Menininkas E. Markūnas: menas yra atsitiktinumas

48-oji paroda

„Pelėdų kalno“ galerijoje pristatomi dar niekur neeksponuoti menininko tapybos, grafikos darbai, taip pat vitražo kūrinių videodokumentacija ir instaliacijos „Tūkstantis sidabrinių“ vaizdo įrašas. Šventišką parodos atidarymo renginį lydėjo įsimenantis muzikinis Lietuvos džiazo būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus, pedagogo Arvydo Joffės, su kuriuo E. Markūną sieja tvirta draugystė, performansas „Tyla ir triukšmas“.

„Ačiū E. Markūnui, aplankiusiam kone visas Kauno meno mokyklos 100-mečiui dedikuotas parodas ir pratęsusiam ciklą savo personaline paroda. Nors jubiliejiniai metai jau baigiasi, jie tikrai buvo turtingi ir prasmingi“, – džiaugėsi Menų ir ugdymo fakulteto dekanė Jolanta Bareikienė.

Triukšmas I. 2022 m.

„Ši paroda – jau 48-oji menininko personalinė ekspozicija, E. Markūnas yra dalyvavęs net 217 grupinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Indijoje ir kitose pasaulio šalyse“, – akcentavo parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Anot kuratorės, skirtingose medijose kuriantis E. Markūnas šiuo laikotarpiu atsidavęs tapybai. Jo paveikslai pasakoja unikalias istorijas, nes kiekviename jų centimetre galima įžvelgti naujų motyvų.

Parodos atidarymo proga prie gausaus E. Markūno sveikintojų būrio prisijungė ir galerijos „Meno parkas“, su kuria menininkas bendradarbiauja nuo jos įkūrimo, vadovas Arvydas Žalpys.

„Visų pirma, ačiū Menų akademijai už įspūdingus metus. Džiaugiuosi jūsų iniciatyva rengti Kauno meno mokyklos 100-mečiui skiriamas parodas, – sakė A. Žalpys. – E. Markūnas – aktyvus galerijos „Meno parkas“ menininkas. Nėra daug kūrėjų, kurie taip drąsiai atsiskleistų skirtingose medijose ir kuriems taip puikiai sektųsi. Bendradarbiavimas su juo galerijai atnešė tikrai gerų rezultatų.“

Kūryba ir kalbos iki paryčių

Šventės šurmuliui kiek nurimus, parodos atidarymą pratęsė malonus pokalbis su menininku, jį moderavo dr. Inga Valentinienė. E. Markūnas dalijosi prisiminimais, kad piešti pradėjo nuo mažų dienų.

„Atsimenu, kaip žiemą Zarasuose, kartu su seneliu eidami iš pirties namo, prieidavome du į skirtingas puses vedančius takus. Vienas jų vesdavo į spaudos kioską. Kai pasukdavome juo, žinodavau, kad gausiu dėžutę su spalvotais pieštukais ir piešimo sąsiuvinį“, – pasakojo menininkas.

Dailės mokyklą E. Markūnas pradėjo lankyti penktoje klasėje ir pamokos joje buvo svarbiausios, o vidurinė mokykla – liko antrame plane. Dailės mokykloje kūrybai E. Markūną įkvėpė mokytojai Laima Drazdauskaitė ir Antanas Martinaitis.

Prašviesėjimas įvyko 1992 m., kai pradėjau tapyti ant skardų ir Kauno paveikslų galerijoje surengiau personalinę parodą.

„Aštuntoje klasėje įstojau į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kurio direktoriumi tuo metu buvo pedagogas, tekstilininkas Andrius Valius. Technikume pasijutau laisvu žmogumi. Studijavau pas Filomeną Ušinskaitę ir Alfonsą Vilpišauską – pedagogus, į kuriuos galėjau atsiremti. Mokiausi kartu su Rimvydu Jankausku-Kampu, Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene, Henriku Čerapu, Jonu Gasiūnu“, – prisiminė menininkas.

Kūryba, pokalbiai iki paryčių, parodos pripildė studijų laikotarpį gerų patirčių, atradimų, tačiau technikumą E. Markūnas ir jo kolegos laikė tarpine stotele.

Prašviesėjimas

Baigęs technikumą, menininkas įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Po studijų pradėjo dirbti dailės mokytoju. Pedagoginė veikla E. Markūną lydi nuo 1983 m. Vieną savaitės dieną jis skirdavo mokytojavimui, o visas kitas – kūrybai.

Šeši žingsniai į aplinką. 2021 m.

„Stoties rajone, pusrūsyje, turėjau dirbtuves, kuriose kūriau apie dešimt metų, – biografijos detalėmis dalijosi E. Markūnas. – Tapiau, kūriau vitražus, netgi lipčiau skulptūras.“

Tačiau rengti personalines parodas ar vykti semtis žinių, naujų patirčių į užsienio šalis tuo laikotarpiu nebuvo jokių galimybių. Ekspresionistinėje kūryboje vyravo nykumos jausmas – taip E. Markūnas išreiškė savo poziciją sovietinės santvarkos laikotarpiu.

„Prašviesėjimas įvyko 1992 m., kai pradėjau tapyti ant skardų ir Kauno paveikslų galerijoje surengiau personalinę parodą“, – akcentavo menininkas.

Įvertinimas ir svajonė

„Daug kūriau, parodinė veikla buvo aktyvi, mezgėsi ryšiai su užsienio šalimis“, – pasakojo E.Markūnas. Didelis įvertinimas buvo kvietimas į „Derix Glass Studio“ Vysbadene (Vokietija), turinčią filialų Anglijoje ir Amerikoje, organizuojamą plenerą, skirtą studijos 150-ies metų jubiliejui paminėti.

570 mažų emocijų. 2021 m.

„Tai buvo iššūkis. Džiugu, kad sėkmingas“, – prisipažino menininkas. E. Markūno ryšiai su Vokietija iki šiol yra labai tvirti. Menininko kūrinių yra įsigijęs Scharfo ir Gerstenbergo muziejus (Berlynas, Vokietija), Emschertalio muziejus (Hernė, Vokietija), Suomijos stiklo muziejus, Čekijos dailininkų sąjunga, fondas „Imago Mundi“ (Luciano Benettono kolekcija) (Trevizas, Italija), M. Rothko centras (Daugpilis, Latvija). E. Markūno kūrinių turi įvairios valstybinės, visuomeninės, privačios institucijos Nyderlanduose, Danijoje, Airijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Belgijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje.

Parodos atidarymo renginiui baigiantis, dr. I. Valentinienės paklaustas, apie ką svajoja, E. Markūnas susimąstė: „Svarbiausia, kad karo nebūtų. Viskas, palyginti su juo, yra smulkmena.“