Svajokliai, kurie eidami gatve yra linkę žiūrėti į dangų, o ne po kojomis, sliūkindami pro Šiuolaikinio meno centrą sostinėje, negali nepastebėti užrašo "Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino". Kaunietės architektės Sigitos Kondrataitės atradimai – spontaniškai atsirandančios miniatiūros – tik patvirtina šią mintį.

Kasryt užsiplikiusi kavos biuro virtuvėlėje, nešdama ją iki savo darbo stalo, S.Kundrotaitė nusileidžia penkiais laipteliais. Savaime suprantama, kad puodelyje judėdama kava prasilieja per kraštus. Kai puodelis pasiekia paskirties vietą, nuvarvėję lašai susigeria į popierių, kurio ant architektės stalo, savaime suprantama, guli šūsnys. Kiekvienam puikiai pažįstamas buitinis niuansas.

Kitas gerai žinomas jausmas – kai kalbėdamas telefonu ar giliai mąstydamas pagauni save tušinuku vedžiojant abstrakčias formas ant popieriaus.

"Pastebiu, kad ant mano kolegų, taip pat ir buhalterės mamos darbo stalo gali pamatyti apipaišytų laikraščių, popieriukų ir užrašų. Dažniausiai ši "kūryba" vyksta būtent kalbant telefonu", – šypsosi Sigita. Ji neslepia: baigusi Kauno dailės mokyklą visuomet žavėjosi akvarele. Tik šįkart ji spontaniška, nevaldoma, gimusi iš savotiško nuobodulio.

Nuo kavos puodelio likusi abstrakti dėmė tampa atspirties tašku, kuris padiktuoja būsimą formą – keli štrichai kalbant telefonu, ir voila – improvizuota pasąmoninė akvarelė.
"Pamenu, kai pirmą kartą apipaišiau kavos dėmes, buvau prastos nuotaikos, kalbėjausi telefonu. Padėjus ragelį pastebėjau, kad nupiešiau žmogeliuką, keliantį Žemės rutulį. Tuomet pagalvojau: kaip įdomu ir taiklu", – apie kasdieniškos kūrybos paprastą pradžią pasakoja Sigita.

Ilgainiui ji ėmė fotografuoti savus nuobodulio kūrinius, juokais dalytis jais socialiniame tinkle, netikėtai atsirado savotiškas gerbėjų ratas. "Draugai sako, kad šie piešinėliai tarsi komiksas įtraukia ir priverčia smalsauti – kas gi bus toliau", – juokiasi architektė. Kartą, prieš padovanodama bičiuliui knygą, ant jos viršelio specialiai padarė kavos puodelio "atspaudą" ir jį apipiešė.
Ar nevertėtų kurti vientiso siužeto linijos? "Nežinau, kol kas tai tik improvizacijos ir savotiška terapija, kuri padeda nusiraminti, išguldyti mintis, atsitraukti nuo darbo, o pamačius netikėtą rezultatą – pakelia nuotaiką", – pečiais gūžtelėja architektė.

Žiūrėdamas į tušo ir kavos miniatiūras gali lengvai suprasti, kada piešta būnant geros nuotaikos, kada – blogos: dėl streso piešiniai būna nervingi, chaotiški.

Kasdienės kavos padėklą ir piešimo drobę Sigitai atstoja architektūriniai brėžiniai, ant kurių ir gimsta kūryba. Pasak jos, kartais būna, kad dėmė laukia kelias dienas, kol, kalbant telefonu, ranka su tušinuku pati ją atranda. Neretai piešinių tematika būna tos dienos aktualijos: "Kai laukiu atostogų, piešiu lagaminą ar greitai horizonte pasimatysiantį Maroko peizažą."