ARKLIO GALIA

PERSLAS

Self-released

Nors nesu didelis šios keistos, meniškos ir, svarbiausia, visuomet laisvos grupės gerbėjas, mane visuomet žavėjo jos ironija ir gaivališkas dūksmas, kuris galbūt buvo ne man, tačiau visuomet buvo vertas didžiulės pagarbos. „Perslas“, albumas, kuris, atrodo, buvo įrašytas vienu įkvėpimu, kuriame nebėra „arkliogalingų“ tekstų ir kuris neatspindi nieko, kas populiariausia dabar pasaulyje, yra būtent tokios grupės dvasios išraiška. Tai psichodeliškai džiazinis, keistas, frankzappiškai nerimastingas, intelektualiai kvailiojantis ir savęs rimtai nevertinantis ilgagrojis, kurį geriausia klausyti atsisėdus ant sofos (ar ant grindų koncerte) ir mėgaujantis visu išsyk. Taip, galbūt šis darbas – ne man: nesu aš mėgėjas meniškų, gal net šiek tiek elitinių sąskambių, nes koks jau koks, tačiau „Perslas“ tikrai nėra kuklus albumas, tačiau galiu suprasti „Arklio galios“ žavesį.

Partnerio nuotr.

Jie – nei pasroviui, nei prieš srovę, jie tiesiog sėdi ant upės kranto ir toje srovėje žvejoja. Šis nepiktybinis ir protesto nedemonstruojantis skambesys, kuriame ne tai, kad ignoruojama šiuolaikinė muzika, ji tiesiog pačiai grupei neįdomi, „Arklio galią“ paverčia fenomenu, esančiu šalia rinkos, industrijos, įtakų ar tendencijų. Tokia siekiamybė yra itin gerbtina, net jei jums su šiuo kolektyvu ne pakeliui. Tokių kaip ši komanda Lietuvos scenoje nedaug, o dar mažiau tokių, kurie būtų pasiekę kultinį statusą. Būdama savoje teritorijoje, savame pasaulyje ir turėdama savo požiūrį į jį, „Arklio galia“ tiesiog nepasiduoda kritikai. Jie patys yra tie nesuvaldomi melodijų pliūpsniai, kuriais persunktas „Perslas“. Plaukiam!

77/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Bandcamp“).

TWIN DIVE

METAI

Self-released

Partnerio nuotr.

„Twin Dive“ yra grynas rokenrolas. Tai didelė ir sunki našta, kuri neabejotinai prislegia ir, nors grupė ją neša pakeltomis galvomis ir įjungtomis gitaromis, visgi kartais jų kojos sudreba ir skambesys ne toks tvirtas, koks atrodė pirma. „Metai“ yra žanriškai grynuoliškas, nepasiduodantis žanrų mišrainei, kuri valdo muziką pastaruoju metu, todėl jam tenka sunki užduotis: išbalansuoti tarp senamadiškumo ir agresyvaus šviežumo, kuris, tiesą pasakius, muzikai apsukus ratą, dažnai skamba kaip senasis rokenrolas naujajai kartai. Ar „Twin Dive“ pavyksta? Taip, bet netolygiai, nes kai kur girdi „Queens of The Stone Age“ vaibą, kai kur – „Oasis“ manierą (bet tai jau ne sykį aptarta), o kai kur tiesiog tai, kas jau girdėta. Iš šių spąstų labai sunku išsinarplioti ir grupei tai pavyksta labiausiai, kai jie nutolsta nuo klasikinės tradicinės formulės, pvz., kūrinyje „Aitvarai“. Aš suprantu jų kovą ir priešinimąsi, bet prieš vėją nepapūsi, todėl tuomet, kai jie nebando kažko nugalėti, o kaip tik prisijungti, „Twin Dive“ ir skamba šviežiausiai. Tekstai neskamba subtiliai ir užslėptai, tačiau grupės stiliui tinka, ypač kūrinyje „Nepalaidos“, o bendras skambesys skelbia maištą ir kovingumą prieš gyvenimo neteisybę. Antra vertus, „Twin Dive“ yra toli gražu ne naujokai, jie – patyrę ir visko daug matę muzikantai, todėl man norėtųsi išgirsti daugiau brandos ir gyvenimo patirties, kuri suteiktų muzikai dar vieną sluoksnį, paremtą ne tik noru keisti pasaulį, bet ir supratimu, kad vis dėlto tai sudėtinga. Tačiau kol kas tegyvuoja rokenrolas!

75/100 („Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“).

LOROPARQUETTE

KNIFE INTO YOU

Self-released

Partnerio nuotr.

Jauna rokenrolo grupė „Loroparquette“ yra įdomi savo užmojais, tačiau bandydama groti, atrodo, visais įmanomais gitaros stiliais sukelia sau pavojų neatrasti identiteto. Kauniečiai (na, dabar jau daugelio miestų gyventojai) išties nori ir dega aštria, maištinga dvasia ir didžiuliu noru parodyti, kad jiems yra vietos ant lietuviškos scenos, kad jie neš liepsnojančią revoliucijos vėliavą ir tikrai pavarys. Entuziazmas visados sveikintinas, tačiau „Knife Into You“ jiems pakiša koją, nes patys jie dar yra didžiuliuose ieškojimuose, koks gi iš tiesų tas bardakas turi būti. Kartais „Idles“, kartais „Queens of the Stone Age“, kartais skandinaviško pankroko, o kartais netgi postpanko įkvėptas skambesys šokinėja nuo dainos prie dainos, taip ir nesustodamas ir neleisdamas grupės iki galo identifikuoti. Aišku, ieškojimai yra gerai, jie leidžia matyti ir girdėti grupę gyvą, tačiau šiek tiek ramybės ir susikaupimo šiam albumui nebūtų pakenkę. Dabar matome daugiau įkvėpimo negu tikrąjį „Loroparquette“ darbą. Pasirinkti grupė tikrai turi iš ko: kiekvienas kūrinys, lyg koks knygos skyrius, suteikia pakankamai informacijos toliau plėtotis. Visgi, kai kiekvienas skyrius yra vis iš šiek tiek kitos knygos, bendras kontekstas šiek tiek pametamas ir grupė lyg koks automobilis žiemišką dieną greitkelyje nevažiuoja stabiliai. Todėl labiausiai linkėčiau „Loroparquette“ išsigryninti ir bandyti imti publiką ne tik energija, tačiau ir kryptingumu. Jis leis pasakyti, kurgi tą peilį galų gale reikia suvaryti. Į tave, mane ar kokį niekuo nekaltą praeivį.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Bandcamp“).

PREILA

TRIBAL ICE CREAM

Self-released

Partnerio nuotr.

Naujasis žinomo didžėjaus Simono Slabačiausko ir jo kolegos iš Izraelio Middle Sky Boom darbas „Tribal Ice Cream“ ir negalėjo būti geriau pavadintas. Tai atpalaiduojantis, optimistiškas ir gal net truputį naivus hauso muzikos albumas, kuriame užmerkiamos akys prieš dabartinius kataklizmus ir ignoruojami siaubai, su kuriais susiduriame kasdien. Viena vertus, tai gali šiek tiek erzinti, antra vertus, galbūt tai ir yra tas šaukštas vėsių ledų, kuris primena neįpareigojančią ir streso nekeliančią dieną prie jūros, kai nereikia niekur skubėti ir, svarbiausia, vis žvalgytis į savo telefoną. „Tribal Ice Cream“ egzistuoja savoje plotmėje, kurioje stresas, kaip ir tolstanti žiema, yra varomi iš kiemo lengvais gentiškais ritmais, o prie stiprių dūžių pripratusią ausį svaigina lengvi pakutenimai. Tiesa, reikia pripažinti, kad tokiai muzikai labai reikalinga ypatinga aplinka, nes be jos „Tribal Ice Cream“ kartais skamba pernelyg nuogai, pernelyg paprastai, lyg prieskonis prie gero patiekalo. Klausydamas dainą po dainos įžengi į „Preilos“ siūlomą ritmą, įsisiūbuoji, įsiklausai, tačiau tuomet tau iš esmės pradedi trūkti, kaip čia pasakius... tos pačios Preilos (o už lango – juk tik purvas ir dargana). Todėl ir lieki šiek susikrimtęs, lyg kas tau būtų davęs tik prisiliesti prie to, ko taip labai nori. Visgi, ačiū ir už tai: už tą iliuziją, kad viskas bus gerai, kad skubėti gyventi nereikia, o kartais viskas susitvarko savaime. Nors tuo patikėti kasdien vis sunkiau ir sunkiau, kas belieka, jei ne tas naivus tikėjimas. O dabar norėčiau kaušelio ledų.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“).

ATEFIINA

VISKAS BUS GERAI

Self-released, Autostrada

Partnerio nuotr.

Na, paklausius Atefiinos albumą, galima tikrai konstatuoti, kad viskas nėra gerai. Skardus vyriškas vokalas plėšia iš pačios širdies, pilna skausmo, liūdesio ir jaunatviškos kančios, kurią norisi išrėkti iš visų gerklų, beviltiškai protestuojant prieš visas negeroves. Taip sakant, labai emo, ko neneigia ir pats kūrėjas. Tiesa, dar priduria, kad bedroom emo. Tiesą pasakius, man dar norėtųsi pridėti ir soundcloud emo, ir pan., t. y. ta muzika, kuri valdė pasaulį prieš kokius 5–7 metus, ir keista, kad ji tokiu grynu pavidalu atsiduria grojaraštyje dabar. Ir čia objektyviam man išlikti sunkoka, nes mano emo buvo nu rap ir „Korn“. Kiekviena karta savo dainius turi. Visgi, nepaisant gal ir keistoko pasirinkimo, kažkas labai gyvo, lyg nuogas nervas, Atefiinos kūryboje yra. Gal dėl to, kad į pagalbą buvo pasitelktas Lukas Malinauskas iš „McLoud“ ir DJ Nevykėlė. Gal dėl to, kad nuoširdžiai viskas skamba, bet svarbų aidą šiame albume išties girdžiu ir, jei jis skamba ne man, jaučiu, kad savo atsakytojų jis tikrai gali rasti. Šiurkštus, specialiai neišdailintas, kartais grubiai monotoniškas ir netašytas „viskas bus gerai“ skambesys turi labai daug pulsacijos ir grynumo, kuris galbūt didesnėje produkcijoje pradingtų. Dabar turime vos ne akimirkos užaštrintą žaizdą, momentinę iškrovą, taip svarbią kiekvienai jaunajai kartai. Tegul, tebūnie, valio. Juk taip išsidraskius galiausiai visada pagerėja. Tam tokia muzika ir kuriama.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“).