R. Kmita: neketinau rašyti apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją, bet… aš nekaltas!

Po šauniojo bestselerio apie šiaulietį vaikiną „Pietinia kronikas“ rašytojas, mokslininkas Rimantas Kmita savo antrajame romane „Remyga“ vėl sutelkia vaizduotę į Šiaulius, tik nebe taip linksmai. Tai skausminga knyga apie tragiško likimo herojų, kurioje viesulu sukasi įvairūs rašymo stiliai, pusžanriai, mitai. Tirštame proziniame virale išverda Lietuva, nepriklausoma valstybė.

Rašytojas išsigina neturėjęs ketinimų rašyti politinį romaną, „Remyga“ ir nėra toks. Tai gyvas pasakojimas apie tai, kokie mes, iš kur: „Blogis, su kuriuo visi kovojome, rodytųsi, dingsta. Iš tikrųjų ne, niekur nedingsta. Jeigu nedirbi, nevarai savo vagos, viskas greitai apeina voratinkliais, pelėsiais, piktžolėmis. Romanas man pačiam yra tarsi priminimas, kad niekas nesibaigia.“

Vardas kaip pavadinimas, net ne vardas, o pravardė. Kodėl būtent Remyga, juk ne iš sąrašiuko braukei galimus variantus? Apskritai, kiek tų vardais pavadintų kūrinių literatūroje? Petras Kurmelis nebent.

– Yra gi tų vardų literatūroje – vien Williamo Shakespeare‘o kiek dramų vardais pavadintų. Ir pastaraisiais metais, pavyzdžiui, išėjo Sigito Parulskio pjesė „Julija“, filmas „Olegas“. Iš tų laikų artimiausia Remygai būtų Džordža.

Džordža?

– Džordana Butkutė! Ilgą laiką taip ir gyvenau su vardu, kuris būtų trumpas, gerai skambėtų ir tiktų tiems laikams. Bebaigdamas knygą pasidomėjau Remigijaus vardo kilme – lotyniškai jis reiškia irkluotoją. Irkluotoją! Atsilošiau kėdėje. Juk knygoje naudoju leitmotyvą – iš Walterio Benjamino paimtą citatą „veidu į praeitį“*.

Visas Sąjūdis praėjo veidu į praeitį. Dar pastebėjau, kad Remigijaus pravardėje kartu su priesaga iškrenta tai, ko jam labiausiai trūksta, – gijų. Gijų su aplinka, su praeitimi.

Per praėjusius rinkimus į Seimą išrinkta partija, kviečianti nebesigręžioti į praeitį, o žvelgti į ateitį. Vis dėlto, kaip pasakytų „Remygos“ veikėjas, niekas nesikeičia. Nebepažvelgdamas atgal nesužinosi, kas pasikeitė. Kiek pas mus dar likę sovietmečio, kuris galbūt persmelkia net gimusiuosius nepriklausomybės metais?

– Teigti, kad niekas nesikeičia ar kad nebeturime nieko bendro, būtų pernelyg supaprastinta. Nors tokiais dalykais užsiimu retai, štai paklausiau aktorės Gelminės Glemžaitės ir dar dviejų moterų tinklalaidę „Dar tos čia“, kuriame jos kalbėjo apie karantino patirtis žiūrint „Netflix“. Viena jų pasipasakojo peržiūrėjusi ne tik amerikietiškų serialų, bet ir rusišką, ir su nuostaba pareiškė: mes juk kur kas panašesni į rusus nei į amerikiečius! Rimtas atradimas. Suprantama: rusiškai nebekalbi, žvelgi Vakarų pusėn, gyveni amerikietiška kultūra, tačiau, peržiūrėjęs vieną rusišką šou, pašiurpsti. Visi matome, kad sovietinio mentaliteto savybės neišblėsta.

Rašant romaną mane domino, kodėl taip yra. Tarkim, paskelbę nepriklausomybę estai ramiai įgyvendino liustraciją – apkapojo sovietines šaknis. Užtat mes, užsieniečiams pasigyrę, kad pirmieji išstojome iš SSRS, – kokia mat drąsi tauta, tuos pačius užsieniečius nustebiname papasakoję, kaip pirmus laisvus rinkimus laimėjo buvę komunistai.

Mėgstame savus. Taip mėgstame, kad savo gyvenimą konstruojame ne pagal žinias, sugebėjimus, profesionalumą, o savumą. Tai tų laikų likučiai. Neužtenka nebežiūrėti į praeitį, kad ji dingtų, – niekur nedings, ji veikia.

Jūsų su rašytoju Andriumi Jakučiūnu įvestas gariūnmečio pasakojimas – jau savotiška mada, kurią paskui įtvirtino rašytojos Virginija Kulvinskaitė, Vaiva Rykštaitė, Jurga Tumasonytė, dar prisiminkime ir MO parodą, dedikuotą tam laikmečiui. Kodėl taip nedaug truputėlį chronologiškai ankstesnių pasakojimų apie Sąjūdžio, nepriklausomybės laiką? Kodėl dolerio fonas ryškesnis už laisvės debatus? Kodėl profesionalios prozos pasakojimuose daiktai nugali dainas?

Jeigu kas nors manęs anksčiau būtų to paklausęs, būčiau atsakęs: tikrai niekada nerašysiu apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją.

– Jeigu kas nors manęs anksčiau būtų to paklausęs, būčiau atsakęs: tikrai niekada nerašysiu apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją. Tačiau mane staiga sudomino, kaip milicininkas tapo policininku – tokia figūra tiesiog iškilo. Sakau sau, tiek to: rašau apie milicininką, o nuo Kovo 11-osios arba Sausio 13-osios kaip nors išsivartysiu. Aš nekaltas! Aišku, tada teko kapstytis ir suktis.

Plačiojoje visuomenėje nepriklausomybės naratyvas formuojamas proginėmis datomis: sukaktys, eitynės, televizija... Tai siauras, vienpusis pasakojimas. Tai mokyklinė nepriklausomybės versija: mes buvome okupuoti ir drąsiai pasipriešinome, buvo tankų ir kraujo, bet susikibę už rankų dainavome ir ištvėrėme. Tačiau taip ir nepapasakojame, kas yra laisvė. Laisvė yra žiauri, kartais ir nepakeliama atsakomybė, sugriovusi ne vieną gyvenimą.

Romanu nupūtei dulkes nuo tragikomiško, antropologiškai reikšmingo įpročio, anuomet išplitusio ir mokiusio gyventi – burtų, ezoterikos. Skaitydamas atsiminiau augęs apsuptas horoskopų, sapnininkų, netgi telepatijos. Tokie atsiminimai trikdo. Ką kompensavo burtai? Ar magija buvo kaip priedanga nuo atsakomybės?

– Manau, ezoterika atėjo kaip žinojimo, kurį nuo mūsų slėpė, kompensacija. Jeigu valdžia slepia, manai, kad tai tikra. Žmonės tada daug kur metėsi – prie NSO, religijos ir kt.

Ar pats esi dalyvavęs satanistiniame rituale su adatėlėmis, kurį pamini romane?

– Teko. Visi vaikai žaidė: ir tos adatėlės sukiojosi, ir dvasios atsiliepdavo. Kita vertus, tai buvo didelis biznis: visokie šarlatanai iš Rusijos plūste plūdo. Kažin ar daug kas pasikeitę...

Remyga mąsto: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku, iš kur pateko į galvą.“ Kaip tavo atradimai muziejuose ir archyvuose papildo atmintį, o gal su ja varžosi? Kas eina pirmiau: atsiminimas ar archyvas?

– Kūrybą nuo mokslinio darbo pirmiausia skiria intuicija. Intuiciją tyrimas konkretizuoja. Tačiau prozoje ką nors išsiaiškinus nebūtina sujungti to priežasties ir pasekmės ryšiu – sugalvoji kitokį paaiškinimą.

Mano atmintis prasta, todėl ja kliautis negaliu. Atmintis yra gyva, archyvas gali atmintį sužadinti, tuomet ir archyvai tampa gyvi. Atmintis susieja skirtingus klodus: legendas ir anekdotus, meno kūrybą ir istorinius faktus, moksliniame darbe taip neišeitų. „Remygoje“ ir norėjau sieti kultūrinius veiksmus – dainas, piešinius ar skulptūras – su tuo, kas vyko gatvėje. Kultūra kuria prasmes ir aiškina tikrovę, tą tikrovę ir veikdama. Menininkų energija šitaip turėtų įsilieti į viso miesto energiją, bendrą erdvę.

Šalia keliabalsio „Remygos“ pasakotojo atsiranda tautosakos, publicistikos, nuotraukų, net dramos intarpų. Ko siekei šiuo transžanriniu žaidimu?

– Ilgai galvojau ir supratau, kad neišeis čia grynas žanras. Pats laikas toks maišytas buvo. Apie jį ir pasakojame skirtingo žanro naratyvais: vieniems tai absurdo drama, kitiems – herojinis epas, tretiems – romantiška baladė. Pagalvojau, tegu ir lieka skirtingi sluoksniai.

Kodėl netgi faktų tyrimas galiausiai nukreipia į mitologiją?

– Pristatydamas savo romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ apie Sausio 13-ąją, Saulius Šaltenis užsiminė, kad reikia laukti, kol tam laikmečiui randasi metafora. Metafora ir yra mitologinio mąstymo pagrindas. Už metaforos visada lieka kažkas, ko negali paaiškinti. Moksliniai darbai rašomi atsakymams gauti, o meno kūriniai – klausimams iškelti.

Rimantas Kmita

Domantas Razauskas pasiūlė grakštų „Remygos“ panašumą su Michailu Bulgakovu, vis dėlto įžiūrėčiau ir skirtumą: veikėjai Meška, Vaikiukas ar Buratinas nėra taip aiškiai apibrėžti kaip „Meistro ir Margaritos“ demonai. Tavo mitologinės būtybės pasirodė veikiančios labiau kaip alegorijos negu fantastiniai personažai. Atitinkamai negaliu „Remygos“ nepalyginti su Sigitu Geda, kuris valstybingumo mitą iškėlė į babilonines aukštumas. Kaip manai, ką gediška (kmitiška) pasakojimo apie valstybingumą taktika, išaukštinant mitą, liudija apie mus? Gal tai kokia nors išskirtinė mūsų šalies arba regiono kultūrinė ypatybė?

– Matai, nenorėjau valstybės įvykių aiškinti buitiškai kaip „Pietinia kronikose“ – norėjosi stebuklo, tam tikros viršbuitybės. Ilgą laiką romaną netgi rašiau darbiniu pavadinimu „Stebuklas“. Žinoma, galima vardyti politines ir socialines nepriklausomybės priežastis, bet man norėjosi ko nors iš gelmių, kaip ir S.Geda rašė, kokių nors pamirštų archetipų, veikiančių net dabartinį mūsų gyvenimą. S.Geda iš tikrųjų užveda ant kelio.

Nors mūsų pokalbio metu dažnai žvelgiau pro langą, tik dabar sąmoningai perskaičiau užrašą tolumoje, pusiau pasislėpusį už medžių: „tologijos“. Akis pati pagavo ir pasiūlė prirašyti skiemenį: „mi-tologijos“. Nors ten, žinoma, veikia odontologijos kabinetas.

– Kuriant gedišką pasakojimo būdą to ir užtenka. Randi vaizdą ir pradedi jį plėtoti. Jungi faktus su legendomis ir vaizduote. Tuomet tyrimas, plėtojant kurią nors vieną giją, įgyja gelmės.

Pirmojoje savo skaitytoje S.Gedos knygoje „Žalio gintaro vėriniai“ (1988) nieko nesupratau. Bet jo sukurti kosmogoniškieji reiškiniai atrodė lyg vykstantys istorijoje. S.Geda man iki šiol lieka įdomiausiu rašytoju, kurį norėčiau daugiau patyrinėti.

Afganistanas yra į praeitį nugrimzdusi trauma, kuriai ir nebuvo erdvės išsakyti (nebent būta bandymų dešimtajame dešimtmetyje, kurių aš neatsimenu). Palyginkime: mafijos laikai iki smulkmenų atspindėti populiariojoje beletristikoje, iki šiol nenusibodusi tema. Kaip manai, kokių dar užsilikę nutylėtų pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio temų, laukiančių literato rankos?

– Įdomus sutapimas: beišeinant romanui ir spektakliui „Remyga“, režisierius Paulius Markevičius pastatė spektaklį pagal Zigmo Stankaus prisiminimus apie Afganistaną, kuri, pasirodžiusi 1993 m., tapo dideliu bestseleriu.

Mano romane nėra daug veiksmo iš Afganistano karo, pasakoju tai, kaip sugrįžęs iš ten jaunas žmogus ieško gyvenimo atramų, nors viskas jau išmušta, tokioje visuomenėje, kurioje senųjų atramų ir nebeliko. Remyga man buvo įdomus kaip vienas tais laikais nesuprastų visuomenės tipažų. Nesupratome traumų. Nesuprastieji patys nelabai nori kalbėti – per skaudu, mūsų proginiam pasakojimui apie nepriklausomybės pradžią jie irgi netinka. Mane ir domina žmonės, kurie tuomet tapo nereikalingi.

* „Įsivaizduok, kad praeitis yra bangos (...). Tu žiūri į tas bangas, jos bloškia tave, ir visada skrendi nugara į ateitį, o žiūri į praeitį. Veidu į praeitį. (...) Ar matei kada, kaip irkluoja valtį upėj? Nugara į priekį, taip? Viens, du, nugara į priekį.“ („Remyga“, p. 6)



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių