Iš arčiau

Natalie Kronast mėgsta ledus ir netikėtas idėjas

Beveik metus Klaipėdoje gyvenanti viena šiuo metu vykstančių Vokiečių kultūros dienų organizatorių Roberto Bošo kultūros fondo vadybininkė Natalie Kronast prisipažįsta: ji tiesiog įsimylėjusi Klaipėdą. Jai smagu Lietuvoje, vis labiau panašėjančioje į kitus Vakarų Europos kraštus. Čia daug erdvės netikėčiausioms idėjoms, čia tiesiog gatvėje galima nusipirkti ir pasmaližiauti ledų - to nėra Vokietijoje. Natali tik apgailestauja, kad dar neturėjo laiko pasižvalgyti toliau kaip uostamiestyje ar sėsti prie lietuvių kalbos vadovėlių - norėtų jos pramokti geriau. Kultūros vadybininke dirbanti mergina sakė, jog kurį laiką lietuvių kalbą studijavo pasitelkusi “Klaipėdos” laikraštį: iš pradžių bandydavo jį skaityti lietuviškai, o po to pasitikslindavo rusų kalba.

Kultiniai filmai

Prieš penkerius metus Vokiečių kultūros dienos buvo pradėtos organizuoti S.Dacho namuose. Idėja surengti tokį nedidelį vokiečių kultūros festivalį kilo kito vokiečių kultūros fondo į Klaipėdą siųstiems dirbti žmonėms. Roberto Bošo kultūros fondo vadybininkė pratęsė jų pradėtą darbą. Pasak N.Kronast, Vokiečių kultūros dienos jau seniai išaugo iš S.Dacho namų sienų. Tai - miesto kultūros renginys. Didžioji dalis Vokiečių kultūros dienose vykstančių projektų atsirado Natalie ir jos padėjėjos Ievos iniciatyva. Buvo dedama daug pastangų, kad klaipėdiečiai pamatytų tai, kas ir Vokietijoje dar labai nauja. Pavyzdys - šiandien, 19.30 val. “Žemaitijos” kino teatre rodomas filmas “Niekur Afrikoje”. 2003 m. jis buvo apdovanotas “Oskaru” kaip geriausias filmas ne anglų kalba . Na, o birželio 1-ąją 19.30 val. taip pat “Žemaitijos” kino teatre bus galima pamatyti iki šiol Vokietijoje kultiniu laikomą “Sudie, Leninai”. Tai pats populiariausias filmas šalyje per dešimt metų. “Sudie, Leninai” premjera Lietuvoje įvyks tik rudenį. Tad klaipėdiečiai turi puikią galimybę jį pamatyti daug anksčiau negu visi kiti šalies gyventojai.

Dirbo ir Rusijoje

Natalie puikiai kalba rusiškai. Šios kalbos mokėsi mokykloje, vėliau - universitete. Baigusi vidurinę mokyklą, mergina nenorėjo iš karto stoti į universitetą. Traukė Rytų Europa, Rusija. Atsiradus galimybei, išvažiavo į Sankt Peterburgą rusų mokykloje dėstyti vokiečių kalbos. Tada pašnekovei buvo 19 metų, ir eksperimentai, rizika, netikėtos situacijos jai atrodė patraukliai. Grįžusi į Vokietiją, universitete Natalie studijavo politologiją, publicistiką ir slavistiką. Ir vėl atsirado proga išvykti į Rusiją. Šįkart ji dirbo vokiečių kalba leidžiamame laikraštyje. Atostogauti traukdavo į Lietuvą, Estiją, Latviją Ypač patiko Lietuva.

Tad po dvejų įtempto darbo metų triukšmingame, dideliame Sankt Peterburge nusprendė važiuoti ne iš karto į Vokietiją, o apsistoti Lietuvoje. Juolab kad vėl pasitaikė tokia galimybė: Roberto Bošo fondas kaip tik ieškojo žmogaus, kuris galėtų dirbti kultūros vadybininku Klaipėdoje. Pagal šią programą Rytų Europoje dirba penki kultūros projektus rengiantys žmonės. Lietuvoje Natalie - vienintelė. Roberto Bošo programos idėja - sukurti tokias sąlygas, kad po kelerių metų su Lietuvos ir Vokietijos kultūros projektais galėtų dirbti vietinis žmogus.

Maži skirtumai

Vokietijoje gyvena visa Natalie Kronast šeima ir draugas, su kuriuo mergina matosi gana retai. Jis rašo disertaciją apie Rusijos verslą ir daug keliauja. “Dažniausiai bendraujame elektroniniu paštu. Tačiau ir mano telefono sąskaitos - nerealiai didelės”,- šypsosi pašnekovė. Nors laisvalaikio Natalie beveik neturi, tačiau sako su malonumu einanti į kiną, su draugais - į šokių klubą ar barą. Skaito knygas istorijos tematika, naršo po internetą ir rašo laiškus Vokietijoje likusiems draugams.

Klaipėdoje gyvenanti vokietė sako dar nė karto nesigailėjusi, kad liko Lietuvoje. Tiesa, kartais, kai žiemą siaučia vėjai ir bute Liepų gatvėje būna šalta, akimirkai pasiilgsta namų. Tačiau, Natalie teigimu, skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos kur kas mažesnis negu tarp Rusijos ir Vokietijos. Žmonės čia paslankesni, jie patys nori kitaip gyventi ir to siekia.

Moka ieškoti

Natalie profesija ir pomėgiai glaudžiai susiję su kultūra. Jos teigimu, Klaipėdoje labai marga ir įdomi kultūrinė terpė. Pašnekovė pastebi, jog Lietuvoje menas kiek mažiau suvaržytas negu Vokietijoje. Priežastis? Kultūra mažiau gauna pinigų iš valstybės. Vokietijos teatrai ir kitos kultūros įstaigos gauna didžiules dotacijas iš valstybės. Todėl, pasak Natalie, jie ne tokie aktyvūs, mažiau patys rodo iniciatyvos. Jiems nereikia kiekvieną dieną galvoti, iš kur gauti pinigų susimokėti už šildymą, scenos įrangą, algoms. Šiuo metu Vokietijos kultūros įstaigos jau pradėjo ieškoti ir kitų finansavimo būdų. Kartais Vokietijoje firmų rėmimo atsisakoma, nes esą privatūs pinigai trukdo pasiekti atitinkamą meno kokybę. Pašnekovei atrodo, jog lietuviai geriau išmano, kaip ieškoti rėmėjų.

Sudomino vokiečius

Paklausta apie labiausiai įstrigusį faktą Klaipėdos kultūroje, mene, Natalie nedvejodama pamini vokiečių dramaturgės Tėjos Dorn pjesės “MarLenė” pastatymą dviejuose uostamiesčio teatruose. A.Vizgirdos režisuotą pjesę Pilies teatre pašnekovė jau matė. Nekantraudama laukia S.Poškaus režisūrinio debiuto ir “MarLenės” premjeros Klaipėdos dramos teatre. Faktas, jog nedideliame mieste statomi du spektakliai pagal tą pačią pjesę, labai suintrigavo ir vokiečius. Roberto Bošo fondo kultūros vadybininkė į Pilies teatro premjerą kvietė atvykti pjesės autorę, tačiau ji tuo metu buvo labai užsiėmusi. Natalie įdomiausia tai, kad pjesė versta ne iš vokiečių, o iš rusų kalbos. Smalsu ir šiek tiek juokinga, kodėl du nelabai didelio miesto režisieriai taip nori statyti vieną pjesę?

Padės visiems

Tik atvykusi į Klaipėdą, N.Kronast pakliuvo tiesiai į Jūros šventės ir miesto jubiliejaus sūkurį. Stebėdama šią šventę, ji suprato, kad Klaipėdoje tikrai yra daug galimybių įvairiapusei veiklai - žmonės labai atviri. Pašnekovės teigimu, labai gerai, kad yra šiokia tokia konkurencija tarp Menininkų namų, Muzikos centro, Muzikinio, Dramos teatrų. Tai puikus stimulas ieškoti naujų raiškos būdų, tobulėti. Kartu su Natalie dirba taip pat Roberto Bošo fondo stipendiją gaunanti Ieva Gaidamavičiūtė. Jos abi įsikūrusios nedideliame kabinete Klaipėdos savivaldybės Muzikos centre Šaulių g. 36. Ateityje Natalie ketina pagelbėti visoms Klaipėdos kultūros įstaigoms, kurios tik prašys pagalbos. Kol kas kartą per savaitę N.Kronast dirba ir S.Dacho namuose. Tačiau kitais metais ji tikisi dirbti savarankiškiau. “Esu pasirengusi padėti visiems, turintiems idėjų”,- teigia kultūros vadybininkė. Vienas paskutinių jos pagalbos rezultatų - S.Dacho vidurinės mokyklos teatro klasės išvyka į Manheimą. Savo darbą kultūros vadybininkė apibūdina kaip kontaktų, pinigų paiešką. Be to neįmanoma išsiversti, norint įgyvendinti vieną ar kitą projektą.

“Galima teigti, jog esu savotiška kultūros ambasadorė tarp Klaipėdos ir Vokietijos. Vilnius turi Gėtės vokiečių kultūros institutą. O aš esu tarsi mažas Gėtės vokiečių kultūros institutas Klaipėdoje. Svajoju, kad kada nors uostamiestyje atsirastų toks institutas”,- sakė N.Kronast.