man labai trūksta šio įsižeminimo. Iš tiesų filmo idėja gimė netikėtai – su draugais iš užsienio kalbant apie mano jaunystę. Tada kažkas lyg atsirakino, atėjo suvokimas, kad mes Lietuvoje išgyvenome labai labai įdomius laikus, kuriuos reikia įamžinti. 

– Tau svarbios temos – vaikystė, paauglystė, seksualumas, moters kūnas ir t. t. Kodėl? Kokios temos tau rūpi dabar?

– Labai svarbi tema man – identiteto paieškos kasdienybėje, žemiškų dalykų pasirinkimai, fizinio kūno materialumo išraiška, žmonių tarpusavio santykių analizė, na ir, aišku, meilė, bet gal visos temos prieš tai vienaip ar kitaip sueina į meilę. Manau, neįmanoma būti menininku, jei negalvoji apie meilę ir visas jos formas 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.