Penkių naujausių muzikos albumų apžvalga

BEISSOUL & EINIUS

ELECTROFASHION

Self-released

Laikais, kai mintys mažiausiai sukasi aplink muziką, keista ir net šiek tiek makabriška rašyti apie grupę, kuri taip stipriai būtų susijusi su šalimi, kuri yra visų mūsų širdyse. Ir net aptardamas jos naująjį albumą, kuris pasirodė prieš pat Rusijai pradėjus Ukrainos okupaciją, jautiesi nejaukiai ir nepatogiai. Nenuostabu, kad dueto feisbuko profilyje paskutinis įrašas atsirado vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, kuriame Beissoul ir Einius išreiškė savo palaikymą Ukrainai. Po šios dienos kalbėti apie muziką pasidarė šiek tiek sunkiau. Pats naujasis leidinys „Electrofashion“ pastarųjų įvykių fone skamba nostalgiškai ir melancholiškai, lyg laiškas jau iš praėjusio laiko, lyg prisiminimas, kaip buvo prieš tai, ir paliudijimas, kaip jau nebebus, bent jau Ukrainoje. Bandydamas atsiriboti nuo nūdienos, galiu sakyti, kad „Beissoul & Einius“ gerbėjai šia elektromada bus patenkinti, nes grupė išlaikė savo tradicijas, neieškojo itin inovatyvių sprendimų, šiek tiek pagardino savo popelektroniką keliais prieskoniais, bet iš esmės tęsė kelionę jau pažintu keliu. Taigi, jei jums patiko prieš tai, patiks ir čia, o jei nebuvote gerbėjas, „Electrofashion“, rodos, neturi pakankamai argumentų apsigalvoti. Aišku, profesionalumo iš dueto neatimsi, ne be reikalo juos laikyčiau vienu iš lietuviškos popelektronikos triumvirato šalių (kitos dvi – tai „Golden Parazyth“ ir „Daddy Was A Milkman“), tačiau, kaip ir esu sakęs ne kartą, mane keri „Beissoul & Einius“ teatrališkumas, scenografija, kostiumai, todėl su tokia provokuojančia vizualika norėtųsi ir ekstremalesnės akustikos. Bet nepamirškime, kad ne vien dėl vizualinių sprendimų grupė tiek pasiekė, kad ir toje pačioje Ukrainoje. Užtarnautas populiarumas akivaizdžiai parodo, kad jų muzika randa kelią į ausis ir į širdis, ir jeigu ji padeda tiek mums, tiek, svarbiausia, ukrainiečiams, klausykimės jos kuo daugiau. Kai šis blogis pasibaigs, visi kartu eisime į šį elektromados šou.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

VARIOUS ARTISTS

WHYPEOPLEWAR

whypeopledance, Ledotmat Musique

Neatsakomu klausimu pavadintas įspūdingas dviejų dalių elektroninės šokių muzikos rinkinys, kuriame yra per 160 kūrinių, tai ne tik įspūdingas pavyzdys, kaip muzikos kūrėjai iš viso pasaulio vos per keletą dienų gali susivienyti bendram tikslui, bet ir galima jūsų pagalba Ukrainos žmonėms, jeigu sutiksite šį rinkinį įsigyti, nes visos surinktos lėšos bus skiriamos Raudonajam Kryžiui. Iš esmės tiek tereikia pasakyti apie šį didžiulį įrašą, kuriam perklausyti bent kartą jums prireiks bene septynių valandų. Ir nesijaudinkite, kad kas nors įraše nekabina. Perjunkite kitą kūrinį, tikrai rasite ką nors, kas patiks. Nežinote vardų? Nesijaudinkite, rasite tuos pažįstamus, pvz. „Solo Ansamblį“, Shkemą ar „Red Axes“. Nemėgstate, kad ir technomuzikos? Bus ir kitų ritminių sprendimų. Galų gale tai darote ne dėl savęs, o dėl mūsų broliškos Ukrainos, todėl kitaip nei superpozityviai iniciatyvos „WhyPeopleWar“ aš negaliu vertinti. Juk ji padės susipažinti ne tik su plačia technomuzikos, hauso, ebm muzikos geografija, bet ir pasiūlys kūrinių, kurių dar negirdėjote viešojoje erdvėje, kurie galbūt laukė savo laiko, o šiuo momentu nėra geresnio laiko ne tik plėsti savo akiratį, bet ir imtis gerų darbų. Todėl ir kažkokie beprasmiai vertinimai, kažkokios menkavertės kritikos prieš tokias idėjas tiesiog nuščiūva, nutyla ir negadinkime be reikalo ja viešosios erdvės. Šis rinkinys nebuvo sukurtas sau, atlikėjai nebuvo surinkti pasireklamuoti ar pareklamuoti leidybos kompaniją, galų gale rinkinyje esantys įrašai nėra toli gražu tobuli, iščiustyti ar atidirbti. Šios iniciatyvos tikslai yra kiti ir tai yra daug svarbiau nei tiesiog muzika. Muzika – čia tik priemonė. Tikslas – laisva Ukraina.

100/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

LOCAL BLOOD

DYSTOPIAN DISCO

Self-released

Šiais laikais muzikinių puristų nėra jau tiek ir daug, viskas susimaišė, persimaišė ir žanrai įgavo tendenciją virsti daugiavagoniu žanrų traukiniu, kuris galiausiai reiškia viską, nors dažniausiai nereiškia nieko. „Local Blood“ šioms tendencijoms nepaklūsta, nes jų muzika – tai grynų gryniausias postpankas: repetatyvus, niūrus, nepretenzingai muzikalus, papuoštas dar ir klasikiniu tai dainuojančiu, tai rėkiančiu, tai kalbančiu bosu. Taip sakant, visi stereotipai viename, jų nebijant ir jų nesigėdijant. Puristai tikrai gali džiaugtis, tačiau toks muzikos pateikimas, deja, neskamba labai įtraukiančiai, lyg tiems, kuriems postpanko skambesiai yra neįdomūs ar nebeįdomūs, nebelieka ko ieškoti, nebelieka už ko kabintis, nes, paprastai kalbant, distopinė diskoteka, kurioje dalyvauja „Local Blood“ ir taip yra pilna dalyvių – tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų. Net susidaro įspūdis, kad tų dalyvių yra daugiau nei klausytojų, todėl minėtasis purizmas, mano nuomone, grupei neleidžia iki galo išskleisti sparnų. Paprastai tariant, jie yra per daug panašūs į visus kitus, o kai esi per daug panašus, darosi sunkiau grumtis dėl vietos po saule. Suprantu, kad koją kiša ir paties žanro labai aiškios taisyklės, ir ypatybės, kurios dažnai nepalieka itin daug vietos manevruoti, tačiau net toks griežtas žanras tikrai leidžia plėstis, o ne tik iš esmės pateikti tai, ką jau iš anksto esi pasirengęs išgirsti. Todėl dabar labiausiai norėčiau trijulei palinkėti išradingumo ir drąsos šokti į nežinią, nes tik nežinioje atsiranda postūmis rizikuoti. Kol kas viskas jų kūryboje labai saugu ir klausimas, ar tas saugumas suteikia tiek naudos, kiek ši grupė verta. Tikiu, kad „Local Blood“ yra karšto kraujo, ir išbandę klasiką jie šoks ir į avangardą.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“, „Youtube“)

ROKAS KAŠĖTA

DZŪKODELIKA

Self-released

Kad ir kaip galbūt netinkamai skambėtų, Roko Kašėtos debiutinis darbas negalėjo išeiti labiau tinkamu metu. Akivaizdu, kad palaikymas Ukrainai yra svarbu, bet svarbu yra ir galimybė bent trumpam atsijungti ir pasimėgauti eskapistiniais malonumais. Tokią pramogą siūlo naivi, neįpareigojanti ir net tyčia primityvi „Dzūkodelika“, kurios skambesys, net sunku įsivaizduoti, ar galėtų būti tolimesnis nuo dabartinės geopolitinės, socialinės ir karinės tragedijos, paliečiančios kiekvieną gyventoją. Juk tai albumas, kuriame apdainuojami grybai, katinai ir sraigės. Vis dėlto absoliutus albumo lokalumas ir jo naratyvo kasdienis paprastumas puikiai tarnauja tam, kad pabėgtum nuo didelio ir realaus siaubo, nuo neramumo ir panikos, kuri persmelkia tavo gyvastį, nepaisant to, kaip įnirtingai bandysi vengti aktualijų. Iš esmės „Dzūkodelika“ dabar skamba kaip iš kitos planetos, jei ta planeta yra kokia nors miško proskyna Dzūkijoje. Roko pabliuzavimai ir papsichodelizavimai labai banalius bet kuriuo kitu laiku, bet labai svarbius šiuo metu džiaugsmus ir rūpesčius pristato tiesiog kaip priežastį pasidžiaugti, o pasidžiaugti bent kažkuo mums tikrai labai reikia. Ar tai darbas, kuris jus paveiks ir, neduok Dieve, privers nušvisti? Ne, tiesiog vaikinas su gitara ir be patoso apdainuoja Dzūkijos grožį, ir to užtenka. Jokių pamokų, jokio auklėjimo, jokių aiškinimų ir dvasinių brėdų. Tiesiog paprastas malonumas džiaugtis rutina, kurią tau suteikia aplinka. Kai viskas atrodo ir skamba taip baisiai ir tikėti pasauliu darosi neįmanoma, tas pats Dzūkijos grožis cykų rudens rytą yra viskas, ko reikia, kad nesustotum prieš blogį ir gyventum toliau.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

ONEGIN

MA PETITE AMIE

FSS Recordings

Reikia pripažinti, kad blogesnio laiko atlikėjui pseudonimu Onegin išleisti albumą buvo sunkoka rasti. Bet jei pseudonimas Karoliui Lasiui tarnaus ir neilgai, jo muzika turi potencialo išskleisti savo aštrius metalinius lapelius, savo plieninius žiedelius ir parodyti, koks gražus gali būti technologizuotas jo muzikinis sodas. Be kvailų palyginimų, galiu sakyti, kad „Ma Petite Amie“ yra tikrai turiningas darbas, kuriame įdomių garsinių konstrukcijų, ir ištikimas savo industriškai reiveriškai atmosferai. Įspūdingas sąrašas netrumpų kūrinių kuria šaltą, tikslią ir šiek tiek bejausmę aplinką, kuri hipnotizuodama tave paleidžia be kontrolės klajoti tarp kūrinių. Iš vienos pusės, visai smagu ir gniaužia kvapą, tačiau „Ma Petite Amie“ keliai vis dėlto sunkiai atlaiko savo paties svorį. Nuo nuolatinio rimtumo, kietumo ir aštrumo pradedi šiek tiek bukti, nes pirmas kūrinys yra šaltas ir industriškas, antras kūrinys – vėl šaltas ir industriškas, trečias – vėl šaltas ir industriškas, ketvirtas... Pala, ką aš veikiau? Todėl paprasčiausiai mažiau kūrinių būtų padėję albumui skambėti lengviau ir giliau. Aš suprantu norą sudėti viską, kas sukurta, išnaudoti maksimaliai galimybes ir treptelėti koja iš liemens ir stuomens, bet kartais svarbu neperlenkti lazdos. Šiame darbe Onegin sugeba išlaikyti lazdą sveiką, nors ji ir pabraška. Tačiau viską sudėjus į vieną krūvą, „Ma Petite Amie“ įdomiai ir išraiškingai atspindi šiek tiek intelektualesnę, rizikingesnę ir drąsesnę šokių muziką, balansuodama tarp populiarios technomuzikos ir IDM apraiškų, leidžiančių teigti, kad Onegin turi ne tik daug talento, bet ir dar neišmestų kozirių savo kišenėje.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes‘, „Youtube“)