- Jonas Braškys
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
-
Rekomendacijos muzikos gerbėjams: kokių albumų nepraleisti?
Ko nepraleisti muzikos pasaulyje? Skelbiama penkių muzikinių albumų apžvalga.
MONIKAZE
WASTE OF SPACE
(Moshi Moshi Records)
Pradėsiu nuo padėkos sau, nes manau, kad bent jau kruopelyte esu prisidėjęs prie to, kad Monikos Zenkevičiūtės muzika būtų plačiau žinoma tarp tautiečių. Ir išsyk dėkoju Monikai už tai, kad ji niekada neklausė, nesigerino ir nepataikavo tokiems kaip aš, norintiems pasidžiaugti jos šlovės spinduliais, o dirbo savo darbą, kurio rezultatu tapo šis LP (ne EP). „Waste Of Space“ – ne vietinei rinkai skirtas darbas ir tikiuosi, kad vietinės rinkos žvejai Monikaze’s niekada nesužvejos. Intelektualiai nepatogios, žaismingai išmanios elektronikos albumas, savyje derinantis Arca lyrizmą, Jlinn lūžtančius kulnus, triphopinę Bristolio praeitį ir savitai unikalią šilumą, bent jau man yra savotiškas lakmuso popierėlis: kiek suprantame, kiek reikia, kiek vertiname. Nes iš pradžių šis darbas gali skambėti nepatogiai, nemelodingai, neįprastai, tačiau jeigu tik prie to liksite, patys save nubausite. „Waste Of Space“ yra privalu klausytis ne vieną kartą; tik tuomet ir įmanoma pajusti visą erdvę, kurią slepia šios kuklios kūrėjos muzikinis bagažas. Derindama nemažus užmojus su labai koncentruota idėja Monikaze sugeba įtraukti klausytoją į aštuonių dainų dramą, kuri nerėkia apie visą pasaulį, o kalba apie tai, kas jautru pačiai muzikantei. Toks tą pat akimirką ir asmeniškai nuogas, ir universaliai prieinamas ryšys su muzika ir klausytoju leidžia ne tik kalbėti apie tiesiog fainą klausyti darbą, bet ir apie tai, kas slypi už: įvairiapusiškumą, domėjimąsi, tobulėjimą ir koncentraciją. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad būtent ją matau atidarančią duris į platųjį pasaulį ir pasiekiančią daugiau nei mūsų vietinės pseudožvaigždutės. Tai tiek – daugiau ką sakyti būtų paprasčiausias žodžių švaistymas, o Monikaze’i to tikrai nereikia.
93/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
Albumo viršelio nuotr.
MIGLOKO
ATGIMIMAS
Self-released
Gerbiamieji, gal jau gana apsimetinėti ar ignoruoti, tylėti ar kaltai šypsotis. Pripažinkime visi, kad mes nevertiname to, ką turime, nes nežinau, ką dar privalo padaryti Migloko, kad galų gale ją vadintume vienu svarbiausių balsų Lietuvos scenoje. Albumai, singlai, EP – ir vis naivi, žavi, smagi, ir visos kitos nesąmonės. „Atgimimas“ turėtų tapti paskutine vinimi, kuri užkala tokių kalbų karstą, nes mes šnekame apie 100 proc. susiformavusią, net keletą kartų persiformavusią ir vis ką nors naujo sugebančią pasiūlyti kūrėją. Dabar, kaip sako pati atlikėja, ji šoka į 9-ąjį dešimtmetį, ir ne, tai ne „Stranger Things“ estetikos įkvėptos banalybės. „Atgimimas“ pasiūlo vieną gražiausių ir svajingiausių darbų šiemet, kuriame 9-asis dešimtmetis, rodos, tik pretekstas, – kūrėja sugeba nepaklysti ne tik neoninėse gatvėse, bet ir tolimose prerijose, bangų mūšoje ar ambientiniuose bandymuose. Eilinė transformacija, eilinės paieškos ir, kaip visada, eiliniai įdomūs rezultatai; galiu pripažinti, kad be galo malonu tiesiog sekti Migloko balsą, jos sprendimus ir nuolatinį norą ko nors išmokti. Todėl net susidaro įspūdis, kad „Atgimimą“ ji sukūrė tik dėl savęs, numojusi ranka į kažkokius lūkesčius ar gerbėjų norus. Soulai ir džiazai pranyko horizonte, griežtos konstrukcijos ištirpo, į pirmą vietą išstumdamos balso moduliacijas ir garsovaizdžius, – tai tikrai ne tokia muzika, kuria Migloko dalydavosi anksčiau. Ir patikėkite, jums jos reikia, nes šaltais vakarais, neramiomis dienomis, kai, rodos, viskas laikosi ant siūlo, bent lašelis „Atgimimo“ padės lengviau kvėpuoti.
94/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ )
EMENT
METATONE
PZ Records
Šalies technomuzikos scena šiuo metu išgyvena neprastą renesansą. Netikite? Kauniečio Justo Džemento-Ement naujasis darbas, kurio jis nevadina albumu (nors tai yra albumas, ir nieko čia nepadarysi), yra geras to pavyzdys: kokybiškas, tikslus, aiškus ir, kaip reta, brandus. Mėgstate visas technomuzikos scenos klišes? Puiku, nes jas rasite šiame nealbume-albume, ir tai nėra jokia kritika. Ement’o LP yra iš esmės viskas, ko gali geisti sunkesnės technomuzikos gerbėjas: matematiškai tiksliai susluoksniuotas ritmų pyragas, atšiauri atmosfera, šiek tiek varginanti energija ir hipnotizuojantis industriškumas, grąžinantis į 10-ojo dešimtmečio pradžią. „Metatone“ nesigaili, nesismulkina ir nedaugžodžiauja, tačiau ir neliūliuoja, nemigdo ir neverčia nuobodžiauti. J. Džementas randa būdą, kaip gana monotonišką ir daug manevruoti neleidžiančią technomuziką paversti kvapą gniaužiančiu muzikiniu trileriu, kuriame ne siužeto posūkiai verčia krūptelėti, bet vis intensyvėjantis lėkimas į kvapą gniaužiančią atomazgą. O ši kelionė tikrai verta dėmesio, nes Ement’o muzikiniai sprendimai niekaip nenusileidžia žanro lyderių kompozicijoms, ir vienintelė kliūtis, kuri gali užkirsti atlikėjui kelią, yra jo paties perdėtas kuklumas. Todėl kviečiu Ement’ui jį mesti lauk, įkvėpti drąsiai pilnus plaučius technomuzikos garų ir leistis į kelionę, kuri atlikėją gali nuvesti tikrai toli. O mums liepiu laikyti už jį kumščius ir visaip kitaip palaikyti, kad ir priglaudžiant „Metatone“ leidinį savo namuose. Arba užsisakyti remiksų rinkinį. Galų gale galėsite būti tas, kuris pasakė, kad buvo su juo nuo pat pradžių.
87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“, „Soundcloud“)
Albumo viršelio nuotr.
INGAJA
SPACE
Self-released
Roma irgi nebuvo pastatyta per dieną. Tokia pirma frazė šauna į galvą klausant naujo Ingajos EP, įrodančio, kad rezultatas ir sėkmė yra du labai skirtingi fenomenai ir kad net ir ne toks didelis pirmasis yra daug geriau už atsitiktinę antrąją. „Space“ dar nėra tai, ką pavadinčiau finaline sėkme Ingajos kūryboje, bet tikrai EP galima įvardyti kaip ilgo, brandaus ir auginančio kūrėjo darbo rezultatą. Pirmiausia, Ingaja tolsta nuo popestetikos; jau anksčiau jos kūryba ėjo link ambientinės estetikos, akvarelinių garsų ir laisvesnės struktūros. Dabar šis sprendimas jau priimamas beveik visa koja, nusprendus geriau kreiviau ir eksperimentiškiau, negu, atrodytų, paprasčiau, bet nuobodžiau. Antra, bent man atrodo, kad muzikantė vis labiau atranda savo muzikinę kalbą, kuriai nedaro įtakos aplinka ar kažkieno suvokimas, kaip kažkas turėtų būti. Yra taip, kaip yra, o svarbiausia, kad būtų ingajiška. Kopijuotojų yra begalė, originalų – vienetai, kodėl nesurizikavus ir nepabandžius. Tai, kad atlikėjos kūrinys iš šio EP skambėjo „BBC Music Introducing“ platformoje, įrodo, kad rizika pasiteisino. Ar tai sėkmė? Ne, rezultatas. Ir šiam rezultatui nebereikia anksčiau girdėto sekimo formatu, bandymų tapti viena iš ar pasiūlyti produktą, kurį suvartotų kuo daugiau klausytojų. Gal „Space“ dar neįtikino manęs iki galo, gal dar trūksta kažkokios vienokios ar kitokios detalės, gal dar nesu užkabintas Ingajos kūrybos tiek, kad sakyčiau „va, padaryta, ramu“, viskas rodo, kad atlikėja dirba gerai, tinkamai ir kryptingai. O taip dirbant bus ir rezultatas – užtarnauta sėkmė.
75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „YouTube“, „Soundcloud“)
Albumo viršelio nuotr.
VĖJOPATIS
RITUALAI
Dangus
Jau palyginti seniai etnoelektronikoje nardantis Nikolajus Polujanovas, žinomas šiaip labai gerai skambančiu Vėjopačio pseudonimu, visados, atrodė turintis savo nišą dub techno užutėkyje, kuriame vyravo lašnojantys ritmai ir ramus tekėjimas. „Ritualai“ tai užbaigė. Vėjopatis pasileido plaukus ir atlikėjas suskambo naujais garsais, naujais sprendimais, kurie, mano nuomone, leis jam kvėpuoti laisviau. Aišku, tai nereiškia, kad viskas pasikeitė kardinaliai ir Nikolajaus muzika dabar tinka baliavoti. Ne, jis vis dar toks pat mąslus, tykus ir susikaupęs, tačiau leidžiantis sau laisviau žaisti muzikiniais žanrais, į savo dainas įpinantis ir dramenbeiso, ir paprastesnės technomuzikos, ir galiausiai atsisakantis labai konservatyvaus dubinio tempo. Todėl albumas skamba plačiau, gyviau ir atviriau nei prieš tai, toks įspūdis, žanro klasikos taisyklėms labiau paklusdavę įrašai. Galbūt dubo gerbėjai ir puristai supyks? Tebūnie, nes, mano manymu, Vėjopačio muzika dabar yra spalvingesnė, įmantresnė ir netgi vien dėl įvairumo priimtinesnė didesniam klausytojų ratui. Atsiradęs savotiškas mash-upas, rodos, išlaisvino kūrėjo galias, nuorodas ir net priėjimo taškus. Kas toliau? Manau, kad taip pasikeitęs ir išsilaisvinęs projektas dabar gali daug plačiau kelti sparnus, daug drąsiau žvelgti į visas tris puses ir netgi kartais už savęs bei nebesieti savęs su kuria nors konkrečia scena, kuri, man rodos, net ir netyčia šiek tiek Vėjopatį ribojo. Ritualas tarsi ir užbaigtas, pagarba parodyta, dabar reikia žiūrėti, ką atneš ateitis.
78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
Albumo viršelio nuotr.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Vienatybė“: A. Ruseckaitės kelionė O. Puidienės pėdsakais
Yra istorijų, kurios lieka dulkėti literatūros užmarštyje. Yra kadaise kultūrą ir Tėvynę puoselėjusių asmenybių, kurios su laiku nugrimzta užmarštin. Viena tokių – Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, tarpukario rašytoja,...
-
S. Šakinytė: visų pirma aš – aktorė
Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje vyko renginių ciklo „AŠ ir mano kitas AŠ“ susitikimas su aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ ...
-
Broliai ir seserys iš gamtos
Nuostaba – atrodo, būtent toks kūrybos tikslas lydi daugelį menininkų. Šiuolaikinė dailė siekia šokiruoti žiūrovą ar sukelti netikėtumo įspūdį. Daugelis mano, kad šis momentas garantuoja sėkmę, žiūrovų gausą. Vis d...
-
Baisiausia menininkui – nepažinti negyvo kūrinio
Ankstyvoje vaikystėje popietė kelia asociacijų su nemėgstamu miego ritualu, vėliau virsta auksine laisvės valanda – akimirkomis tarp kitų žmonių valdomų dienos tarpsnių: pamokų ir vakarojimo namuose. Fotografijų ciklą „Po pietų&ldquo...
-
Literatūros vaidmuo krizės metu – kokią galią turi rašytojai?5
Įvairių krizių purtomoje Europoje ne vienus metus stebimas visuomenės susiskaldymas ir radikalių jėgų kilimas. Kokia rašytojų ir poetų įtaka susiklosčius šiai situacijai? Ar jie gali suteikti žodį nutildytiems balsams ir inicijuoti p...
-
Lietuvos paštas išleidžia kalėdinius ženklus su šiaudiniais sodais1
Lietuvos paštas penktadienį išleidžia šventinius pašto ženklus. ...
-
Tarp Kultūros ministerijos premijų laureatų – režisierė Y. Ross, prodiuserė U. Kim
Sapiegų rūmuose Vilniuje ketvirtadienio vakarą apdovanoti šių metų Kultūros ministerijos premijų laureatai, tarp jų – teatro režisierė Yana Ross, kino prodiuserė Uljana Kim ir buvęs ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas. ...
-
Pirmą knygą išleidusi G. Gudelytė: Brazilijoje jaučiuosi kaip medis, kuris moko gėles apie karą
Greta Gudelytė, laimėjusi šių metų Pirmosios knygos konkursą (rengia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir išleidusi savo pirmąją prozos knygą „Žiemojimas su mirusiais“, daugiau yra žinoma teatro pasaulyje –...
-
Šokiu – apie prūsų vadą ir išlikimą
Daugybės žmonių primiršta didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto istorija, pasirodo, būtent šiuo metu yra itin aktuali. Apie tai kalba naujausiam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baletui „Legenda“ muziką sukūręs l...
-
Menas, drąsinantis išvalyti gyvenimo peizažą nuo svetimkūnių1
Norint pagyti iš toksiškų santykių, reikia pripažinti senus randus ir savo jausmus, kurie ilgai buvo užkasti, sako menininkė Akvilė Linkevičienė, šiemet įsijungusi į labdaros ir paramos fondo „Frida“ organizuojamo &bd...