Kinas

Pensininkai irgi nori mylėti(s)

Holivudas kuria daugybę filmų, kurių iš viso gali nebūti. Žiūri ir galvoji, kodėl turi kankintis prie ekrano taip pat, kaip ekrane kankinasi herojai. O Amerikoje tokie filmai ir šimtą milijonų dolerių surenka, ir dar „Oskarui“ nominuojami. Nepaaiškinama šalis. Nepaaiškinami kriterijai. Ir per daug aiškūs, kad būtų įdomūs, filmai.

„Mylėti(s) smagu“ žanras nurodomas kaip romantinė komedija. Lietuvos kino platintojai žūtbūt šiam pavasariui perša jausmingai juokingą „svajonių fabriko“ produkciją, nors nė vienas gaminys nė iš tolo neprilygsta britų gaivalui „Tegyvuoja meilė“. Naujausia amerikiečių romantika visiškai apgailėtina ir nuobodi. O vaidina garsiausios kino žvaigždės.

„Mylėti(s) smagu“ režisavo moteriškaitė Nensi Mejers, anksčiau sukūrusi pusėtiną komediją su Melu Gibsonu ir Helena Hant „Ko nori moterys“. Ko nori Mejers? Sugraudinti namų šeimininkes, o pusamžius vienišus vyrus paguosti - dar galite atrasti savąją vienintelę. Su dideliu „hitu“ tapusia pirmąja šios režisierės juosta buvo taip... Pirmoji filmo pusė - juokinga ir išradinga, antroji - skystai lyriška ir verčianti žiovauti.

O dabar - dvi valandos sąžiningo, kartais net atgrasaus ir banalaus knarkimo. Vietomis ši tariama komedija net kaip reikiant erzino. O kai pirmąsyk nusišypsai, laikrodis iš tavęs tyčiojasi, primindamas, kad jau prabėgo pusvalandis nuo filmo titrų.

Įdomus tas amerikiečių gyvenimo būdas. Penkiasdešimt meilių, šimtai įsimylėjimų, tūkstančiai santuokų ir milijonai nelaimingų žmonių. Jei tau penkiasdešimt, tai dar pusė šių malonumų priekyje. Pavyzdžiui, prie pietų stalo moteriškaitė susisodina tris buvusius vyrus, o į miegamąjį lekia su nauju meilužiu. Niekada nėra per vėlu mylėti, mylėtis ir valgyti mėsainius. O kai dukrelė į namus parsitempia šešiasdešimtmetį senioką - nieko tokio, tai pati norma.

Nensi Mejers - tikrai „geniali“ scenaristė. Kad „iškirptų“ pašalinius herojų rūpesčius, gražiai supažindina du milijonierius - mergišių, muzikos verslo magnatą Džeką Nikolsoną ir vienišę, populiarią rašytoją Dajaną Kyton. Abu, aišku, skirtingi ir savaip „pričiuožę“. Todėl po Džeko širdies smūgio nelieka nieko kito, kaip abiem gyventi po vienu stogu. Ir nors iš pradžių Nikolsonas svajojo „pavartyti“ rašytojos dukrelę, diena po dienos jis vis giliau „įeina“ į jos motinėlę. Yra ir trukdis - žavus jaunas daktarėlis Kijanas Ryvsas, kuris dėl ateiviams ir režisierei težinomų priežasčių įsimyli senolę. Štai jums ir netikėtas meilės trikampis, dėl kurio, tiesą sakant, nei šilta, nei šalta. Lauki prabudinančio pokšto arba dialogo, bet ne, veikėjai dūsauja, kaip jiems malonu pagirgždinti lovos spyruokles sulaukus solidaus amžiaus. Kaip gerai, kad mane kažkas suprato. Kodėl tu mane myli, kai į tave žvalgosi jaunos moterys? Siaubo filmas, o ne komedija. Gali nueiti į lauko aikštelę pamėtyti kamuolį į krepšį, grįžęs rasi tą pačią amerikietišką nuobodybę. Nikolsonas parodijuoja save, Kyton šypsosi kaip kaimo davatkėlė, o Ryvsas bėga ir bėga iš matricos. Vienintelis įsiminęs vaidmuo - talentingosios Fransės Makdormand suvaidinta karštakošė rašytojos sesuo. Visa kita - absoliutūs vėjai, po kurių norisi, kad iš šio filmo smagiai pasityčiotų „Pačių baisiausių filmų“ kūrėjai...