Optimizmas – variklis, neleidžiantis šeimai gyventi nuobodžiai

36-erių D.Juozapaitis į ligoninę prieš trejus metus netikėtai pateko po naktį ištikusio epilepsijos priepuolio. Atlikę kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tyrimą, medikai smegenyse rado teniso kamuoliuko dydžio auglį. Kaip sako pats pašnekovas, buvo diagnozuotas banalusis smegenų vėžys.

Klausimo, operuoti ar ne, net nebuvo. Išoperavo, bet po trijų mėnesių medikai pranešė, kad reikia dar vienos operacijos, nes navikas buvo pakankamai didelis ir negalėjo jo viso pašalinti. Po to keleri metai buvo ramesni – vyras grįžo į daugmaž įprastą gyvenimą, tik katkartėmis reikėjo atlikti tyrimus. Šį pavasarį atlikus tyrimus paaiškėjo, kad navikas vėl pradėjo augti, tad vėl reikia operuoti.

Balandį Dalius buvo operuotas trečią kartą, jam paskirtas kompleksinis gydymas chemoterapija.

„Radioterapiją, vadinamąjį spindulinį gydymą, baigiau prieš porą savaičių. Dar liko 8 ar 9 kursai chemoterapijos – 6 dienas gerti vaistus su 23 dienų pertrauka. Beveik metams gydymas suplanuotas, o paskui žiūrės, kaip auglys reaguoja“, – pasakoja pašnekovas.

Į klausimą, iš kur tokioje situacijoje optimizmas, Dalius atsako klausimu: „Ar pesimizmas kažkuo padės? Jeigu padėtų, gal praktikuočiau pesimizmą. Kadangi tai nieko nekeičia, stengiuosi gyventi ir daryti tai, ką galiu, ką moku, ką geriausiai sugebu, ir tiek.“

Geriausiai, jo manymu, jam sekasi planuoti keliones – tiek savo gausiai šeimai, tiek kitiems. Taip gimė interneto puslapis kelioniuplanavimas.lt, kuriame pasakojama, kaip, net keliaujant penkiese, įmanoma neištaškyti dešimčių tūkstančių eurų. Taip pat instagramo paskyra „Cancer_cannot_stop_travel“ („Vėžys negali sustabdyti kelionės“), kurioje Dalius pasakoja apie keliones sergant vėžiu.

Sako, pačiam keliauti liga netrukdo – tik oro uosto patikroje reikia turėti receptus, kad įrodytum, jog vaistai, kuriuos vežiesi, skirti tau nuo tavo ligos.

Dalius keliauti su žmona Aliona pradėjo dar 2007 m., kai tėvai vestuvių proga jiems padovanojo kelionę su agentūra į Kretą. Tada pora suprato, kad kelionės su agentūra ir visokie pasiūlymai „viskas įskaičiuota“ (angl. all inclusive) yra absoliučiai ne jiems. Nutarė, kad visas tolimesnes keliones planuos patys. Taip iki šiol ir yra.

Dabar jie dažniausiai keliauja penkiese – jis su žmona ir trys vaikai: Patrikas (14 m.), Aurimas (11 m.) ir Leticija (5 m.). Įdomumo dėlei – dukra į pirmąją kelionę išvyko būdama vos keturių mėnesių.

„Į Turkiją, kai viskas įskaičiuota, nesame važiavę iki šiol, bet savarankiškai kelionę susiplanuoti, manau, jau išmokau. Bent po Europą tai tikrai. Savarankiškai jau apkeliavome devyniolika šalių, kai kuriose lankėmės net po kelis kartus. Taigi, keliavimo patirties ir įgūdžių tikrai netrūksta, o kai žinai, kur ir ko planuojantis kelionę ieškoti, viskas vyksta daug paprasčiau ir greičiau“, – sako pašnekovas, savo konsultacijas ar pagalbą planuojant keliones siūlantis ir kitiems.

Kelionės vaikams yra pirmosios pasaulio pažinimo pamokos: kuo toliau, tuo jos svarbesnės.

– Papasakokite, kaip mokėtės planuoti keliones?

– Iš patirties. Iš klaidų. Kažką susiplanuodavome, paskui išbandydavome. Kai kas pasiteisino, kai kas – ne. Tarkime, suplanuodavome, kad kažkur per dieną nuvažiuosime, bet iš tiesų suprasdavome, kad negalime tiek nuvažiuoti. Taip pradėjome orientuotis, kiek įmanoma nuvažiuoti, kur galima nuskristi, kaip nusipirkti bilietus pigiau, kaip ieškoti, kur nebrangiai apsigyventi.

Žinoma, visko planuodamas kelionę niekada nenumatysi – vis tiek bus kažkokių staigmenų, netikėtumų, neplanuotų situacijų. Tačiau kuo daugiau kelionių suplanuoji, tuo viskas tampa paprasčiau. Kaip aš sakau, jeigu gerai padarai namų darbus, tada pati kelionė būna su mažiau streso, ramesnė, gali daugiau pamatyti, geriau praleisti laiką. Kai kažkur vyksti nepadaręs namų darbų, gali atsitikti taip, kaip mums su vienu sūnumi kažkada Milane: nieko iš anksto per daug neplanavę nuskridome, norėdami pamatyti Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Paaiškėjo, kad tai neįmanoma, nes bilietai išparduoti savaitei į priekį. Jeigu būtume pasidomėję, tą informaciją būtume radę internete, bilietus į muziejų nusipirkę iš anksto ir savo tikslą pasiekę. Tąkart likome, kaip liaudyje sakoma, pabučiavę duris.

– Ar visą informaciją, kurios riekia planuojant kelionę, galima rasti internete?

– Iš esmės labai daug ką, beveik viską. Nes yra žmonių patirčių, yra forumų, yra feisbuko keliautojų grupių, kur žmonės dalijasi informacija ir patirtimi. Jeigu ko nors paklausi, tau atrašo dešimtys žmonių ir papasakoja, kas ir kaip.

Pora: kadaise savarankiškai pradėję keliauti dviese, Dalius su Aliona ir dabar abu vyksta į tas keliones, kurios vaikams per sunkios ar neįdomios / D. Juozapaičio archyvo nuotr.

– Kiek laiko jums dabar užtrunka susiplanuoti kelionę?

– Dabar su mano įgūdžiais, turbūt porą dienų, gal tris. Kelionių planavimas man ir hobis, ir malonumas. Kai planuoju, aš jau praktiškai būnu pakeliavęs, nes peržiūriu nuotraukas, Gūglo žemėlapiuose realius vaizdus: kokios aikštelės, kaip privažiuoti ir t.t. Tad paskui telieka planą įvykdyti ir viską gyvai pamatyti.

– Kur buvo pirmoji jūsų paties organizuota kelionė?

– Pirma buvo į Maltą. Kryptį rinkomės pagal bilietų, nakvynių kainą. Žiūrėjome daug krypčių, bet Malta turbūt pasirodė tuo metu pigiausia ir patraukliausia. Gerai, kad ir nuvažiavome, nes po trejų metų, jeigu neklystu, vienas įspūdingiausių Maltos gamtos stebuklų – jūros arka „Žydrasis langas“, kuri buvo Maltos vizitinė kortelė, įgriuvo į jūrą ir jos nebeliko.

– Jūsų šeimos mėgstamiausias keliavimo būdas yra...

– Lėktuvu ir nuskridus nuomotis automobilį.

– Kodėl lėktuvu? Tai taupo laiką ir jėgas?

– Taip. Tarkime, keliaujant iš Lietuvos automobiliu bet kur į Europą, kiekviena kelionė prasideda nuo kelionės per Lenkiją, o tai jau yra kokios dvi papildomos dienos. Tačiau nuskristi į bet kurią Europos šalį galima per kelias valandas ir taip sutaupyti nemažai laiko. Nuskridęs išsinuomoji automobilį ir keliauji.

– Ar yra kažkas, ką žinodami žmonės galėtų sutaupyti, nusipirkti bilietus pigiau?

– Tikrai taip. Tarkime, jeigu žmogus nėra prisirišęs prie kažkokios konkrečios krypties, tai galima ieškoti, kur skristi pigiausia. Mes, pavyzdžiui, ieškome: kasmet peržiūrime kryptis, kur norėtume skristi, kur dar nebuvome, kur mums būtų įdomu, ir išsirenkame pagal mažiausias bilietų kainas.

Tiesa, reikia dar nepamiršti pažiūrėti, kokios bus nakvynės kainos. Tarkime, į Daniją yra labai pigūs bilietai, bet ten nakvynės kaina milžiniška, kiek teko skaityti – nuo 80 eurų naktis. Tad reikia įvertinti ir tai, ar kažkur pigiai nuskridus pati kelionė dėl kitų priežasčių neišbrangs. Gal labiau apsimoka už lėktuvo bilietus sumokėti brangiau, bet skristi ten, kur pigios nakvynės.

Visa tai įvertinus tikrai galima rasti kažkokį patogų ir ekonomišką variantą, kuris nepareikalaus išleisti tūkstančių eurų. Mes keliaujame su trimis vaikais, penkiese, tai mums susidaro nemenka suma. Nesvarbu, kad vaikai maži. Pavyzdžiui, Maljorkoje teko važiuoti dviem taksi, nes mūsų penkių į vieną taksi nepriėmė, nors dukra dar buvo maža ir galėjome ant rankų palaikyti.

– Į tą minėtą Maljorką jūs keliavote su dviem paaugusiais sūnumis ir vos keturių mėnesių dukra. Dažnai žmonės, turėdami vieną kūdikį, nesiryžta niekur keliauti, baimindamiesi, kad tai bus labai sudėtinga. Kaip jūs susitvarkėte?

– Žinokite, su keturių mėnesių kūdikiu turbūt buvo mažiausiai problemų. Su metų ir keturių mėnesių – jau šiek tiek daugiau, o su dvejų metų ir keturių mėnesių problemų buvo daugiausia. Tada jau vėl lengviau.

Tikrai nereiktų bijoti keliauti su kūdikiu. Skrydžio metu, pavyzdžiui, jis pusę laiko miega, pusę laiko valgo. Kelionėje jį krepšelyje nešiojiesi, ir tiek. Didesniems vaikams kelionės yra neįtikėtina patirtis. Nesvarbu, kad jie, kaip daug kas sako, užaugę neatsimins. Vis tiek tai yra pirmosios pasaulio pažinimo pamokos, ir kuo toliau, tuo jos svarbesnės.

Kartu: Juozapaičiams vaikai kelionių neapsunkina – visiems tik įdomiau / D. Juozapaičio archyvo nuotr.

– Kaip, planuodami savo keliones, paskirstote laiką savo ir vaikų interesams? Juk jie ne visada sutampa. Kaip persiplėšti?

– Taip ir paskirstome: vieną dieną skiriame, tarkime, kokiam nors vandens parkui ir vaikų pramogoms, kitą dieną tam, kas suaugusiesiems labiau patinka. Padalijame maždaug per pusę. Vaikai jau nemaži, tad pavyksta su jais susitarti. Mes su žmona labiau gamtos mėgėjai, tai visi važiuojame kažkur į kalnus ar plaukiame laivu. Vaikams tai irgi patinka.

– Ar galite įvertinti, kuri iš tų devyniolikos šalių, kurias esate aplankę, palankiausia kelionėms su vaikais, o kuri priešingai – tam nepatogiausia?

– Turbūt daug kas nuo pačių vaikų priklauso: nuo to, ką jie mėgsta, sugeba ir pan. Madeira yra tiesiog žygeivių rojus. Tačiau kai kurios trasos – po penkiolika ir aštuonis kilometrus. Abejoju, kad mano vaikai tokias nueitų. Tačiau galbūt yra vaikų, kurie nueina. Dėl to mes į Madeirą važiavome dviese su žmona. Tačiau Nicoje, Monake, Prancūzijos pietinėje pakrantėje vaikams gausybė atrakcijų. Tokiose kelionėse vaikams labai smagu, tad keliauti su vaikais yra gerokai lengviau.

Apie tuos dalykus reikėtų pagalvot prieš važiuojant: ką tu norėsi veikti, ką tu norėsi ten pamatyti, ar tikrai visai šeimai tai priimtina. Būna, kad žmonės kartais randa pigius bilietus, nusiperka, o nuskridę supranta, kad negali nei kažkur nueiti, nei kažko nuveikti.

– Kokią didžiausią klaidą pats esate padaręs, beplanuodamas šeimos keliones?

– Manau, tai, kad buvau sugalvojęs nuvažiuoti vienu prisėdimu 900 km per Lenkiją, kur daug mažų miestelių. Nuvažiavau. Tačiau sunku buvo. Pervertinau jėgas.

– Žmonės, nuskridę į kokią nors šalį, dažnai nori apvažiuoti ir pamatyti kuo daugiau. Ar tai protinga?

– Kaip kada. Mes, pavyzdžiui, buvome nuskridę į Malagą per Naujuosius metus. Išsinuomojome automobilį ir per savaitę prasukome 1 100 km po Andalūzijos regioną. Grįžome pilni įspūdžių, daug pamatę. Mums nebuvo sunku.

Kita vertus, jeigu keliaujate automobiliu, važiuoti daugiau kaip 500–600 km per dieną nepatarčiau, nes visa diena bus vien važiavimas – nei pailsėsi, nei kažką pamatysi. Reikia viską gerai apgalvoti, išsiaiškinti, kokie yra keliai. Jeigu autostrados, kur gali tikrai greitai važiuoti, tai vienoks keliavimas, jeigu prastesni, regioniniai keliai arba net serpantinai, – daug nenuvažiuosi.

– Ar karantino laikas jūsų šeimai – kelionių mėgėjams – buvo problema?

– Tai buvo šiek tiek iššūkis. Tiesiog prisidėjo papildomo planavimo, nes reikėjo kas kartą aiškintis, kokie yra reikalavimai dėl COVID-19, kokių skiepų, kokių dokumentų, kokių testų reikia. Tačiau namuose užsidarę tikrai nesėdėjome. Mes vis tiek keliavome.

2020 m., kai prasidėjo karantinas, mes su žmona lankėmės Šri Lankoje ir buvome priversti grįžti iš ten po trijų dienų kelionės. Kai išskridome, Lietuvoje buvo užfiksuoti gal aštuoni COVID-19 atvejai, o Šri Lankoje – vienas per pusę metų. Išskridome galvodami, kad nieko čia blogo nebus. Tačiau kitą dieną skaitome žinias, kad vieną dieną mokyklas uždarė, kitą dieną jau praneša, kad visi, kas galite, parskriskite, nes visai užsidarysime. Turėjome po trijų dienų labai brangiai pirkti bilietus ir per Maskvą parskristi į Vilnių. Grįžome likus penkiolikai minučių iki šalies visiško užsidarymo.

– Kuri kelionė jums pačiam buvo įspūdingiausia?

– Manyčiau, pirmoje vietoje yra Madeira. Ten labai žalia, labai gražu, vešli augmenija. Ir kalnų yra, ir takų visokių. Tad tai įspūdingiausia iki šiol kelionė. Aišku, neskaitant Šri Lankos, kurioje mes nespėjome pabūti. Ten gražu – džiunglės, uolos. Deja, tik į vieną uolą ir teįlipome. Tačiau turime planą kažkada grįžti.

– Ką apie įspūdingiausią kelionę pasakytų jūsų vaikai?

– Manau, kuri nors iš tų, kai lankėmės vandens parkuose. Gal Maljorka. Ten gyvenome viešbutyje, kuriame buvo vandens parkas. Arba Zakinto sala, kur visai dienai važiavome į vandens parką po atviru dangumi: didelė teritorija, daug pramogų, kalnelių, daug visko. Vaikams labiausiai tokios pramogos įsimena.

– Jau turite artimiausios šeimos kelionės planą?

– Taip. Jau kitą savaitę išskrendame į Portugaliją per Paryžių. Esame suplanavę Paryžiuje aplankyti Eifelio bokštą, nes dar nesame buvę, o po dviejų dienų Paryžiuje skrisime į Portugaliją ir važiuosime per visą šalį – nuo apačios iki viršaus. Algarvės regione išsinuomojome mašiną, paskui – traukiniais. Nusprendėme, kad tai bus nebloga atrakcija ir suaugusiesiems, ir vaikams, nes dar traukiniais nekeliavome, ir tai yra gana nebrangu.

Per Kalėdas skirsime į Barseloną. Jau turime bilietus, rezervuota gyvenamoji vieta.

Vienas iš pagrindinių mano patarimų norintiems keliauti savarankiškai –  planuotis ir rezervuoti viską kuo anksčiau. Yra žmonių, kurie laukia paskutinės minutės pasiūlymų, bet paskutinės minutės paketus dažniausiai siūlo kelionių agentūros – tai, ko neparduoda. Jeigu nori kelionę planuoti pats, paskutinę minutę kažką pirkti tikrai bus labai brangu. Oro linijos tikrai negalvoja: išparduokime tai, kas liko. Jie galvoja: tau reikia šiandien, tai mokėk trigubai ar net dešimteriopai. Žinoma, būtų labai romantiška nuvažiuoti į oro uostą, nusipirkti bilietus ir skristi bet kur, tačiau tai bus labai brangu. Jeigu planuoji prieš pusę metų, gali gauti bilietus už gerą kainą, mažiau mokėti už nakvynę.