Nepriklausomybės sąsiuviniai: kaip iš Maceinos pagaminti marksistą

Antanas Maceina – vienas kontraversiškiausiai ir įvairiausiai vertinamų Lietuvos mąstytojų. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas jį laiko „vienu iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir  kūrėjų“, o jo darbus „tikrai ne mėgėjiškais ar provincialiais savo tematika bei turiniu“ ir ypač aktualiais šiomis dienomis. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pasirodė ne vienas tekstas, kurio paskirtis buvo „nuvainikuoti“ A. Maceinos filosofiją, užgniaužti lėtai atgimstančią jo idėjų analizę ir atimti teisę okupacijos nukankintai tautai susigrąžinti nacionalinį orumą, savigarbą.

Vienas iškalbingiausių tokio teksto pavyzdžių yra filosofo Leonido Donskio 1997 m. parašyta studija „ Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“. Studijoje A. Maceina kritikuojamas įvairiais aspektais, pradedant tautos bei valstybės samprata, baigiant požiūriu į socializmą ir kapitalizmą. Joje L. Donskis A. Maceiną vadina „doktrininiu intelektualu“, „kanonizuotu filosofu“, „neopagoniu mąstytoju“, teigia, jog A. Maceinos socialinė filosofija „tiesia atvirą kelią į rasizmą, rasistinį antisemitizmą /.../ ir nacionalsocializmą“ bei „atveria bolševikinės ir nacistinės sąmonės, t. y. totalitarinės, fašizoidinės sąmonės par excellence, genezę bei jos intelektualinio žemėlapio kontūrus“. L. Donskio kritikai antrina ir ne vienas kitas autorius, pavyzdžiui, Liūtas Mockūnas, A. Maceiną vadindamas „lietuviškuoju fašistu“.

Šia trumpa analize siekiama paneigti tokią sovietinę retoriką prieš tikinčiuosius primenančią kritiką ir apginti vieno iškiliausių Lietuvos mąstytojų idėjas. Kartu ši analizė padės suprasti, kaip tęsiant sovietinę tradiciją  ir toliau menkinama bet kokia tautinės sąmonės apraiška, o asmenys, tarpukariu aktyviai prisidėję prie Lietuvos kūrimo, lengva ranka prilyginami pasaulį sukrėtusių didžiųjų totalitarinių ideologijų kūrėjams. Platesnės ir gilesnės tokio tipo analizės padėtų giliau pažinti A. Maceinos teiginių esmę ir be paskubo- mis priklijuotų etikečių svarstyti juos viešojoje erdvėje, nes jų problematika nėra praradusi aktualumo ir mūsų dienomis.

Polemikos su L. Donskiu atspirties taškas bus teiginys, kad jo A. Maceinos tekstų interpretacija yra netiksli ir net kupina faktinių klaidų. Pavyzdžiui, studijoje teigiama, jog A. Maceina tautą ir valstybę traktuoja kaip „savitikslius dalykus“, tačiau tauta yra besivystantis ir išsivystęs prigimtinis dalykas, ne instrumentinis, todėl apskritai negali būti priskiriamas tikslo kategorijoms (tautos sąvoka čia nereiškia sutartinės bendruomenės, tad jos negalima suprasti instrumentiškai ir reikia priimti kaip objektyvią asmeniškai nuo mūsų nepriklausančią esamybę), o valstybė yra tautos reiškimosi lytis ir savirealizacija, tačiau ji palenkta žmogaus asmeniui ir tauta jos formą gali peržengti (kadangi tai yra sutartinis ir instrumentiškas dalykas). Studijoje taip pat teigiama, kad dėl anglų kalbos nemokėjimo A. Maceina nėra studijavęs ir skaitęs Johnas Locke`as ir net apskritai anglosaksiškojo liberalizmo argumentų. Tai taip pat netiesa. A. Maceinos rankraštyje „Pilnutinės demokratijos pagrindai“ galima rasti ištisą lapą, kurį mąstytojas paskiria J. Locke anglosaksiškojo liberalizmo aprašymui.

Nors L. Donskio studija gali būti kritikuojama įvairiais aspektais, šios analizės apimtis verčia apsistoti tik ties vienu – studijoje tvirtintu teoriniu Antano Maceinos ir Karlo Markso buržuazijos kritikos panašumu ir tariamu A. Maceinos bolševizmo šlovinimu. Nors L. Donskis A. Maceiną apibūdina kaip prijaučiantį fašizmui mąstytoją, tuo pačiu metu negaili kritikos ir mąstytojo kapitalizmo bei bolševizmo analizėms. Anot L. Donskio, „Maceinos veikalo tonas/.../ vietomis pranoksta Komunistų partijos manifestą, Gotos programos kritiką, Vokiečių ideologiją ir kitus marksizmo klasikų šedevrus. /.../ Jis perima ir vartoja marksizmo teorinę ir ideologinę idiomatiką.“