Gyliu alsuoja ne tik lietuvės Juttos Noak (Jutos Vaitkienės – aut. past.) kūryba, bet ir protėvių gyvenimo istorija. Ieškodama atsakymų iš ankstesnių kartų praeities, dėl kurios vingių jaunystėje ji ne kartą kaltino save, rašytoja jau ne vieną dešimtmetį gyvena Hamburge. Tačiau kasmet sugrįžta ir į Lietuvą. Gimtąją šalį Jutta iki šiol vadina būties namais.

– Pokalbį pradėsiu pamąstymais apie žmogaus gyvenimo kelią, kuriame itin svarbios savęs paieškos, susidedančios iš galimybių rinktis. Neretai pasirinkimus lydi didelis noras, susipynęs su baimės kupina nežinia: ar man pavyks? Kaip savo kelio ieškojote jūs, o gal vis dar ieškote?

– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad savęs paieška – vienas iš pagrindinių žmogaus tikslų. Ypač jaunystėje. Branda ir savistaba priverčia tarsi stabtelėti ir apmąstyti pasirinktą gyvenimo kelią. Abejonė dėl pasirinkimo, dėl teisingos ir tikslingos savikūros – neišvengiama. Klausimai sau, glūdėdami pasąmonėje, vis iškyla, verčia permąstyti: kas esu, ko siekiu, kur gyvenimo prasmė? Panašūs klausimai yra visuotiniai, tačiau savo prigimtimi – labiau asmeniniai, intymūs. Kiekvienas juos kelia ir sprendžia savaip. Kartais – ir pasitelkdamas vaizduotę, kuri ne visada būna tapati realybei. Savo dienoraštyje esu užrašiusi: „Ilgas pažinimo kelias į save nusitęsia į ieškojimų begalybę. Niekada nesibaigiančią...“

– Daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje dirbote odontologe, tačiau paskui, palikusi baltą gydytojos chalatą, nusprendėte kaskart vilktis skirtingą – mūzų siūlomą – drabužį. Pradėjote rašyti noveles, romanus, eilėraščius. Kas lėmė tokį posūkį?

– Tikslaus atsakymo neturiu. Jaunystėje nesutikau su Marko Aurelijaus mintimi: „Nors tu ir miręs, žmogau, o gyvastis išlikusi, nuo likimo nepabėgsi – lauk ir prisitaikyk prie gyvenimo tokio, kokį tau skyrė likimas.“ Netikėjau, kad mes negalime daryti įtakos savo likimui. Nors yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, mums leista priimti sprendimus. Praeitis, dabartis ir ateitis – glaudžiai susijusios ir atspindi mus pačius. Tad už tai, kas vyksta, didžiąja dalimi esame atsakingi tik mes patys. Staigaus posūkio nebuvo. Matyt, viskas glūdėjo giliai viduje. Savęs pažinimas užsitęsė, tačiau pirmieji kūrinėliai, publikuoti periodinėje spaudoje, novelių knyga „Uždaras ratas“ ir romanas „Pabudimas“ buvo išleisti man dar dirbant odontologe.

Postūmis: „Dažniausiai gvildenu temas, kurios neduoda ramybės ir kurias nešioju daugelį metų, kol subręsta ir ima lietis“, – atvirauja J. Noak. / S. Sisulin nuotr.

– Kodėl rašymas, o ne, pavyzdžiui, tapyba, vaidyba ar šokis?

– Jaunystėje, ieškodama savo kelio, blaškiausi. Svajojau apie aktorinį meną. Tačiau tuomet Vilnius man buvo nepasiekiamas. Bandžiau šokti pramoginius šokius, tapiau ir netgi mokiausi austi. Tačiau lietuvių kalbos mokytoja gebėjo sudominti literatūra. Rašiau. Paskui – Medikų rašytojų sąjunga. Tai visai nereiškia, kad odontologės profesija – it neišsipildžiusių svajonių išdava. 35-erius metus dirbau Kauno rajone ir mylėjau tuos žmones.

Mano neįgyvendintas svajas pratęsė sūnus – dailininkas Nerius Vaitkus, o dukra Erika Vaitkutė yra įgijusi keramikės specialybę. Ji Hamburge atidarė galeriją, kurioje – Lietuvos menininkų keramikos darbai ir lietuviško lino dirbiniai.

– Kaip į šį jūsų pasirinkimą reagavo artimieji, draugai, kolegos gydytojai? Jautėte jų palaikymą ar nuostabą?

– Man pačiai keistas mano kūrybos kelias. Tekstai ilgai gulėjo ir vibravo stalčiuose. Kai atsisuku atgal, skaičiuodama savo knygas, net nepatikiu. Rašiau niekam nežinant – net artimiesiems. Nustebo, kai, sulaukę tinkamo laiko, tekstai sugulė į poezijos, novelių, romanų, eseistinių darbų puslapius ir publikacijas vokiečių kalba. Tikri draugai pritarė, o kolegos ilgai nesuprato mano pasirinkimo, lyg būčiau išdavusi savo profesiją.

– Netrukus po šio posūkio įvyko dar vienas – išvykote gyventi į Hamburgą Vokietijoje. Kodėl būtent šis, o ne kuris kitas miestas ar šalis?

– Kažkur skaičiau, kad žmogaus gyvenimas – tarsi pagal atsitiktinį modelį sukurptas siužetas, nėra vientisumo. Į klausimą, kodėl taip, o ne kitaip, neatsakau ir sau. Neturėjau tikslo išvykti. Dėl to likimo nutiestą kelią į protėvių žemę kartais įvardiju Aukščiausiojo malone – sugrąžinimą prie kilmės šaknų, kartais – bausme. Dažnai pagalvoju apie šeimos karmą. Laikmečio istorinės kolizijos, išraižiusios šeimos gyvenimą, privertė jos narius bėgti. Tai tarsi išgrindė ateinančioms kartoms taką su kreivėmis. Jų vengimas pašalintų gal prakeikimą arba sustiprintų palaiminimą. Deja, neišvengiau. Kodėl Hamburgas, nežinau. Tačiau Lietuva – mano gimties šalis, mano būties namai. Vokietija – keistas atsitiktinumas. Galbūt likimo padiktuota būtinybė.

– Paminėjote „sugrąžinimą prie kilmės šaknų“ ir tai, kad „laikmečio istorinės kolizijos, išraižę šeimos gyvenimą, privertė jos narius bėgti“. Jūs pati gimėte Lietuvoje, bet ar tai reiškia, kad šeima kilusi iš vokiškų šaknų?

– Pradžią, kurią pasisekė atkapstyti, datuoju 1731–1732 m., kai išvytus iš Zalcburgo evangelikus priėmė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I. Kiek man žinoma, mano protėviai atsidūrė Karaliaučiuje. Visų jų likimo nežinau, bet teko šiek tiek girdėti apie prosenelio, dirbusio plytininku, gyvenimą ir nebylį senelį, už kurio buvo ištekinta mano senelė. Likimas nebuvo palankus – gaisras sunaikino plytinę ir namus. Tada jie arkliais pakinkytu vežimu su vienu sūnumi patraukė į Lietuvą. Čia ieškojo pastogės ir darbo plytinėse.

Ramų užutėkį jie rado Tauragėje. Deja, ramybė tęsėsi tik šešerius metus: Antrasis pasaulinis karas, repatriacija, grįžimas ir vėl bėgimas nuo persekiojančios rusų armijos išgyvenant žudynes, prievartą. Vėliau kaimynų ir to meto valdžios atstovų baimė, slepiantis be dokumentų, įsąmonino ir manyje baimę. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai mano kūryba gulėjo stalčiuose. Lietuvos vokiečių likimas – panašus. Iš to, kad visi vaikai – mano mama, dėdės ir tetos – gimė skirtinguose Lietuvos miesteliuose, supratau, kaip gyvenimas juos blaškė.

Vienija: Hamburge gyvenančias lietuves rašytojas J. Noak ir Jolitą Herlyn sieja kūrybinė bičiulystė ir jų kūryboje svarbi meilės tema. / J. Noak asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų vyras iki šiol gyvena Lietuvoje. Kaip jis, vaikai tuomet priėmė tokį jūsų apsisprendimą – išvykti ir likti Vokietijoje? Dažnai tenka girdėti, kad atstumas išskiria žmones, bet jūsų atvejis – kitoks: rudenį kartu minėjote 60-ąsias vestuvių metines. Kaip pavyko išsaugoti tarpusavio ryšį?

– Išvažiavimas į Vokietiją buvo pati didžiausia mano gyvenimo avantiūra. Gal pasielgiau egoistiškai šeimos atžvilgiu, nes vyras grįžo gyventi į Lietuvą. Nepritapo naujoje aplinkoje. Vokietijoje dviejų žmonių bendro gyvenimo įraše galimi du terminai: išsiskyrę arba gyvena atskirai. Lietuvoje, atsivėrus sienoms, taip pat daugelis šeimų gyvena skirtingose erdvėse. Tai jau nebestebina.

Psichologai sako, kad artumas ir trumpalaikė atskirybė padeda išlaikyti šeimą. Pridurčiau, kad tarpusavio ryšį išsaugo abipusė žmogiškųjų ydų ir klaidų tolerancija ir, savaime aišku, pritarimas vienas kito pasirinktam keliui. Nors, iš tiesų, tai labai individualu.

– Prisiminkite pirmąsias dienas, kai atvykote į Hamburgą. Koks šis miestas jums tuomet atrodė – labiau savas ar vis dėlto svetimas? Kokie asmeniniai iššūkiai čia laukė? Kaip juos įveikėte?

– Apsigyvenus kitoje šalyje atsiduri tarsi ant dviejų plotmių: paveldėtos ir iš terpės, kurioje ilgai teko būti, bei kitokio mąstymo, tradicijų. Lyg ant svarstyklių dėjau tai, ką girdėjau iš savo senolių, ir tai, ką teikė supanti aplinka. Skausmingiausia, kad, susipažinus su panašaus likimo žmonėmis, mano šeimos išgyvenimai tapo graudžiai gyvi. Į tai jaunystėje reagavau neadekvačiai. Netikėjau jų tikrumu – dėl to save kaltinau.

Visa tai įveikti iš dalies padėjo charakterio savybės: smalsumas, gebėjmas vienai vaikščioti po miestą, lankyti įvairius renginius, muziejus. Taip pat įstojimas į Hamburgo universitetą ir, aišku, rašymas. Nors kažkas teigė, kad kūryba – vidinė tremtis, vienatvės kalėjimas, man tai išsigelbėjimas ir raktas į savąjį iliuzinį pasaulį. Konfliktas su savimi, su supančia aplinka, manau, padėjo sumažinti distanciją tarp vidinio ir išorinio pasaulių.

Neturėjau tikslo išvykti. Dėl to likimo nutiestą kelią į protėvių žemę kartais įvardiju Aukščiausiojo malone – sugrąžinimą prie kilmės šaknų, kartais – bausme.

– Ar šiandien jaučiatės prisijaukinusi šį miestą – jo aplinką, žmones, kalbą? Kiek laiko tam prireikė?

– Personažas iš mano romano „Raudonos pelytės“ sako: „Lyg pamestinukas ieškojau prieigos ar priebėgos, nelabai žinodamas, kaip kuo greičiau „čia“ apsigyventi. Persekiojo jausmas vienu metu būti „čia“ ir nebūti... Nes kūniškas persikėlimas į „čia“ neatitolino „ten“. Dažnai būdavau „ten“...

Panašiai jaučiausi ir aš. Atsidūrus kitoje aplinkoje tik atrodo, kad tolsta paliktas pasaulis, iš tiesų jis lieka arti. Taip arti, kad net skauda. Supantis pasaulis įgyja visai kitokių spalvų ir kitą prasmę. Tai nesibaigiantis procesas. Tapatūs reiškiniai džiugina, išskirtinumas, nesugebant adekvačiai reaguoti, liūdina, o kartais piktina. Juk mano vidus yra mano pasaulis ir tikroji mano istorija. Su miestu ir šalimi mes dalijamės vien įvykius.

– Didžiąją dalį laiko gyvenate Hamburge, tačiau kasmet sugrįžtate į Lietuvą. Lietuviškai rašote sklandžiai, kalbate be akcento. Tačiau ar kada uždavėte sau klausimą apie tapatybę: lietuvės ar vokietės jumyse daugiau?

– Iki tam tikro laiko, kai vaikystėje uždarame kambaryje kalbėjome vokiškai, o už namų ribų – lietuviškai ir rusiškai, negimdavo panašūs klausimai, nors kartais jaučiausi sumišusi. Gimusi, augusi ir pusę savo amžiaus kūrusi gyvenimą Lietuvoje ir tarsi ištremta į Vokietiją, kad pažinčiau savąsias šaknis, ilgai nekėliau sau tapatybės klausimo.

Tačiau kai per interviu paklausdavo apie tapatybę, susimąstydavau ir ėmiau knaisiotis savyje, ieškodama atsakymų į klausimus, kas svarbiau: tautinė tapatybė ar žmogiškoji, jungianti savyje kalbą, kultūrą, lytiškumą, pilietiškumą? Atsakymą subrandino laikas – esu tiesiog žmogus, esu aš. Lietuvos pilietybės aš neatsisakiau. Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė yra užrašiusi: „Šiandieninė tapatybė nebegali būti apibrėžta tik savo ir svetimo atributais. Susidaro ir tarpinių variantų.“ Gal aš – tas tarpinis variantas?

J. Noak asmeninio archyvo nuotr.

– Knygų viršeliuose prisistatote kaip Jutta Noak. Tačiau šis vardas ir pavardė skiriasi nuo to, kas įrašyta jūsų pase. Kodėl ir čia prireikė pokyčio – kokia jūsų slapyvardžio istorija?

– Noak – mano protėvių pavardė. Sovietmečiu ją įteisinti būtų buvę pavojinga. Visi dokumentai buvo sąmoningai sudeginti. Ne kartą buvo keičiamos pavardės. Seneliai mirė būdami Norkumi ir Norkiene. Su džiugesiu žvelgiu į pirmąją savo novelių knygelę „Uždaras ratas“, išleistą, deja, tik 1992 m., pseudonimu Jutta Noak. Suteikta gyvastis protėviams sukelia ir graudulį. Nors, tikiu, jie pritartų ir palaimintų tokį mano pasirinkimą.

– Kaip gimsta siužetas jūsų romanams, novelėms, eilės? Vietas čia randa realūs įvykiai iš asmeninių jūsų patirčių, ar žodinį kūną suteikiate tik vaizduotės kūriniams?

– Daugelis menininkų įvardija kūrybą kaip įkvėpimą, intuiciją, fantaziją, tačiau, mano nuomone, filosofas, psichologas ir, aišku, rašytojas turi būti sukaupęs gyvenimo patirties. Kūryba – viso gyvenimo santrauka. Patirties epizodų klodai nugula pasąmonėje. Vėliau išplaukia į paviršių ir mes išgyvename viską iš naujo. Kartais sąmoningai fiksuojame įvykius. Skaičiau, kad Emile’is Zola sėdėdamas teatre kaupdavo medžiagą kūriniui, o Honore de Balzakas labiau fantazavo. Mano kūriniuose taip pat fantazija ima viršų – tik mažas realybės grūdas išaugina novelę. Tekstus diktuoja pats gyvenimas. Pradėjusi rašyti, apsigyvenu įvairiose erdvėse ir skirtingame laike – tarsi persikūniju. Tik ne visada įmanoma tai, ką jauti, tinkamais žodžiais išreikšti.

– Ko šiame kūrybos procese vis dėlto daugiau – laimės ar kančios? Ar tenka, jūsų žodžiais tariant, užsisėdėti prie rašomojo stalo ir iki išnaktų megzti dialogą su personažais?

– Didžiausia laimė, kai krintantis rudeninis lapas akimirksniu ima lietis žodine raiška ir negali sustoti – lyg kažkas iš aukščiau diktuotų. Prasidaro slapčiausi stalčiai ir, atrodo, vidinė netvarka virsta iliuzine tvarka. Minčių ženklais užpildyti lapai atveria nenutrūkstamą dvasinę kaitą. Kartais skaitau užrašus ant lapelių ir negaliu sugrąžinti emocijų, kurios anuo laiku buvo užplūdusios. Tada užsisėdžiu prie rašomojo stalo, bet tai ne kančia. Nors niekada neturiu iš anksto apmąstyto siužeto – vien ilgus metus nešiotą viziją be pradžios ir pabaigos – pradėjus rašyti, siužetas išsiplėtoja, o atsiradę personažai ima vedžioti klaidžiais keliais ir dažnai mane pačią nustebina.

– Naujausią novelių knygą dedikavote „Violetinei suknelei“. Dar prieš pokalbį minėjote, kad skirtingos drabužių, aksesuarų spalvos tarsi žymėdavo tam tikrus jūsų gyvenimo tarpsnius. Violetinė suknelė – taip pat ne išimtis?

– Vis prisimenu vyresnio amžiaus, nei tada buvau aš, medicinos seserį, kuri sakydavo: „Nusiimk, daktarėle, ružavus akinius...“ Jai vis kliūdavo mano jaunatviškas naivumas, pasitikėjimas žmonėmis. Rožinė spalva nepastebimai kito, intensyvėjo, bet viso to nesureikšminau. Išties jaunystėje kažkodėl nemėgau salotinės ir raudonos spalvų. Negalėčiau paaiškinti, kodėl kažkurioje gyvenimo fazėje atsirado violetinė ir kodėl būtent dabar tarp mano drabužių spalvų dominuoja raudona. Gal tai vizuali emocinės būsenos išraiška?

– Šios knygos novelėse vyrauja filosofiniai savęs paieškų, pakilimų ir nuosmukių, tarpusavio santykių, būties trapumo, bėgančio laiko apmąstymai. Kodėl šiems aspektams skyrėte tokį didelį dėmesį? Kokia žinutė čia užkoduota?

– Žmogus – vienintelė būtybė Žemėje, kuri suvokia laiką – ne astronominį, bet labiau biologinį. Ilgai konfliktavau su Arvydo Šliogerio mintimi, kad dabarties nėra. Ji akimirksniu virsta praeitimi. Gal dėl to šio trumpo laiko įprasminimas tampa kone pagrindiniu žmogaus gyvenimo uždaviniu. Rašytojas nėra visiškai susiformavusi asmenybė – rašydamas ieško atsakymų savyje: kas esu, ko siekiu, kur einu, kur gyvenimo prasmė. Žmogaus istorija yra minčių istorija. Deja, kinta ne tik aplinka, bet ir mūsų viena kitai prieštaraujančios mintys. Nors savistaba – žmogaus savybė, bet ar gebame save pažinti, save suprasti? Žmogaus vidinis pasaulis, iš tiesų, nepažinus. Ne tik šalia esančio, bet ir savęs pažinimas – sudėtingas. Todėl gyvenime tiek daug pakilimų ir nuosmukių, konfliktų pamirštant apie būties trapumą ir laikinumą.

J. Noak asmeninio archyvo nuotr.

– Personažų charakteriuose nemažai ir perfekcionizmo, tarsi vedančio link savikritikos. Ar gyvenime sau kaip kūrėjai taip pat esate kritiška? Taip buvo visada ar susiformavo su branda? Kūrybinė kritika sau – jūsų variklis ar stabdis?

– Jūsų pastebėjimas apie mano personažų savikritiškumą nustebino. Visų kūrinių siužetai – veik kasdienio gyvenimo istorijos: vykusios, nujaučiamos, išgyventos – atveria psichologinius laukus vyro ir moters santykių plotmėje. Aprašydama jų egzistencinį nerimą, ilgesį, sąžinės priekaištus, kaltės jausmus mėginu tiesiog sukurti vidinę novelių pulsaciją.

Baisia lavina kartais užplūstantis pačiai nesuvokiamas svajonių, troškimų srautas gramzdina ne tik į rašymo transą, bet ir nusivylimus. Gelbėja begalinis noras išsivaduoti iš nevisavertiškumo komplekso. Dėl jo kentėjau ir jaunystėje. Esu sau labai kritiška. Tai ir stabdis, ir variklis.

– Vienoje iš šios knygos novelių pirmuoju asmeniu pasakojate istoriją apie sudužusį kaleidoskopą: „Nuo minties, kad visų (spalvotų stikliukų) nebesurinksiu ir jau niekada nebedžiūgausiu žiūrėdama į spalvotą pasaulį apniko nusivylimas. [...] Išgąstis, kad jis visam laikui liks pilkas ir vėl reikės pradėti iš spalvotų stikliukų it mozaiką dėlioti gyvenimą, sukeldavo skausmą.“ Ar pažvelgusi į laikotarpį nuo savo jaunystės iki brandos galėtumėte pasakyti, kad jums pavyko nuspalvinti gyvenimą taip, kaip visada norėjote? O gal sugrįžusi į praeitį kažką keistumėte iš esmės?

– Vienoje savo eilėraščių knygelių esu rašiusi: „Žmogaus gyvenimas – iš įvairių spalvotų niuansų suklijuotas koliažas.“ Kuo daugiau gilinausi į savo gyvenimą, ne visada save atpažindavau, tarsi būčiau gyvenusi ne savo gyvenimą. Tikriausiai todėl kartais prarasdavau darną su pasauliu ir tai nuspalvindavo jį pilka spalva. Juk vien švystelėjus saulei viskas kinta. Akimirkų liūdesys ir džiaugsmas – kiekvieną žmogų lydinčios emocijos. Ar, sugrįžusi į praeitį, ką nors keisčiau savo gyvenime iš esmės? O, ne...

Kažkas yra pasakęs, kad praeitis – dabarties ir ateities pamatas. Gyvenimas yra tai, ką reikia atlikti dabar. Bet kokia kaita reikštų ir gyvenimo, kurį kūrei, ir savęs išdavystę.

Iš novelių knygos „Violetinė suknelė“

J. Noak asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslas

Muziejaus salėje sėdintis senyvas vyras žvelgė į paveikslą. Prie lango atvaizduota merginos figūra, šiek tiek pasisukusi šonu į sujauktą kambarį, atsiribojusi nuo visko, kas ją supo, regis, veržte veržėsi į laisvę.

Nuogas moters kūnas skleidė magiškai virpančią šviesą, sidabriniais atšvaitais siejančią su gyvastimi už lango. Šešėliniai blėsčiojimai kerėjo kiekvieną praeinantįjį. Atrodė, ji tuoj išnirs pro švytintį stiklą ir, palikusi kambarį su jo netvarka, sieks ežerą, virš kurio besisklaidantis melsvai violetinis rūkas it permatomu šydu gaubė tolstantį siluetą. Įspūdis, lyg legendinis dailininko teptukas jungtų gyvybę už lango ir amžinybę paveiksle.

Pavieniai lankytojai, matydami vienišą senyvą poną, neatplėšiantį akių nuo nuogos moters ir už jos tvyrančios erdvės paveiksle, nepastebintį praeinančiųjų, stabteldavo ir, pasekę jo žvilgsnį, kaip ir jis žiūrėdavo į jį.

Suakmenėjusi jo figūra sukėlė ir man norą pajusti tuos sustingusius jausmus. Kūrinys regimai kažką jam priminė. Liudijo išgyventą realybę. Netikėtas realybės atradimas atrodė kaip atsitiktinumo išdaiga. Nes paveiksle atvaizduota pro langą į ežerą žvelgianti, pusiau pasisukusi jauna, daili, nuoga moteris atrodė lyg besvorė. Akimirksniu pakils ir išnyks magiškai išsklidusioje už lango šviesoje.

Po kurio laiko užklydusi vėl į muziejų, išvydau prieš tą patį paveikslą sėdintį jaunuolį su molbertu.

Kažkokia mistika.

Kokią paslaptį slepia šis paveikslas?

Nesitverdama smalsumu stabtelėjau ir išsišiepiau nuo kvailos minties apie atjaunėjusį keistuolį.

– Patinka paveikslas? – paklausė jaunuolis ir nusišypsojo.

Sutrikusi nuo tiesmuko klausimo, pamaniau, kad jam paprasčiausiai pabodo sėdėti vienam. Tylėdama žvelgiau į paveikslą, bet, matydama jo neįkyrų žvilgsnį, prakalbau apie savo pomėgį stebėti prieš tą patį kūrinį stovinčius žmones, pajausti, ar išgyvena panašų vaizdo poveikį, ar, kaip ir aš, mėgina įspėti dailininko potėpiais slepiamą tikrovę. Dailininko tiesą.

Kai po trumpos pauzės pridūriau, kad prieš pusmetį mačiau prieš šį paveikslą sėdintį senyvą poną, jaunuolis net šoktelėjo, vos nenuvertęs molberto. Nuo netikėtumo žengtelėjau atatupsta.

– Tai tu, atsiprašau, jūs, jį matėte? – paklausė keistai sunerimęs ir įsistebeilijęs į mane laukė atsakymo.

Mįslinga veido išraiška sureagavęs į manąjį „taip“, staiga pakvietė mane į muziejaus kavinukę, kartodamas „labai prašau, labai...“ Ir nė nelaukęs, kol atsisėsime, tarė:

– Jis užtiko mane čia, muziejuje.

Nutilęs, kintančia mimika mėgino jungti mintis, o joms ėmus veržti, gurkštelėjo kavos ir pratęsė:

– Kelis kartus stojau į dailės akademiją. Nesėkmingai... Tačiau jo tai nesutrikdė. Jis tiesiog troško turėti paveikslo kopiją. Sutikau, nes pasiūlė nemažą sumą. Bet kai po kurio laiko nupiešė menamą paveikslo priešistorę, nebegaliu tapyti. Nekyla rankos. Nors žinau, kad privalau. Pinigus jau išleidau.

Nuščiuvo netikėtai, kaip ir pradėjo, tarsi būtų suabejojęs mano gebėjimu išklausyti ir suprasti. Nors jo atvirumas kėlė smalsumą, neprašiau tęsti, tik padrąsindama draugiškai šyptelėjau.

Į mane nukreiptas jo žvilgsnis pasirodė gailus. Šiek tiek sudirgusiu balsu taręs, kad senyvas ponas nusivežė jį už miesto, prie ežero. Ir jį ypatingai šokiravo tapatumas vaizdo paveiksle su realybe.

– Nereikėjo jam pasakoti savo istorijos, tačiau jame tikriausiai ruseno vilties kibirkštėlė, kad už viską bus atleista. Ir jis sulauks stebuklo – ramybės. Nors priešistorė buvo tokia eilinė ir paprasta, kad net juokinga. Vedęs vyras atsiveža jauną merginą į apleistą vasarvietę prie ežero. Vizualinis suvokimas slaptų jų susitikimų giliai įstrigo ne tik atmintin.

Kelis kartus pakartojęs „ne tik atmintin, ne tik...“, palinko virš puodelio kavos. Greičiausiai dar vis negalėjo atsigauti nuo atklydusio kažkada matyto reginio ir emocijų. Suklusęs lyg ir laukė mano reakcijos. Kažkokio ženklo. O aš, tiesą sakant, bijojau neteisinga fraze, gestu ar mimika sutraukyti jau veik užsimezgusį atvirumo saitą.

Stringantys jo žodeliai „ne tik...“ skambėjo neįprastai. Regis, jį trikdė ne vien nervingais potėpiais vaizduotės atkuriama ant drobės realybė, bet ir giliai kūne įsikūniję senyvo vyro jutimai. Jis buvo tarsi transe, lyg susidvejinęs. Vieną akimirką norėjau užberti jį klausimais, keisti temą, taip išvilioti iš jo vizijų, bet nedrįsau. Baiminausi sukelti neadekvačią reakciją. Klausiausi veik pašnabždomis tariamų žodžių, tarsi nenorint, kad kas išgirstų.