R. Čičelis: žiūrėti televiziją – protinis darbas

– Viena vertus, atrodo, kad, gyvendamas mažame Vidurio Lietuvos mieste, galite leisti sau informacinio asketizmo kasdienybę, gelbėjančią nuo informacijos lavinos. Kita vertus, parašėte knygą apie televiziją, kurioje vaizdų – nesuskaičiuojama. Kaip atsirado tikslas parašyti šią knygą?

– Knygos „Trajektorijos: televizijos kritika“ pradžia nukelia daugiau kaip dešimtmetį atgal. Anuomet, 2008-ųjų rudenį, studijavau dabar jau neegzistuojančiame Lietuvos edukologijos universitete, kurio literatūrologijos magistrantūros programos dalyką „Literatūra ir kinas“ dėstė šviesaus atminimo lektorius Skirmantas Valiulis – vienas ryškiausių ir žymiausių televizijos kritikų turbūt per visą Lietuvos kultūros ir mokslo istoriją. Į jo paskaitas prieš du dešimtmečius paklausyti ateidavo tiesiog vilniečių, nebūtinai studentų. Žinau faktų, kad S.Valiulio klausytojai netilpdavo į universiteto auditoriją. Pamenu tuos lapkričio vakarus, kai lektorius ateidavo skaityti paskaitos po visos darbo dienos. Nusimaudavo lengvą juoką keliančią juodą kepurėlę, perbraukdavo ja sau per prakaituotą veidą ir pradėdavo kalbėti. Ruoštis paskaitoms jam nebereikėjo – tiek būta įdirbio, patirties ir žinių. Kai semestro pabaigoje parašiau esė apie Algimanto Puipos ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybinę bendrystę, S.Valiulis ištarė: „Kolega, turėtumėte rašyti straipsnius kultūrinei spaudai!“ Nuo to laiko praėjus septyneriems metams, 2015-aisiais, parašiau pirmuosius tekstus apie televiziją.

Svarbu akcentuoti, kad mano darbai nėra S.Valiulio darbų sekimas. Mokytojas į televiziją visą gyvenimą žiūrėjo ir ją vertino pagal populiariosios kultūros kriterijus. Mano santykis su televizija – labiau filosofinis ir kultūrologinis. Sakyčiau, ten, kur S.Valiulis buvo įžiūrėjęs ir pastebėjęs naujų ir savaime įdomių reiškinių, įsiterpiau kritiškesne ir aštresne mintimi. Mokytojui labiau rūpėjo fiksuoti ir interpretuoti, man – daugiau kritikuoti.

– Knygoje rašote: „Mūsų šalyje nemažai žiūrovų ne žiūri į televizorių, bet į jį spokso neįdarbindami savo mąstymo, kad suprastų, kas jiems yra rodoma.“ Kokią išskirtumėte pagrindinę priežastį, dėl kurios reikia kalbėti apie televizijos turinį? Kam reikalingas kritinio mąstymo ugdymas?

– Man regis, šių dienų mūsų viešojo gyvenimo aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad be kritinio mąstymo žmogaus apskritai beveik nebėra – jis tik marionetė galios struktūrų rankose. Televizija, kaip medija, yra klastinga, nes, ją žiūrėdami, vienu metu esame veikiami ir garso, ir vaizdo. Dėl šios priežasties televizija yra tokia įtaigi ir sunkiau suprantama ir vertinama kritiškai nei spauda ir netgi interneto žiniasklaida. Tiesa, kad į televizoriaus ekraną Lietuvoje kasdien savo akis nukreipia daugiau nei pusė žmonių, o to, kas jiems rodoma, kritiškai nevertina beveik niekas. Kartais, desperacijos akimirkomis, atrodo, kad mūsų humanistika, žiniasklaidos teoretikai ir kritikai yra praradę viltį bent jau fiksuoti viską, kas rodoma, jau nekalbant apie to turinio kritinį nagrinėjimą. Televiziją būtų galima lyginti su laukiniu žirgu, kuris pradžioje dar buvo aptvare, o dabar laisvai šuoliuoja per savaną ir niekas jau neturi vilčių jį sustabdyti ar bent ilgiau į jį įsižiūrėti analitiniu žvilgsniu. Kritinė nuostata televizijos ir visos kitos realybės atžvilgiu mums gyvybiškai reikalinga, kad suprastume ir žinotume, jog vis dar esame savojo buvimo šioje planetoje šeimininkai.

– Vis dėlto atrodo, kad televizija auditorijai leidžia daug ką sužinoti, ją informuodama. Ar šiandien televizija yra žinių perteikėja, ar jų konstruotoja?

Ten, kur vyksta apsivalgymas informacija, apie moralinius klausimus ir problemas kalbėti tampa labai sunku, bet ne mažiau ir reikalinga.

– Turbūt daugelis Lietuvos ir pasaulio žurnalistikos studentų dar pirmojo kurso paskaitose išgirsta teiginį: „Žiniasklaida ne atspindi tikrovę, o ją formuoja.“ Savo paskaitose Vytauto Didžiojo universiteto studentams irgi tai akcentuoju. Kai ką tai šokiruoja ir savotiškai nuvainikuoja televizijos teigiamą socialinį vaidmenį. Vis dėlto šio reiškinio priežastis yra daug gilesnė: šiandienos pasaulyje, kuriame dominuoja žmonių sukurta realybė, o ne pirminiai natūralūs pavidalai, atsekti pirmuosius kultūrinius ženklus, nuo kurių prasidėjo žmonijos kūrybingumas, rūpi gal tik kultūros istorikams.

Šiaip jau daugelis esame linkę mėgautis vaizdų gausos puota. Visiškai suprantama, kad ten, kur vyksta apsivalgymas informacija, apie moralinius klausimus ir problemas kalbėti tampa labai sunku, bet ne mažiau ir reikalinga. Profesorė Viktorija Daujotytė prieš daugiau nei dešimtmetį yra retoriškai klaususi: kodėl tragedija viename Lietuvos kaimų šiandien ir beveik kasdien yra įdomesnė už naujo literatūros kūrinio parašymą ir pristatymą arba atidarytą dailės parodą? Dabar bandyčiau atsakyti, kad tragedija paliečia gilesnius auditorijos instinktus, refleksus, baimes, kompleksus, o kultūros naujiena ar žinia didelei daliai žiūrovų lieka nesuprantama todėl, kad reikalauja išankstinio darbo su savimi, savąja kultūrine ir intelektualine galia.

– Ar nėra taip, kad televizijos kanalų žinios nueina dar toliau ir, atrinkdamos dienos aktualijas, suformuoja ištisą paralelinę tikrovę, kuri su žmogaus kasdienybe susijusi tik iš dalies?

– Pritarčiau ir papildyčiau, kad daug mūsų televizijos kanalų žiūrovų jau gyvena toje paralelinėje tikrovėje. Juk nesunku įsivaizduoti senjorą, kuris visą dieną praleidžia prie televizoriaus, net ir gamindamas maistą, nuo ryto iki vakaro. Galiu nujausti, kad tokių žmonių esama ne vien tarp vyresnio amžiaus televizijos kasdienės auditorijos. Kai pasitrauki į tą paralelinę tikrovę, imi gyventi tik sau ir tik dėl savęs. Televizorius tėra santykio su kitu žmogumi, jo gyvenimu ir patirtimi simuliacija. Atskleisiu paslaptį, kad, rašydamas knygą „Trajektorijos: televizijos kritika“, tikrai nežiūrėjau į televizoriaus ekraną kiaurą parą – analizei užtenka nedaug. Esminis faktorius yra ne kiek laiko praleidi prie televizoriaus, o žvilgsnio kokybė ir sąmoningumas.

– Ar įmanoma būtų išrasti geros laidos pagal Ramūną Čičelį formulę? Kiek toje laidoje turėtų būti emocijos, intelekto, kūrybos, kritikos ir eksperimento?

– Esu suinteresuotas vertintojas, priklausantis akademinei sferai. Knygą „Trajektorijos: televizijos kritika“ esu paskyręs savo studentams. Mano manymu, iki šiol Lietuvoje niekas nėra pralenkęs laidos „Be pykčio“, kurią vedė filosofas Leonidas Donskis. Tai, kad radosi tokia pokalbių laida, yra ne prodiuserių ar televizijos profesionalų nuopelnas. Tiesiog to žmogaus sąmonėje unikaliai derėjo jausmas, mintis, pagavumas, pokalbio dramaturgijos suvokimas ir drąsa. Panašių laidų esu matęs tik įvairių Vakarų Euruopos šalių televizijos kanalų eteryje. Tokias pokalbių šventes geba kurti visuomenės, kuriose tebėra gyvas, moralus ir susirūpinęs žmogaus ir žmogiškumo likimu asmuo. Visa kita yra tiesiog nuperkami televizijų laidų formatai, kurie Lietuvoje kinta tik dėl labai stipriai save mylinčių pramoginių renginių organizatorių vienos ar kitos individualios, dažniausiai prigimtinės, ne išsiugdytos, charakterio savybės.

R. Čičelio knyga „Trajektorijos: televizijos kritika“ / S. Bajorino nuotr.

– Yra daug žmonių, kurie nežiūri televizijos ir net neturi televizoriaus namuose. Nors šiais laikais jis ir nebūtinas, nes laidas galima žiūrėti internetu. Ką patartumėte žmogui, kuris nežiūri televizijos? Verta televizorių įsijungti, ar ne?

– Atsakymas į šį klausimą labai stipriai priklauso nuo to, ar šis žmogus nori dalyvauti viešajame gyvenime. Jei kalbame apie daugelį Lietuvos piliečių, reikia pasakyti, kad jie yra pasitraukę į privatybę – jiems tiesiog nuoširdžiai neįdomu, kas vyksta jų šalyje ir pasaulyje. Jų tikslas, žiūrint televiziją, tėra prastumti laiką. Kita vertus, jei tas televizijos nežiūrintis žmogus nori sužinoti, ką vaizdų dėžė pateiks jam šiandien, ir tą turinį kritiškai įvertinti, kodėl gi jam neįsijungus televizoriaus?

Didžiausia žmonijos iliuzija yra ta, kad televizija yra pramogos būdas. Iš tiesų ji yra mūsų vienokio ar kitokio indoktrinavimo priemonė. Jei jums pakanka intelekto pajėgumų ir valios bent kurį laiką gliaudyti tai, ką jums rodo, žiūrėkite, tačiau tai bus protinis darbas, o ne dinderio mušimas. Pasaulyje yra daug geresnių būdų pailsėti ir atgauti jėgas nei televizijos žiūrėjimas, išvaduojantis mus nuo savo pačių vadovavimo net ir savo poilsio laikui.