Menininkė I. Navickaitė-Drąsutė: gera knyga turi tiesiog lipti rankose

Grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė Inga Navickaitė-Drąsutė šalia grafikos dizainerės darbų, meno leidiniams ir kitoms knygoms kuriamo dizaino užsiima dar keliomis labai įdomiomis veiklomis – kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius ir rengia knygrišybos dirbtuves. Ne pirmus metus Ingos kūryba yra vertinama ne tik klientų ir gerbėjų, bet ir Knygos meno konkurso žiuri. Šiemet menininkė apdovanota už daugiasluoksnę meninio tyrimo ir raiškos formos įtaigą knygoje „Joan Fontcuberta: Crisis of History“. Su ja kalbamės apie knygos dizaino užkulisius, knygrišybą ir meninį skonį.

– Kaip prasidėjo tavo kaip knygų dizainerės kelias?

– Visko pradžia buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete lankytos Taikomosios grafikos studijos, kurias sudarė daug įvairių disciplinų, viena ar kita forma susijusių su knygos turiniu: klasikinės grafikos technikos, konceptualūs meniniai projektai, knygrišyba, autorinė knyga, įvairaus pobūdžio iliustracijų piešimas. Dar studijuodama ir rengdama vieno ar kito modulio kūrybinius projektus, pastebėjau, kad galutine mano išraiškos forma dažniausiai tampa knyga. Labai stiprų postūmį davė VDA dirbę žmonės – Rimvydas Kepežinskas, Rolandas Rimkūnas, Gintaras Česonis, Matas Dūda, Greta Grendaitė-Vosylienė ir kiti. Jaučiu didelę pagarbą katedroje dirbusiems ir tebedirbantiems žmonėms bei esu jiems dėkinga už skirtingus požiūrius. Manau, kad bakalauro programa yra labai stipri ir turininga knygos kryptimi žengiančiam žmogui. Žinoma, bendras klimatas taip pat susiklostė labai tinkamas: patekau į nuostabų aštuonių ponių kursą, kuris taip oficialiai ir buvo pavadintas dar pirmosiomis rugsėjo savaitėmis. Magistrantūros studijų metu sulaukiau labai didelio palaikymo iš dėstytojo G.Česonio, kurio dėka pasukau į poligrafinių knygų dizainą. Kartais palaikymas ir padrąsinimas tinkamu metu yra vieni svarbiausių dalykų (šypsosi). Jaučiu dėkingumą ir pati stengiuosi paskatinti jaunus žmones, padėti, suteikti jiems žinių. Tai labai svarbu įsiliejant į sritį, kuri tau nepažįstama.

– Kaip įprastai, gavusi naują užsakymą, dirbi: skaitai leidinį, kalbiesi su jo kūrėjais? Kokiais būdais pradedi savo ieškojimus?

– Chronologija, kurią paminėjai, yra beveik teisinga. Pirmiausia vyksta pokalbis su leidinio autoriumi arba leidėju, kurio metu siekiu išgirsti lūkesčius, sužinoti, ko tikimasi. Tada skaitau knygą, norėdama pasitikrinti, ar teisingai užčiuopiau nuotaiką. Pačiame procese daugiausia laiko atima sugalvoti struktūrą, suvokti, kaip knyga veiks jau žinant visas jos sudedamąsias dalis. Kai visa knygos struktūra tampa aiški, grįžtu pas autorių ar leidėją, jiems ant stalo pateikdama tai, ką siūlau. Man labai patinka šis struktūros kūrimo etapas, kurio metu aš turiu galimybę pasiūlyti įdomių, nestandartinių sprendimų. Labai džiaugiuosi tais atvejais, kai susikalbėti su autoriumi ar leidėju pavyksta akimirksniu.

Visada stengiuosi paruošti būsimo leidinio prototipą, dar vadinamą  lėle. Tai ne visada realaus formato ar reikiamą puslapių kiekį atspindinti knyga. Kartais, norėdama pasitikrinti tik nerimą keliančias dalis, ją spausdinu ne visą. Apskritai lėlė yra skirta pamatyti, kaip leidinys realiai atrodo, koks jo storis, svoris, koks formato pojūtis jaučiamas knygą laikant rankoje. Pasigaminti lėlę su visomis sudedamosiomis dalimis ypač prasminga tada, kai leidiniui parenkama sudėtingesnė struktūra.

– Susikuri juodraštinį leidinį.

– Taip. Vieną realistiškiausių lėlių sukūriau Indrės Šerpytytės (1944–1991) „Former NKVD–MVD–MGB–KGB Buildings“ fotoalbumui – šiuo metu yra spausdinamas visas jo  tiražas. Būsimo leidinio prototipas buvo identiškas galutiniam knygos variantui, pasieksiančiam skaitytoją: jam buvo naudojamos lygiai tos pačios popieriaus rūšys, atspausdinti ir įrišti 500 puslapių, viršeliui naudota šilkografija, yra drobės elementų. Tokia lėlė padeda ne tik man, bet ir knygos autoriui – tampa labai lengva spręsti, ar viskas taip, kaip buvo tikėtasi.

– Man atrodo, kad kurti knygos dizainą – labai empatiškas procesas. Juk turi išgirsti, ko nori autorius, suprasti, koks bus skaitytojas, atrakinti knygą, domėtis ir suprasti temos ypatumus.

Pačiame procese daugiausia laiko atima sugalvoti struktūrą, suvokti, kaip knyga veiks jau žinant visas jos sudedamąsias dalis. Kai visa knygos struktūra tampa aiški, grįžtu pas autorių ar leidėją, jiems ant stalo pateikdama tai, ką siūlau.

– Pajautimo ir įsijautimo visame procese iš tikrųjų yra daug ir norėčiau manyti, kad turiu pakankamai empatijos įsiklausyti į kūrinį, suprasti autorių, užčiuopti jo braižą ir viską perteikti dizainu. Kita vertus, tai vieta, kurioje reikia jausti savo ribas, suvokti, ką gali daryti, kad dizainas kūriniui padėtų, bet jo neužgožtų. Svarbiausia yra turinys, o dizainas yra kaip slenkstis, padedantis žmogui paimti knygą į rankas. Niekada nesistengiu primygtinai autoriui ar leidėjui įpiršti savo idėjos, jeigu jam tai nepatinka. Man labai svarbus susikalbėjimas. Noriu, kad autorius būtų patenkintas savo knyga, nes juk toliau jis su ja keliaus.

– Kiek visame procese yra improvizacijos?

– Improvizacija vyksta kūrybiniame etape, kada aptariamas leidinio formatas, dizainas ir medžiagų pasirinkimas. Kalbant apie poligrafinius leidinius, kiekvienas priimtas sprendimas turi būti labai gerai apgalvotas ir pasvertas, kad galiausiai knyga pavirstų į kokybišką produktą. Todėl paskutinę akimirką stengiuosi nieko nekeisti  – tai kainuoja labai daug streso. Visi eksperimentai ir improvizacijos vyksta idėjiniu lygmeniu, tame etape, kai gali sau tai leisti ir klaidų kaina nedidelė. Kartais tos improvizacijos norėtųsi daugiau – ilgainiui žmogus įsipatogina ir pradeda dirbti pagal patikrintas ir gerai veikiančias sistemas. Todėl galbūt pati kartais užmirštu, kad kiekviena knyga gali būti dar vienas naujas atradimas.

– Kaip manai, kiek svarbi knygos dizaino, iliustracijų ir teksto sintezė?

– Manau, kad ji neatsiejama. Tai vienas harmoningas objektas, kuris privalo būti apgalvotas taip, kad vienas elementas padėtų kitam – jie turi šokti šokį kartu. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad eklektika irgi yra estetika ir tam tikri dalykai gali veikti labai netikėtai gerai. Bet net ir eklektikoje turi būti harmonija.

– Ar geras dizainas gali išgelbėti ne tokį gerą knygos turinį?

– Juk tai katė maiše. Bet aš tikiu, kad geras dizainas gali padėti knygai būti pastebėtai. Man pačiai labai svarbu gražios, gerai išleistos knygos. Dabar gyvename tokiais laikais, kai neturime pakankamai vietos viskam laikyti, todėl reikia labai gerai pagalvoti, ką parsinešti į savo namus ir kokias knygas pirkti. Dizainas, ypač medžiagiškumas, yra labai svarbus dalykas, nuo kurio taip pat priklauso, kaip dažnai knyga bus vartoma. Jeigu knyga verčiama lūžta arba reikia jėgos kaskart ją atversti, tai jau blogai. Knyga turi būti organiška ir lipti rankose.

– Kokias tendencijas, susijusias su knygų dizainu, pastebi?

– Manau, kad daugėja žmonių, kuriems svarbi knygos estetika. Tai jaučiu ir iš leidėjų – atsiranda vis daugiau leidyklų, kurioms svarbi leidinio išvaizda. Dizainas, medžiagiškumas yra formos dalykai, tačiau pirkėjai darosi išrankesni ne tik turiniui, bet ir formai. Labai džiaugiuosi šiuo procesu, nes atsiranda vis daugiau leidinių, į kuriuos galima paganyti akis.

– Kaip vertini lietuviškų knygų leidybą?

– Labai sunku vertinti, nes leidinių yra visokių, bet tendencijos yra geros, ir tai džiugina. Kasmet atsiranda vis daugiau knygų, kurias galima parsivežti iš knygų mugės (šypsosi).

– Kas tau yra estetika?

– Kalbant apie leidinius, man estetikoje yra du esminiai dalykai ir jų tarpusavio harmonija: pojūtis – popierius, medžiagiškumas – ir vaizdas.

– Prie kokių leidinių, turinio prasme, tau įdomiausia dirbti? Kokios temos tau pačiai įdomios?

– Taip jau sutapo, kad iki šiol dirbau prie meninių leidinių, tai vadinu sėkme, nes tai ir yra man įdomiausias turinys. Esu kūrėja, fotografuoju ir kuriu savo fotopasakojimus, todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę patyrinėti kitą autorių, labai artimai su juo susipažinti. Kita vertus, lygiai taip pat labai įdomu dirbti prie leidinių, kurie savo turiniu nekalba apie meną, pavyzdžiui, novelių knygos, romanai ar filosofiniai leidiniai. Kai kūrinys nėra apie meną, dizainas tampa dar svarbesniu, papildomą vertę kuriančiu elementu. Visai neseniai kūriau dizainą naujam Søreno Kierkegaardo „Nerimo sąvokos“ leidimui, buvo svarbu surasti minimalistinį dizaino sprendimą, atspindintį turinį. Taip knygoje atsirado nerimą keliantis plėšimo elementas: kad atverstum knygą, turi ją atplėšti. Manau, kad tokiems leidiniams, kurie nekalba apie meną, dizaino intarpai ir parinktos medžiagos yra labai svarbūs.

– Kaip ir minėjai, esi kūrėja, išleidusi tris autorines fotografijos knygas: „Bedančiai“, „Desentimental“ ir „Pusiniai namai“. Papasakok apie jas.

– Visos trys knygos yra rankų darbo ir labai mažo tiražo – pirmosios dvi išleistos 30 vienetų, o trečioji –  100 vienetų tiražu. „Bedančiai“ kalba apie mano gimtąjį Bedančių kaimą Raseinių rajone. Leidinį sudaro dvi dalys: nuotraukos, kurias dariau kartu su tėčiu, ir kaimo istorija, parašyta Jono Brigio, Raseinių M.Martinaičio viešosios bibliotekos darbuotojo. Labai linksmas sutapimas, kad tuo metu, kai fotografavome, kaime gyveno 32 žmonės – tiek pat, kiek dantų burnoje.

Antroji knyga „Desentimental“ yra knyga-pokštas. Tai socialinis tyrimas apie atsisveikinimą su sena sulūžusia sofa, kurią, metams bėgant, kasdien fotografavome iš tos pačios pozicijos. „Desentimental“ yra atsisveikinimas su mums labai brangiu daiktu. Ši knyga – visų metų nuotykis ir linksmybė (šypsosi). Ją labai smagu versti: galima tai daryti greitai ir pastebėti, kaip patalynė metams bėgant juda ir kartais joje pasirodau aš, nes fotografavo mano vyras.

Leidinys „Pusiniai namai“ yra apie žydų istoriją Kaune. Ji pasakojama per objektą – Vilijampolėje stovinčius pusinius namus. Šie namai, jų forma atspindi tragišką Vilijampolėje gyvenusių žydų likimą. Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo lengva, tačiau sužinojus istoriją Vilijampolės pusiniai namai įgauna kitą atspalvį. Knygoje yra keletas interviu, šiandien tebestovinčių pusinių namų fotografijų.

– Regis, leidinius pažįsti visais įmanomais pjūviais: kuri dizainą, esi autorinių knygų kūrėja, rengi knygrišybos dirbtuves. Kaip žmonės žiūri į pastarąjį užsiėmimą? Ką jie atranda dirbtuvių metu? Kuo jis įdomus tau pačiai?

– Sulaukiau nemažo susidomėjimo. Mane nustebino, kad į jas susirenka žmonės ne tik iš dizaino srities. Atrodo, kad dauguma jų tiesiog ieško sau įdomios, praturtinančios veiklos, nori išmokti naujų dalykų ar pabūti visai kitame, nei įprasta, žmonių rate. Labai įdomu stebėti dalyvius, kai jie, atvertę knygą ir pamatę, kaip ji sudaryta, reaguoja. Atrodo, kad apie knygą – tokį elementarų daiktą, kurį mes visi turime savo namuose, niekada nebuvo susimąstyta giliau: iš ko ji sudaryta, kaip susiklijuoja, kokie procesai vyksta jos gamybos metu. Tai dirbtuvėse įvyksta magiška akimirka – pamatyti žmonių veidus, kai jie tą suvokia.

– Ar atsimeni akimirką, kai pati supratai, kaip veikia knyga?

– Taip, studijuojant teko dalyvauti knygų restauravimo dirbtuvėse. Tąkart įvyko mano pirmoji akistata su  išardytos, o vėliau restauruotos knygos struktūra. Ši knygos transformacija, kurią skyrė vos kelios valandos, paliko labai didelį įspūdį. Dar vienas susidūrimas įvyko dirbant kartu su M.Dūda VDA.

– Kaip pati išmokai rišti knygas?

– Man pasisekė, kad turėjau ir vis dar turiu galimybę mokytis iš jau minėto M.Dūdos, geriausio knygrišio – nemeluoju! Metus buvau jo asistente paskaitose ir padavinėjau įrankius, kartu turėdama galimybę išmokti labai daug dalykų,  o vėliau – mokyti kitus (šypsosi).

–  Kiek knygrišyba, kaip profesija, populiari Lietuvoje?

–  Lietuvoje yra daug knygrišyklų, turinčių savo knygrišius. Tai nedidelės įmonės, kuriose daug metų dirba tie patys savo darbą išmanantys žmonės. Taip pat yra restauratorių, dirbančių knygų restauracijos ir knygrišybos srityje. Prireikus specifinių paslaugų, pagalbos kreipiuosi į nedideles knygrišyklas Kaune. Jeigu klausimas labai specifinis – skambinu Matui, jis viską žino (šypsosi). Mėgstu dirbti su popieriaus pagrindo medžiagomis, tai tiesiogiai susiję su mano dizaino darbo sritimi, kartais eksperimentuoju su medžiu. Lietuvoje tarp knygrišių yra populiarūs odinių viršelių dekoravimo būdai, man pačiai nekilo minčių dirbti su oda, tačiau stebina, kokia įvairi gali būti maža ir nišinė knygrišybos sritis. Tikiuosi, kad knygrišybos dirbtuvės leis susipažinti su daugiau dizaino, knygos meno srityse dirbančių žmonių, norėtųsi suburti bendraminčių ratą.

–  Kaip manai, meninio skonio ir stiliaus pojūtis yra įgyjamas ar įgimtas? Ar žmonės, anksčiau mėgę vienokius leidinius, pamatę šiek tiek kitokius, galbūt kokybiškesnius, gali pakeisti nuomonę ir ugdyti savo supratimą?

– Esu tikra, kad skonis yra ugdomas dalykas ir jis nuolat kinta, priklausomai nuo to, kiek jam skiriame dėmesio. Stiliaus skonio kitimą kiekvienas savyje gali pastebėti per įvairius mus supančius daiktus. Pavyzdžiui, tai, ką pirkome anksčiau, galbūt nebetinka prie naujai formuojamų detalių namuose ar aprangoje. Laikui bėgant kažkas mums pradeda nebepatikti ir staiga pamėgstame naujas formas, medžiagas. Dirbant dizaino srityje – svarbu stebėti madas, bet dar svarbiau pasiimti tik tai, kas geriausia, nesivaikyti jų aklai. Kalbant apie knygas – labai svarbus ilgaamžiškumas, tam skiriu daug dėmesio, o laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų (šypsosi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių