„370“ muzikos albumų top 5

ROKAS KAŠĖTA IR BEMOLIO KAPELA

MOLIO GIESMĖS

Self-released

Kašėtų šeimyna paprasčiausiai stebina. Vos prieš porą mėnesių pasirodęs Eglės Kašėtienės kalėdinių dzūkų giesmių albumas jau dabar pretenduoja vadintis geriausiu lietuviškų kalėdinių dainų rinkiniu ever, o jos sutuoktinis Rokas sukuria savo tautišką americana versiją – dzūkorikaną. Platus albumas, apimantis hiphopo, bliuzo, folkmuzikos, žodinės kūrybos, Sigito Gedos kūrybos tradicijas ir sujungiantis jas su vietos istorija, vietos kraštovaizdžiu ir vietos atmosfera, „Molio giesmės“ nustebina, koks turtingas ir turiningas gali būti žmogaus įsiklausymas ir kaip unikaliai galima prisitaikyti prie globalaus postmodernistinio skambesio.

A. Morozovo nuotr.

Dzūkuodamas Rokas yra vienodai lokalus ir tarptautiškas, vienodai savame kieme ir visame pasaulyje. Susidaro įspūdis, kad tai lyg užbaigto rato albumas, kai apkeliauji visą pasaulį, prisikaupi šios didžios kelionės patirties ir galiausiai grįžęs ir atsisėdęs gimtosios sodybos gonkelėse sudedi viską, grožėdamasis senomis obelimis, klausydamas bičių ir suprasdamas, kad visur gerai, bet namie geriausia. „Molio giesmės“ yra unikalus albumas, kuriame šis mažas mažo kaimo pasaulėlis atrodo lyg užuovėja nuo grėsmių, pavojų ir bausmių, didžių aistrų ir ilgų klajonių, didžiulių nežinių ir abejoti verčiančių pasirinkimų. Už tai Rokui labai ačiū, nes niekas kitas Lietuvoje taip nedaro arba nepadaro. Kai visi sėdi miestuose ir veržiasi ten, kur plačiau, gausiau ir aistringiau, jis, lyg būtų jau pasisotinęs tos gausos, imasi kasdienių stebuklų ir grožisi mažiausiais dalykais. Ką čia ir pasakysi, dzūkai turi kuo džiaugtis ir didžiuotis.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“).

GINTAS ROŽĖ

PARANORAMA

Zona Records

A. Morozovo nuotr.

Ne viename alternatyviame kolektyve („Without Letters“, „Verslo Rizikos Rezervas“, „Darbo džiaugsmai“) grojęs Gintas Rožė ėmėsi solo veiklos ir sukūrė keturių kūrinių mini opusą, kuris 2025-uosius pristato kaip labai daug žadančius ir nuotaikingų garsų pilnus metus. Viena vertus, „Paranorama“ skamba kaip gana popstruktūromis paremtas industrializuotos elektronikos kūrinys, kurios šaknų lengvai galima ieškoti jau minėtoje „Without Letters“ kūryboje. Kūriniai yra gana pagaulūs ir lengvai užkrečiantys ir, jų klausant, manau, būtų labai lengva šokti. Antra vertus, tie garsai savaime nelengvi žmogaus ausiai, juose daug eksperimentavimo ir ironijos, lyg kas paimtų geležines, truputį aštrokas šukas ir bandytų tave tvarkingai sušukuoti. Šis dvilypumas „Paranoramą“ ir įmeta į būseną tarp normalumo ir paranormalumo, ir dar priverčia visą šitą bardaką stebėti iš viršaus. Nepaisant to, EP turi labai daug draivo, jo šokių muzika, nors ir persisluoksniavusi ir net permirkusi garsų, yra konkreti, tikslinga ir turinti savo kelią. Tai nėra eksperimentas, smaginantis savo drąsa ar virtuoziškumu, tai laisvė, susijusi su aiškia idėja, kurią, tikiuosi, G. Rožė plėtos ir ateities kūryboje. Šiaip, labai bukai ir banaliai kalbant, „Paranorama“ yra tiesiog labai suaugėliška smagybė, kurios labai lauksiu išgirsti gyvai, kuri nuo pat pirmo takto verčia kilnoti kojas, jei net kai kurie garsai primena danties grąžtą. Ir kas galėjo pagalvoti, kad man kada nors tai taps taip miela....

84/100 („Bandcamp“, „Pakartot“).

MATO NESIMATO

MAMUTAS

Self-released

A. Morozovo nuotr.

Jau seniai šalies hiphopo scenoje vis apsireiškiantis Matas Mulevičius-Mato Nesimato grįžta su albumu „Mamutas“, kuris, kaip ir šis gyvūnas iš praeities, skamba nostalgiškai, melancholiškai ir su kartėliu, kad tas, kas buvo, jau išnyko. Pirmiausia tai akivaizdžiai nėra šių laikų albumas: pats reperis jau nėra koks nors nepatenkintas visuomene paauglys, krizes išgyveno pats ir ne kartą, o ir trankyti noro į populiarumo ribas nėra reikalo, todėl „Mamutas“ labiau dvelkia rudenišku liūdesiu nei žiemišku aštrumu ar niūra. Kaskart talentingai ir išraiškingai dėliodamas eilutes jis primena susimąsčiusį bičiulį, kuris nemėgsta daugžodžiauti, bet vos atveria burną, iš jos liejasi refleksijos apie kelią, sukūrusį jį patį. Vis dėlto tai nereiškia, kad Matas filosofuoja tuščiai ir be tikslo (kas praeityje šalies reperiams buvo skausmingai madinga), o gana aiškiai. Antra vertus, albume norėtųsi daugiau drąsos ir užsidegimo, nes monotoniškai melancholiškas skambesys kelia grėsmę „Mamutą“ paversti pilku ir galiausiai nuspręsti, kad „va, išgirdau pirmus tris kūrinius, kiti – labai panašūs, tai gal tiesiog liksiu prie jų“. Stiprioji šio darbo dalis yra eilutės, tačiau jos vienos darbo padaryti negali, norisi ir išmoningesnių muzikinių sprendimų, kad tos eilutės užkibtų lyg jaukas už ausies. Dabar jos gali tiesiog praplaukti ar išnykti, kaip tas pats minėtasis Mamutas. Norėtųsi, kad ateityje Mato Nesimato trokštų pats būti matomesnis, spalvotesnis, aštresnis, net jei ir vidinis užtaisas yra minorinis. Būdų tam tikrai yra ir jiems niekados negresia didžiojo gauruotojo dramblio likimas.

72/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“).

FRIZZ

KRAMTYK GUMĄ!

Self-released

A. Morozovo nuotr.

Visuomet klausydamas naujų, vis atsirandančių muzikinių kolektyvų bandau sau priminti, kad jie – jauni, o aš – senas. Tai nereiškia vien to, kad esu apsibezdėjęs neurotikas, nuolat kartojantis, kad, kai buvau pats jaunas, buvo geriau (nors esu ir buvo). Tai reiškia, kad naujų grupių garsuose išgirstu senų atskambių ir tai, kas neva yra nauja, dažnai yra tiesiog pamiršta sena. Praėjusių metų „Novus“ konkurse dalyvavę „Frizz“ man sukelia būtent tokių minčių, nes jų pankiškas rokas yra kaip tik tai, ko šėlti norintiems paaugliams reikia, o man primena nemažai grupių kad ir iš 2010-ųjų, kai pankiškas skambesys liejosi per kraštus. Todėl įdomiausi lieka kreivesni sprendimai, pvz., kūriniuose „Geras pažįstamas“ ar „Net Taksistai Kartais Pasiklysta“. Antra vertus, tam, kad imtumeisi ko nors naujo, reikia išsidūkti, o tuomet jau ieškoti ne tokio tradiciško skambesio. O ko jau ko, chaoso ir energijos purslų netrūksta. Svarbiausia, kad tai kabintų klausytoją (mačiau, kabina), visgi čia pat yra vienas, nors labai didelis bet. „Kramtyk Gumą!“ sukelia pavojų: lyg ir komanda turi savo gerbėjų, tačiau, ar jie liks ištikimi, ar peršoks prie kito panašaus skambesio, nežinia. Todėl „frizzams“ siūlau neužsikramtyti gumos, o ieškoti, ieškoti, ieškoti. Savo skambesio, savo pozicijos, savo vietos po saule. Traukinys gali nuvažiuoti greitai ir burnoje, neduokite Dievai, liks tik kartokas iškramtytos kramtoškės skonis.

72/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

GABRIELĖ VILKICKYTĖ

MAŽAS RŪPINTOJĖLIS

Self-released

A. Morozovo nuotr.

Auga mūsų akyse... Taip paprasčiausiai galėčiau įvardyti kūrėjos Gabrielės Vilkickytės kūrybą, kurios dainos anksčiau tikrai nebuvo mano klausomiausios. Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje išleistas „Mažas rūpintojėlis“ akivaizdžiai parodė, kad iš jos galima tikėtis daug, labai labai daug. Naujasis albumas – darbas, kurio turinys nepasiduoda pirmajai perklausai, kuris reikalauja dėmesio ir kuris, nors ir neturi hitų, ilgainiui sukuria kažką daug svarbesnio – vientisą, pilnakraujį albumą. „Mažas rūpintojėlis“ nepasiduoda chaosui. Tam, kad išgirstum, ką Gabrielė išsako savo lyrika, turi ramiai atsisėsti ir klausyti, klausyti, klausyti... Ir iš to gimsta nuostabių dalykų: ištraukos iš miesto panoramos, prisiminimai iš vaikystės, menininkų portretai, kurie galiausiai suformuoja turtingą pačios kūrėjos vaizdinį. Tai popmuzika, tačiau ji nereikalauja spiegimo, šokių ar didelių tuščių fanfarų. Ji reikalauja supratimo, empatijos ir paprasčiausio žmogiškumo. „Mažas rūpintojėlis“ stebina savo branda ir unikalumu, nes ten, kur kiti ieškotų banalybių ar bandytų pataikauti klausytojui, Gabrielė leidžia sau juo pasitikėti ir leisti savo dainose keliauti kartu su ja. Nenuostabu, kad šis nuoširdumas ir tampa kūrėjos sėkmės raktu į klausytojo širdį. Juk kai visiems yra banaliai gerai, banaliai blogai ar tiesiog viskas yra banalu, „Mažas rūpintojėlis“ sėkmingai užgriebia tiek jausmus, tiek protą. Esu tikras, kad šiemet prie šalto lango su šiuo albumu aš rymosiu ne kartą ir ne du...