Naujose knygose – temų įvairovė: nuo visuomenės sąlygų įtakos iki paukščių dietos

 

Michel Houellebecq –„Serotoninas“. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Kitos knygos, 2020.

Vieno įtakingiausių Europos rašytojų naujausiame romane atpažįstame panašų į ankstesnių kūrinių pasakotoją, netgi, sakytum, literatūrinį dvynį arba kloną – nelaimingą vidutinio amžiaus vyrą. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, šitam vyrui baigiasi blogai. Vis dėlto „Serotoninas“ maloniai nustebina – M.Houellebecqo braižas šįkart ypač nugludintas, dar aštresnis, meistriškas.

Prancūzų literatūros garsenybė romane kelia jam įprastus klausimus: kiek visuomenės sąlygos lemia paskirų individų būseną, ar žmogus laisvas išsivaduoti iš socialinės lemties? M.Houellebecqas fatalistas: kadangi visuomenės sankloda sušikta, tai ir joje gyvenantiems baigiasi šūdinai. Nebūtina tikėti tokia deterministine prieiga – juk mes vis dar turime laisvą valią, ar ne? – vis dėlto rašytojas savo pasakojimą kuria taip įtaigiai ir principingai, kol galiausiai nokautuoja.

Romano pasakotojas, išgyvendamas įsisenėjusią patologinę būseną (užleistą depresiją) prisimena savo praėjusius metus, o pirmiausia – santykius su mylėtomis, tiksliau – pamylėtomis, moterimis. Kaip ir įprasta M.Houellebecqui, aprašydamas romantinius santykius jis nevartoja korektiškų terminų, o apsiriboja sąvokomis „by*is“ ir „pi*ė“, tokios leksikos gausu. Atskleisdamas savo praėjusius metus ir nuolat blaškydamasis ne tik tarp moterų, bet ir gyvenamųjų vietų, pasakotojas įsivardija didžiausią gyvenime klaidą – mylimosios Kamilės išdavystę.

Jis labai vėlai, per vėlai supranta, koks buvo mizoginiškas niekšas, todėl išsigelbėti per vėlu. Nors knyga liūdna, vietomis nepamainomas M.Houellebecqo sarkazmas gali prajuokinti iki ašarų – kaip tame hiperbolizuotame epizode, kai veikėjas aptinka paskutinės gyvenimo moters pornografinius įrašus, kuriame ji išdarinėja šioje planetoje stačiai neįsivaizduojamus dalykus. Feministiniams kritikams muskulinistiški pasakotojo pasažai – tai lengvas būdas apšaukti patį autorių degradu, degeneratu ir panašiai, na, bet M.Houellebecqo bent vaizduotės trūkumu tikrai neapkaltinsi.

„Serotonino“ autorius, man regis, iš tikrųjų yra didis mūsų laikmečio humanistas. Jeigu jo kūrybos neatstumi dėl ideologinių priežasčių (o grožinę literatūrą vertinti vien politiškai yra primityvu), ji neišvengiamai suveikia tarytum moralinis saugiklis: skaitytojams labiau žlugti negu M.Houellebecqo veikėjams kažin ar įmanoma, ir tai padeda. „Serotonino“ skaitymas palieka viltį, kad bent mums viskas klojasi gerai ir viskas bus gerai, o šitaip, kaip jo veikėjai, supūdyti savo sielą dar reikėtų žvėriškai pasistengti.

Jurga Tumasonytė – „Remontas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Dviejų novelių rinkinių ir publicistinių miniatūrų knygos autorės pirmasis romanas „Remontas“ pirmiausia yra šeiminė istorija, išplečiama iki laiptinės, daugiabučio erdvės ir galiausiai – visos visuomenės pločio apibendrinimų. Tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri, gilindamasi į savo praeitį, permąsto asmenines ribas ir patiria trauminių epizodų reikšmę, padarinius. Originalu tai, kad šis santykis su pačia savimi skleidžiamas ne tiek tradiciniame šeimos branduolyje, kiek išplėstinėje artimųjų aplinkoje – per ryšį su vaikystės draugėmis (kaimynėmis) ir jų tėvais.

Sakinio lygmeniu J.Tumasonytės braižas atidirbtas, vis dėlto romano apimtis tampa rimtu iššūkiu netgi patyrusiai (smulkesnių prozinių formų) rašytojai. Pati kūrinio idėja užčiuopti trisdešimtmečių kartos psichosocialinę būseną prasminga ir bemaž išpildyta. Vis dėlto romanas sugriūva pats į save autorei negrabiai atsimušus į kuriamos pasakotojos poziciją.

Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu dingusios moters motyvu netgi būtų labai tikęs). Tokį naratyvinį metodą taikė Maxas Frischas romane „Štileris“, bet jame retrospektyvinė veikėjo savianalizė vis tiek pateikta it pasakojant čia ir dabar. Tuomsyk „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina.

Todėl dažnai vietoje konkretaus epizodo siūlomas apibendrinimas, ištisuose romano gabaluose lyg piktžolė įsismelkia būtasis dažninis laikas, slopinantis tempą, o dialogai atrodo tarsi įterpti iš reikalo. Tai todėl fragmentuose, kurių pasakotoja pati savo akimis nematė, nepatyrė („Eglė papasakojo“, p. 178) taip apmaudžiai trūksta gyvybės. Taip pat nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto, vis įvedamų naujų veikėjų (pasakotojos kaimynų) štrichai, kurie iškart ir išblunka. Balastiniai prielipai nepraturtina pasakojimo, o jį slopina. Tiesa, kai kurie epizodai, atskleidžiami tariamąja nuosaka, kuriuose pasakotoja įsivaizduoja alternatyvią veikėjų ateitį, yra gaivūs ir energingi (p. 172, p. 224).

Kartu su akiplėšišku Virginijos Kulvinskaitės tekstu „Kai aš buvau malalietka“, ironišku Vaivos Rykštaitės romanu „Lizos butas“, J.Tumasonytės „Remontas“  įsilieja į pastaruoju metu sužadintą XX a. paskutiniojo dešimtmečio atminties srovę, papildydamas ją būties drungnumu ir nykumu: „Nors mokykloje ir mieste buvo įvairių užklasinių būrelių, nė viena jų nelankėme. Buvome trys balionai, pripūsti nuobodulio, kurį nešiodavomės dykinėdamos ir laukdamos. Nekantravome, kol užaugs krūtinė, kol susirasime bernus, kol pasibaigs mokslo metai ir nebereikės gyventi su tėvais“ (p. 137).

Grigorijus Čchartišvilis – „Rašytojas ir savižudybė“. Iš rusų k. Vertė Dalia Saukaitytė, Kitos knygos, 2020.

Rašytojo siela ir psichika – intriguojanti teritorija, o savižudybės, kaip visi žinome, rimta socialinė problema, kurią sukelia individų pasirinkimas nutraukti savo gyvenimą. Šįkart autorius taikosi susiaurinti ir išryškinti objektą, išsamiai aprašydamas išskirtinai literatūrą kuriančių asmenų požiūrį į savižudybę ir nusižudančių rašytojų galimus motyvus.

Prieiga verta dėmesio, bet kažin ar neperspausta? Juk lygiai taip pat galima būtų sudaryti rinkinį apie dailininkus ir aitriąsias paprikas, režisierius ir nugaros skausmus arba rašytojus ir... dviračius. Šaržuoju? Šaržuoju. Nors knyga yra rimtos apimties ir kruopščiai parašyta, galiausiai G.Čchartišvilio eseistinis tyrimas ne kažin kur nuveda. Turbūt nelieka nepaminėtas nė vienas savo gyvenimą šioje planetoje nutraukęs autorius, bet išvadas turi pasidaryti pats skaitytojas. Kam reikalingas toks eseistiškai enciklopedinis sąvadas? Turbūt kad vienoje vietoje galėtum rasti, koks rašytojas (taip pat kada ir galbūt kodėl) nusižudė. Ar labai svarbi tokia informacija? Nežinau.

Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Iš dalies tai pastebi ir pats į klausimą giliai panėręs autorius: „mūsų skyriaus, skirto filosofiniam požiūriui į savižudybę rezultatai: nieko naujo, jokių netikėtumų“ (p. 82). Mes ne kažin ką naujo išmokstame, nes autorius daugiausia apžvelgia tai, kas jau įvykę ir kitų pasakyta, pridurdamas savo asmeninę nuomonę, apibendrinimą. Greičiausiai sociologas arba psichologas, rašytojų savižudžių fenomeną patyrinėjęs pagal specifinį mokslinį metodą, iš tokios išsamios medžiagos būtų išspaudęs daugiau. Šiuo atveju tekstui elementariai pritrūko rimtos hipotezės. Pritrūko naujo vėjo.

Vis abejojau, ar autoriaus požiūris į menininkų savižudybes nėra truputį per romantiškas ir atgyvenęs. Kai kur jis savižudybių fenomeną nagrinėja pasitelkęs klasikinę psichoanalizę, o dviejų rašytojų biografijas, šaržuotai perrašytas pagal psichoanalitines klišes, laikyčiau labiausiai vykusia ir šmaikščiausia knygos dalimi. Vis dėlto šiuolaikinei psichikos sveikatos minčiai autorius bemaž neskiria dėmesio, nors galbūt šitoje sferoje kaip tik ir glūdi atsakymas į platųjį G.Čchartišvilio užmojį?

Vietoje atsakymo aptinkame išvedžiojimų, kurie, mano akimis, labiau tinka XX a. ir ankstesniems, negu dabarčiai, o aptardamas rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims autorius jau ir pats tarsi patvirtina mąstąs anachronistiškai: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Srsly?

Samanta Schweblin – „Pilna burna paukščių“. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, Sofoklis, 2019.

Kokias istorijas atskleidžia šis rinktinių autorės novelių leidimas? Nelengva atsakyti, o paskutiniame viršelyje pasakojimų palyginimas su Franzo Kafkos kūryba tikrai nepadeda – palyginimas kaip reta perspaustas.

Taip, S.Schweblin novelėse apsčiai aptinkame mistikos, sukeistinimų, paranormalių situacijų ir tik pačių originaliausių, niekur kitur neregėtų personažų. Deja, jos apytuštės, tarsi savaiminės, netalpinančios potekstės. Pavyzdžiui, lietuvių autoriaus Jaroslavo Melniko rinkinyje „Rojalio kambarys“ irgi kuriamos paralelinės tikrovės, tačiau jose bent įrašomas ir žemiškasis dėmuo, filosofinis pagrindas, atpažįstamumas.

Titulinėje novelėje „Pilna burna paukščių“ vaizduojama mergaitė, jos tėvų siaubui perėjusi prie egzotiško raciono – vien gyvų paukštelių dietos. Negaudama savo kasdienės porcijos, dukra blogsta, o suvartojusi gyvos paukštienos išsyk atsigauna. Pasakojimo esmė vis dėlto slypi ne mergaitės elgesyje, o jos tėvų dramoje: mes pamažu patiriame ir suprantame, kad jie išsiskyrę ir sunkiai išgyvena sugriuvusią šeimą. Tuomet vaiko polinkį valgyti paukščiukus galima paaiškinti kaip skyrybų traumos alegoriją, bet galima suprasti ir bet kaip – sakykime, net kaip vegetarizmo kritiką ar panašiai.

Panašios ir kitos istorijos, kurių potekstę gali susimanyti pagal savo paties nuostatas ar pageidavimus. Todėl mane labiausiai įtikino ne tariamai kafkiškos, o kelios tradicinės novelės. Štai viename vaiko akimis vaizduojamame pasakojime mes vėl regime skyrybų dramą: vaiko namuose ruošiamasi švęsti Kalėdas; agresyvus vyras, jos tėvas, į šventę atsivedęs, suprask, savo naująją simpatiją; motina išgyvena gilų sielvartą; vidurnaktį į namus galiausiai įvirsta ir jos pačios meilužis, persirengęs Kalėdų Seneliu, suteikdamas džiaugsmo ne tik vaikui, bet ir nelaimingajai mamai, net jeigu netikėtas dviejų vyrų susidūrimas baigiasi buitiniu konfliktu. Reziumė vaiko akimis: Kalėdų Senelis lieka nakvoti namie, įsivyrauja santykinė ramybė ir šventinė nuotaika. Šitoje novelėje pasitelktas puikus atskaitos taškas – mažamečio matymas, padedantis tarp suaugusiųjų kurti specifinę intrigą ir įtampą, perfiltruotą per nekaltą sielą.

S.Schweblin nešvebeldžiuoja, o rašo glaustu, nuosaikiu stiliumi, todėl skaityti paprasta, juolab kad dauguma istorijų telpa vos į kelis puslapius. Vis dėlto pageidaujantiems galingesnės novelistikos siūlyčiau verčiau atsiversti Lauren Groff rinkinį „Florida“ arba Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių