Prancūzų kultūros dieną pagerbs poeto V.Mačernio atminimą

Pirmadienį Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekoje, rengiama prancūzų kultūros diena. Kartu bus paminėtos poeto Vytauto Mačernio 90-osios gimimo metinės.

Kinas, prisiminimai ir poezija

Klaipėdiečius bibliotekininkai šiandien buria į renginį „Vytautas Mačernis ir prancūzų kultūros diena“.

Renginys 16 val. prasidėjo dokumentinio istorinio filmo „Prancūzų misija Klaipėdoje” (rež. Justinas Lingys) peržiūra bibliotekos kavinėje „Bistro’25” .

17 val. bibliotekos Gerlacho palėpėje prisiminimais apie pažintį su V.Mačerniu dalysis Donatas Banionis, V.Mačernio poeziją ir laiškus skaitys Klaipėdos senamiesčio „Pajūrio vaikai”, o jo eilėraščiai prancūzų kalba skambės iš poeto ir vertėjo Tomo Taškausko lūpų.

I.Simonaitytės bibliotekos pirmojo aukšto hole ta pačia proga iki liepos 5 d. eksponuojama prancūzų menininkės Anne Assouline fotografijų paroda „Rašytojų rankos” ir klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio diptikas „Poeto Vytauto Mačernio rankos“. Ten pat pristatoma literatūros paroda „Vytautas Mačernis – poetas, filosofas, kūrėjas“.

Gyveno trumpai, bet ryškiai

Vytautas Mačernis (1921-06-05 – 1944-10-07) – ryški, spalvinga žvaigždė, žybtelėjusi Lietuvos padangėje ir be laiko užgesusi. Poetas gyveno vos 23 metus ir 133 dienas, o paliko įvairaus turinio, stiliaus bei žanro poetinių kūrinių –  „Vizijų“ ciklą, sonetų, giesmių, trumpų aforistinių eilėraščių. Tai jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų.

V.Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos valsčiuje, Telšių apskrityje. Nuo jaunumės buvo uždaras, rimtas, susimąstęs ne pagal metus. Kai bendraamžiams rūpėjo pasilinksminimai ir merginos, jis skaitė F.Nyčę, domėjosi egzistencialistine filosofija, svarstė amžinąsias žmogaus būties problemas. Jį galima būtų pavadinti žmogaus gyvenimo prasmės ieškotoju.

Studijavo filosofiją

Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą. 1940 m. perėjo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941 m. metė anglistiką ir studijavo filosofiją iki pat universiteto uždarymo. 1943 m. vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V.Mačernis grįžo į tėviškę ir ten gyveno iki 1944 m.

Būdamas 17-os, V.Mačernis parašė eilėraštį „Vizija", kuris vėliau, atsisakius paskutiniojo posmo, virto bene svarbiausio jo gyvenimo kūrinio įžanga. Poetui buvo lemta gyventi audringiausiu mūsų epochos laikotarpiu, siaučiant prieškario ir karo audroms, kai daugelis jaunų žmonių, negalėdami susitaikyti su sovietines valdžios atėjimu, nusprendė palikti Lietuvą.

Po gimtinės beržais

1944 m. spalio 7-ąją V.Mačernis taip pat patraukė į Vakarus.

Palikęs bendrakeleivį D.Banionį, Vytautas brikele važiavo į Žemaičių Kalvariją apsidairyti, ar nėra ten rusų.

Tuo metu iš kitos pusės riedėjo rusų tankas. Norėdamas patikrinti, ar esama miestelyje vokiečių, jis paleido kontrolinį šūvį. Sviedinys sprogo už kelių metrų nuo V.Mačernio brikelės. Viena skeveldra buvo lemtinga.

Arklys pats parvežė vežimą pas V.Mačernio draugus į kiemą. Tik sutemus atvažiavo motina ir, paguldžiusi sūnų į paprastą lentinį karstą, nuvežė į Šarnelę, Vytauto gimtinę. Palaidojo jį ne kapinėse, o ant kalnelio, netoli sodybos po svyruokliais beržais...

V.Mačernis, kaip Kazys Bradūnas ir A.Nyka-Niliūnas, priskiriamas žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti, jis guli savoje žemėje, Žemaitijos vidury.

Pasklido rankraščiais

Dar besimokydamas septintoje klasėje, mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities spinduliai” ir „Ateitis” V.Mačernis paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Studijuodamas universitete, aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse.

Jo eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V.Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V.Mačernio poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties.

Pirmosios V.Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Italijoje ir JAV: „Vizijos” (Roma, 1947, spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” (Čikaga, 1961 m., redagavo K.Bradūnas). Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V.Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. Pirmą kartą po karo pluoštas V.Mačernio eilėraščių oficialiai buvo paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache, o pirmoji jo poezijos rinktinė Lietuvoje išleista dar po ketverių metų („Žmogaus apnuoginta širdis”, 1970).

Jauniausias lietuvių klasikas

Vertingiausia V.Mačernio kūrybos dalis – eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų“ sonetai, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Juose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su nekintančių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizavimu. Jo kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas.

V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.

„Vizijos“ vadinamos savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipinė su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, autoriaus atsiminimais, peraugusiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.

Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V.Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus bei apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.

V.Mačernio ciklas „Songs of myself“ giminingas su „Vizijomis“. Čia poetas perteikė savo melancholiškas nuotaikas.

Savo prozos kūriniuose V.Mačernis daugiau gilinosi ne į realistinę aplinką ar jos detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Jo novelės ir šiuolaikinį skaitytoją patraukia savo novatoriškumu.

V.Mačernio parašyti straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.