Publicistas D. Paulauskas kviečia nusimesti socialinių normų pančius

Koks yra tikras vyras? Negi tas, kuris augina barzdą ir raumenis, stengiasi viską padaryti pats ir nerodo šiltų jausmų kitiems vyrams? Vadovaudamasis socialinių ir feministinių teorijų išmanymu, publicistas Donatas Paulauskas jautriai aprašo savo biografiją ir jam artimų vyrų istoriją, dekonstruodamas sutiktus tradicinio vyriškumo modelius ir apraiškas – nuo troleibuse plačiai pražergtų kojų iki ant sienos paišomų pimpių simbolikos. Sukrečiamai atviroje ir neretai juokingoje knygoje autorius kviečia nusimesti mus aklais paverčiančius socialinių normų pančius: „Mūsų gyvenimas yra daug kuo ribotas, bet aš linkėčiau bent to, kad gyvenimas nebūtų apribotas lyties.“

Tavo patėvis – svarbus knygos personažas, kurį vaizduoji neigiamai, nors nežemindamas. Ar jis žino, kaip nusipelnė literatūrai, ar pats skaitė?

– Pirminė idėja ir buvo parašyti apie jį – apie nepamirštamą žmogų, su kuriuo ilgai gyvenau. Savo draugams jau buvau išūžęs galvą absurdo istorijomis iš šito bendro gyvenimo. Bet tada pamaniau, kad rašydamas apie jį būsiu priverstas dar ilgai išlaikyti tam tikrą santykį. Maniau, kad rašydamas pereisiu tarsi terapiją, bet galiausiai ko taip pasieksiu: ar tik išpažinties, koks skaudus arba absurdiškas buvo mano gyvenimas?

Kiekvienas psichologas turbūt patartų santykiuose pirmiausia įvardyti savo jausmus ir būsenas, užuot kaltinus kitą. Taip išeina, kad rašydamas atsitraukei nuo patėvio ir pradėjai kalbėti apie save?

– Taip tikrai geriau. Dabar su patėviu nepalaikau jokio ryšio – nežinau, kaip jis gyvena, ką veikia. Pirmoje mano knygoje yra fragmentų iš gyvenimo su mama ir patėviu: jau tada, pristatydamas knygą Kaune, bijojau, kad jis sužinos ir ateis. Po antros knygos irgi jaučiu šitą baimę, kad jis, tarkim, matė mane per televiziją.

Mama irgi nieko nesakė?

– Ne, mes visiškai nutraukėme su juo ryšius. Bet matai, jis turi polinkį į neprognozuojamus poelgius...

Jau supratau iš knygos.

– Todėl bijau. Bet gyventi tai netrukdo.

Pajuokaudamas lyg iš tavo knygos, sakyčiau, kad jam reikės labai rimto alibi, jeigu tau kas nors atsitiktų. Ar knygoje pajuoka yra gynybinė?

– Kad ne. Tiesiog suprantu savo gyvenimo absurdą. Negi dėl to dabar turėčiau niurzgėti ir liūdėti?

Atsispirdamas nuo šio personažo, kalbi apie universalius vyriškumo stereotipus, tai yra patėvio elgesio formą tarsi tinklą užmeti kitiems vyrams. Kaip save įtikinai, kad, rašydamas apie kitus, iš tikrųjų simboliškai nerašai tik apie savo patėvį?

– Iš tikrųjų labai bijojau perspausti, bijojau, kad skaitytojai knygoje įžvelgs bandymą charakterizuoti visus vyrus. Todėl stengiausi išlaviruoti kalbėdamas apie tradicinio vyriškumo istoriją.

Tai yra atskirti elgesį nuo individų?

– Tai labai svarbu. Juk vyrai labai skirtingi. Tačiau vieni lieka ultratradiciniai ir reikia suprasti, kodėl jie tokie yra.

Atskleisdamas, kodėl jie tokie yra, tu kritikuoji šiuolaikinius barzdylas ir teigi, kad jie savo įvaizdžiu įtvirtina tradicinį vyriškumą. Arba kruopščius auksarankius, kurie, viską vien patys tvarkydami, atseit irgi daugina tradicinius vaidmenis. Bet ar negalima to paties pasakyti apie tradicinę moterį? Pavyzdžiui, ar aukštakulnių batelių nešiojimas, ar griežta motinos arba žmonos kontrolė virtuvėje neįtvirtina tradicinio moteriškumo? Kitaip sakant, galbūt tavo kvestionuojami elgesio modeliai priklauso ne tiek nuo lyties, kiek apskritai nuo kultūros?

– Sociologijos autorė R.W.Connell savo paveiksle apie tradicinį tobulą vyrą išskiria ne tik hegemoninį vyriškumą, bet ir pabrėžtą moteriškumą (emphasized femininity). Šios normos sudaro vieną porą, todėl tikrai galime kalbėti ir apie tradicinį moteriškumą.

Kalbant apie barzdas kaip tradicinio vyriškumo platinimą, nenoriu pasakyti, kad barzda pati savaime tai daro.

Rašai, kad ji „saugo tavo vyriškumą“, patvirtina vyrišką tapatybę.

– Barzda problemiška tampa tada, kai vyras ją laiko savo vyriškumo inkaru – bruožu, nuo kurio priklauso vyriška tapatybė: jeigu auginsi barzdą, suprask, būsi tikras vyras.

O jeigu ji yra subkultūros simbolis, tada jau galima?

– Tai jau kiti motyvai ir kita diskusija. Tik mūsų kultūroje vis tiek daug dezorientuojančių netikrų simbolių, prie kurių prisirišdami tikimės, kad jie suteiks vyriškumo. Iš tikrųjų tai tik paviršutiniški dalykai, kurie mūsų neužpildo.

Pats savo sąmoningumo būseną, tarytum vyriškumo nušvitimą, pasiekei kartą saulėtame kambaryje pietums valgydamas dešreles su mišraine: „Tuščią spoksojimą keičia regėjimas, ir prieš save pamatau lėkštėje gulinčias susiraukšlėjusias pieniškas dešreles.“ Kas nutiko tą dieną? Arba anksčiau? Ar tas praregėjimas – tik meninė manipuliacija?

– Tuo metu, pradėjus gyventi atskirai nuo mamos su patėviu, nusipirkti kalną baltos mišrainės su dešrelėmis jau buvo savotiška rutina. Tokie buvo tradicinio mamytės auklėto aštuoniolikmečio pietūs, nes nieko daugiau nemokėjau – nesugebėjau išsivirti net kiaušinio.

Sėdėjau bejėgis, tarsi iš namų išmestas kačiukas. Tai buvo tarpinė būsena išėjus į savarankišką pasaulį, kuriame vis dar nieko nemokėjau. Tada ir supratau esminį dalyką apie savo gyvenimą, o tas dalykas yra tai, kad gyvenau šūde.

Donatas Paulauskas

Kaip sklandu. Tau pasisekė, nes kiti aplink tokias socialines normas vaikšto ratais kvadratais ir vis tiek tiesos neatranda. Kodėl feministiniai reiškiniai vis dar sulaukia žymiai daugiau moterų reakcijų negu vyrų?

– Kad ir man šis procesas truko ilgai – nesusitvarkė juk per vieną akimirką viskas. Ir pats pirmosios rimtos reakcijos sulaukiau ne iš vyro, o moters – teatro režisierės Kamilės Gudmonaitės. Ji sakė praregėjusi, nes niekada neįsivaizdavo, kad vyrai išgyvena tokių dalykų, ypač negalėjo patikėti, kaip dėl vyriškumo normų keičiasi vyriška draugystė.

Man irgi nušvito: aš pats pergalvojau savo draugystę su artimiausiu mokyklos laikų draugu. Paauglystėje abu augome be tėvo, todėl buvome panašūs ir iš dalies todėl artimi. Vėliau jis pasidarė pašaipus ir man teko draugystę nutraukti, nes įsižeidžiau – tiesiog nesugalvojau, kaip reaguoti ir apsiginti, nors turbūt būtų užtekę paklausti, kas vyksta.

– Pastebėjau, kad daug mano draugų vyrų tapatinasi skaitydami apie santykius su merginomis, moterimis – atranda daug skaudžių patirčių, kai tiesiog nemokėjo megzti draugystės.

Kartu tavo knyga leidžia suprasti kitą, užuot kaltinus. Nes turbūt daugelis yra išgyvenęs tai, kas tau kelia siaubą: „Šeimoje manęs niekas niekada nėra paklausęs, kaip jaučiuosi.“

– Netgi dabar, stebėdami suaugusių vyrų elgesį, mes galima padaryti nemažai prielaidų, kaip jiems sekėsi anksčiau. Užauginti emocinės stokos sąlygomis, megzdami santykius su moterimis jie iki šiol yra beraščiai.

Jeigu tu jauti jausmą, bet negali įvardyti jo pavadinimo ir poveikio, vadinasi, negali jo ir valdyti. Kai elgiesi valdomas impulsų, tu jausmus tarytum išgyveni, bet neturėdamas savo sistemos tiesiog prarandi orientaciją ir gali lengvai pasiklysti.

Atsimenu, persikėlęs į kitą miestą su savo kiemo vaikinais (marozais) galėjau susikalbėti tik krepšinio kalba, kitaip man bet kada grėsdavo gauti į galvą. Kaune, iš kurio tu kilęs, krepšinis yra egzistencinio lygio: galbūt Lietuvoje jis apskritai yra legaliausia forma tradiciniam vyriškumui kur nors saugiai padėti?

– Aišku, ir aš lankiau krepšinį, nors neilgai. Mano mokykloje mokėsi Mantas Kalnietis. Svarbu pastebėti, kad nuo pat mažumės berniukams skirti sportiniai būreliai dažnai tampa agresijos mokykla. Juk yra daugybė būdų būti sportiškai aktyviam be agresijos.

Kažin ar kiekvienam Lietuvos vyrui, perskaičius tavo knygą, krepšinis tiesiog neišnyktų?

– Oi, kokiu nekenčiamu žmogumi tuomet tapčiau!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tikrai

Tikrai portretas
Diagnozę sau nustatė pats.

- Oi,

 - Oi, portretas
jau tapai !
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių