„Narnijos kronikų“ stebuklai vaikams ir suaugusiesiems atveria kelius į gėrio ir taikos pasaulį

Kalėdiniu metu „Narnijos kronikos“ yra dar viena fantazijomis ir stebuklais, burtais ir nuotykiais apipinta galimybė pakalbėti apie Šventojo Rašto žinią, krikščioniškojo tikėjimo principus, vertybes ir doro moralinio gyvenimo nuostatas, juk „Narnijos kronikos“ dažnai vadinamos „Dorybių žemėlapiu“.

Visą bibliografine retenybe jau tapusį literatūros ciklą neseniai dar kartą išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Jucytė. Knyga iliustruota C. S. Lewiso ir jo bičiulio J. R. R. Tolkieno mėgstamos iliustruotojos Pauline Baynes piešiniais. „Narnijos kronikos“ yra tapusios pasauline vaikų literatūros klasika, ciklas išverstas į beveik 50 kalbų, pasaulyje parduota apie 100 mln. egzempliorių knygų.

C. S. Lewiso literatūrinis ciklas „Narnijos kronikos“ – tai septyni pasakojimai, kuriuose autorius kuria fantastinį-stebuklinį pasaulį. Jo egzistavimu neabejoja knygos herojai vaikai – Piteris, Susana, Edmundas ir Liusė. Aptikę seną drabužių spintą, jie atveria slaptas duris – įėjimą į stebuklingą Narnijos šalį. Ilgą laiką taikoje ir ramybėje čia sugyveno kalbantys gyvūnai, milžinai ir kentaurai, tačiau piktoji ragana Narniją pavertė amžinosios žiemos kraštu. Vaikai yra paskutinė šio krašto gyventojų viltis, tik jie vieninteliai kartu su buvusiu šalies valdovu liūtu Aslanu gali išvaduoti šalį iš raganos kerų. Laukia ilga ir sunki kova...

Leidėjų nuotr.

Rašydamas „Narnijos kronikas“ C. S. Lewisas užtruko daugiau nei aštuonerius metus. Narnijos pasaulį jis sugalvojo 1939 metais, tačiau turėjo praeiti dešimtmetis, kol stebuklingo pasaulio herojai atgijo popieriuje. Knygos autoriui tuomet buvo apie 40 metų ir jis turėjo laiko pagalvoti apie savo vaikystę, kurią praleido Šiaurės Airijoje. Kartu su broliu rašytojas tuščiuose kambariuose tada irgi, lygiai kaip knygos herojė Liusė, kurdavo fantazijų pasaulius. Beje, Liusė turi savo prototipą – visos gerosios mergaitės savybės atiteko rašytojo krikšto dukrai – Lucy Barfield. Jai buvo vos ketveri, kai buvo sukurtos „Narnijos kronikos“.

Prie realių knygos įkvėpimo istorijų reikia pridurti ir neišgalvotą pasakojimą apie knygoje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ profesoriaus per karą priglaustus keturis vaikus, – Lewisas per Antrąjį pasaulinį karą ir pats globojo tris mergaites.

Leidėjų nuotr.

Lewisas visada norėjo, kad jo knygos būtų skaitomos tokia seka, kokia buvo parašytos, o ne išleistos, taigi, jei norite laikytis jo priesakų, reikėtų pradėti nuo „Burtininko sūnėno“, tada imti „Liūtą, raganą ir drabužių spintą“, toliau eina „Žirgas ir jo berniukas“, „Princas Kaspijanas“, „Aušros užkariautojo kelionė“, „Sidabrinis krėslas“ ir „Paskutinis mūšis“. Bet nieko baisaus, jei jums atrodo, kad knygas geriau skaityti tada, kai jos buvo išleistos, – taip mano ir daugybė literatūros kritikų bei skaitytojų. Tada pradėkite nuo „Liūto, raganos ir drabužių spintos“, vėliau imkitės „Princo Kaspijano“, „Aušros užkariautojo kelionės“, „Sidabrinio krėslo“, „Žirgo ir jo berniuko“, „Burtininko sūnėno“, „Paskutinio mūšio“.

„Narnijos kronikose“ itin stiprus krikščioniškasis pradas. Rašytojas jį perteikia Biblijos paralelėmis, o krikščionybės tiesas paslepia iš pirmo žvilgsnio paprastuose, bet tokiuose svarbiuose fantastinio pasaulio įvykiuose. Svarbiausias šios istorijos veikėjas – išmintingasis liūtas Aslanas mums primena Jėzų Kristų, nuolat stojantį į kovą už meilę, tiesą ir taiką. Ir netgi tada, kai jis leidžia piktajai raganai save nužudyti, ateina diena, kai prisikelia, atgimsta iš naujo. Rašytojas savo knygose liūtą veda tuo pačiu keliu, kuriuo Žemėje ėjo Jėzus Kristus: Aslanas rūpinasi savojo pasaulio gyventojais, juos įkvepia, išgano nupuolusiuosius, atlieka bausmę vietoj nusikaltėlio.

Leidėjų nuotr.

Literatūros ir Biblijos tyrinėtojai neabejoja, kad septyni ciklo pasakojimai svarsto krikščionybės slėpinius – liūtas Aslanas Narniją sukūrė iš nieko – taip, kaip Pradžios knygoje iš nieko Dievas sukūrė Žemę. Vaikai nuo stebuklingo medžio neša obuolius, kurie turėtų apsaugoti Narniją, ir primena mums Ievos ir Adomo vaikus. Per dykumą keliaujantis berniukas tarsi pasakoja Mozės ir Pažadėtosios žemės istoriją, o Aslano pasiaukojimas atspindi Kristaus auką ant Golgotos kalno.

Protas, tiesa, susivaldymas, tvirtybė, atsakomybė, pagalba vienas kitam ir atkaklus pasipriešinimas blogiui yra svarbiausios vertybės ir dorybės, kurias savo knygose vaikams ir suaugusiesiems norėjo perteikti „Narnijos kronikų“ autorius. Ir visai nebūtina gerai išmanyti Bibliją, kad galėtum suprasti, apie ką kalba rašytojas, sujungdamas du skirtingus pasaulius, – trikdanti ir šalta realybė bei fantazijų kupinas, saugus svajonių prieglobstis, kuriame vaikams leista patiems rinktis, susipažinti su vertybėmis, suprasti gėrio ir blogio prasmę, o svarbiausia – patikėti, kad tas, kitas pasaulis iš tiesų egzistuoja.

C. S. Lewis. / Leidėjų nuotr.

„Kas buvo Narnijos valdovu, visuomet juo pasiliks. Tačiau neverta bandyti ten nukakti tuo pačiu keliu. O ir apskritai ten patekti nebandykite. Tai atsitiks, kai mažiausiai šito tikėsitės. Taip pat neplepėkite per daug tarpusavyje apie tą šalį, o ir kitiems nepasakokite, kol neįsitikinsite, kad tas, su kuriuo kalbate, yra patyręs panašių nuotykių...“ – vaikams pataria profesorius knygoje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Ir tai dar viena priežastis, kodėl tikrai verta leistis į Narnijos šalį.

C. S. Lewisas gimė 1898 metais Belfaste. Jis anksti neteko motinos, o tėvas kartu su broliu būsimąjį rašytoją išsiuntė į Angliją. Oksfordo universitete jis baigė anglų literatūros studijas ir liko dėstytojauti, vėliau dėstė Kembridžo universitete.

C. S. Lewisas žinomas ir kaip populiariosios teologijos veikalų autorius – lietuvių kalba galima skaityti jo tekstų rinktinę „Tiesiog krikščionybė“, romaną „Kipšo laiškai“, apokaliptinį pasakojimą „Didžiosios skyrybos“, filosofinio-teologinio pobūdžio knygas „Stebuklai“, „Kančios problema“, „Keturios meilės“, „Ištvertas sielvartas“, autobiografiją „Apstulbintas Džiaugsmo“.