Sukaktis

Merginų choras „Aušrinė“ švenčia gimtadienį

Klaipėdos jaunimo centro merginų choras „Aušrinė“ mini kūrybinės veiklos 15-ąją sukaktį. Sekmadienį, kovo 21 d. 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje savo gerbėjams „Aušrinė“ dovanos jubiliejinį koncertą.

Nuo pirmos dienos šiam kolektyvui vadovauja Fabijonas Sereika. Profesorius, Chorvedybos katedros vedėjas apie dainuojančias moksleives ir studentes kalba tik su pasididžiavimu.

Nepriklausomybės vaikai

- Kokia buvo „Aušrinė“ prieš penkiolika metų?

- Tuo metu mes neturėjome šio gražaus vardo – buvome pionierių namų mergaičių choras. Po teisybei, mūsų kūrybinė veikla apima kiek daugiau nei penkiolika metų. Gimtadienius pradėjome skaičiuoti nuo pirmosios mūsų koncerto afišos 1988 metais gruodžio 27 dieną. Ši data rodo, kad esame nepriklausomybės vaikai. Beje, to pirmojo koncerto lėšas paskyrėme Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui... O pavadinimas „Aušrinė“ atsirado kiek vėliau. Pamenu, dėl to, kaip vadinsimės, chore buvo atlikta apklausa, netgi balsavome. Merginos siūlė įvairiausių pavadinimų – „ Draugystė“, „Jaunystė“ ir pan. Laimėjo pavadinimas „Aušrinė“. Juk nieko gražesnio ir prasmingesnio jaunam kolektyvui negalima sugalvoti!

- Koks tas jaunas „Aušrinės“ kolektyvas?

- Tai Klaipėdos gimnazijų ir vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių moksleivės, taip pat mokyklas baigusios ir šiuo metu Klaipėdos universitete studijuojančios merginos, nenorinčios atsisveikinti su choru. Jos taip trokšta dainuoti, kad juokaudamas leidžiu likti „Aušrinėje“, iki kol ištekės... Tiek studentės, tiek vyresniųjų klasių moksleivės - nebe vaikai, o subrendę žmonės, todėl konkursuose pasirodome kaip moterų choras.

Atsidavusios muzikai

- Moteriška natūra – jautri ir emocionali, ją nelengva kontroliuoti. Kokiam reikia būti kolektyvo vadovui, kad suvaldytų pakankamai banguotą moterišką jūrą?

- Kokio nors vieno recepto neturiu, tiesiog reikia draugiškai sugyventi. Bendraujant su choristėmis humoras, kartais pagardintas anekdotais, be abejo, būtinas. Be to, žmogus, dirbantis su choru, turi būti valingas. Tik tos valios nereikia demonstratyviai primesti. Reikia suvaldyti daug skirtingų asmenybių, o tai įmanoma padaryti pažįstant ir gerbiant kiekvieną merginą. To jos vertos, nes aukoja ne vien savo laiką, bet ir pinigus. Kadangi Jaunimo centras – papildomojo ugdymo įstaiga, „Aušrinės“ merginos kas mėnesį turi mokėti po 10 litų. Tokia valdžios politika... O kur dar kitos išlaidos? Į repeticijas merginos suvažiuoja iš atkampiausių miesto kampelių. Namo grįžta vėlai. Ir taip – kelis kartus per savaitę... Mane jaudina šis merginų atsidavimas, nes žinau, jog kai kurių chorisčių šeimos nelengvai gyvena, tėvai - bedarbiai... Nuolat girdime Vyriausybės šūkius, jog viską reikia daryti, kad jaunimas nedykinėtų, užsiimtų prasminga popamokine veikla. Bet ta pati valdžia apkrauna mokesčiais šeimas, kurių atžalos lanko ugdymo įstaigas po pamokų.

Žavi užsieniečius

- Lietuvaitės garsios savo grožiu, be to, dainuojantis, muzikos garsų pakylėtas žmogus atrodo dar gražesnis. Ar užsienyje nekilo problemų dėl chorisčių grožio?

- Taip, „Aušrinės“ merginos ne vien man yra gražios...Nors chorinės muzikos konkursai - ne grožio konkursai, tačiau kai mano choristės, pasipuošusios koncertiniais drabužiais, nuaugusios kaip liepos išeina į sceną, jaučiu, matau ir girdžiu, kaip jomis gėrimasi. Tas žavėjimasis nėra vien dėl grožio. „Aušrinės“ merginos vertinamos ir kaip kūrybingi, disciplinuoti žmonės. Nors užsienio miestų gatvėse, būna, kad svečių šalių vyrukai lietuvaites ir pakalbina, ir akimis nuglosto... Pamenu, 1997 metais Italijoje dalyvavome tarptautiniame chorų konkurse Riva del Gardoje. Laimėjome vieną aukso bei du sidabro diplomus. Tuomet vietos savivaldybė mus pakvietė pavakaroti su vienu italų vyrų choru. Na, mes visi žinome, kad italai – smalsūs ir delikatūs... Drauge dainavome, šokome, o paskui iki viešbučio, kuris buvo už maždaug 50 kilometrų, mūsų autobusą lydėjo gal 40 automobilių. Jauni italai viešbučio kieme atsisveikino su mūsų merginomis, sėdo į automobilius ir sugrįžo namo...

- Gal kuri „Aušrinės“ mergina nutekėjo į užsienį?

- Kol kas ne, bet ką gali žinoti, kaip bus ateityje...

Tarptautinis pripažinimas

- Ką dainuoja „Aušrinė“?

- Pabandome visko, tačiau choro repertuare pagrindinė kryptis išlieka. Tai lietuvių liaudies ir kompozitorių kūryba, taip pat Vakarų Europos muzikos klasika.

- 2002 metais „Aušrinė“ įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos ir Liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“. Nuo 1995-ųjų skinate laurus tarptautiniuose konkursuose. Kuris laimėjimas Jums reikšmingiausias?

-Turbūt laurus gražiausiai nuspalvina aukso švytėjimas. Vieną tokį turime. 2000-aisiais Romoje dalyvavome Dž. Palestrinos konkurse, kuriame laimėjome aukso medalį. Tai pasiekėme drauge su „Aušrinės“ chormeistere Birute Šidlauskiene, koncertmeistere Ieva Skergelziene, vokalo pedagoge docente Ona Glinskaite. Kartu tikimės sėkmingai įgyvendinti ir šių metų planus. Esame pakviesti profesoriaus Sauliaus Sondeckio bendram koncertui Vilniuje - drauge su Lietuvos kameriniu orkestru atliksime Lietuvoje dar neskambėjusį kūrinį - Michaelio Haidno „Švento Aloyzo mišios“. Taip pat rengiamės birželį įvyksiančiam tarptautiniam chorų festivaliui Italijoje. Ir nors tai - ne konkursas, mums svarbu pasirodyti garbingai.