M. Gailius: knygos – tai būdas atitrūkti nuo kasdienybės

"Rašydamas visada esi tam tikrame karantine", – sako rašytojas Marijus Gailius. Prieš porą metų skaitytojus suintrigavęs distopiniu romanu apie ekologinę katastrofą "Oro", kūrėjas jau jaukinasi mūzas naujai knygai. Idėjos tiesiog sklando aplink – M.Gailius pripažįsta, kad fantastikos kūrėjai įkvėpimo semiasi iš realybės.

Juk globalinis atšilimas ir jo keliamos grėsmės – visai ne fantazija. Žinoma, grožinė literatūra pokyčių aplinkosaugos srityje nenulems. Tačiau rašytojas tikisi, kad romanas nusės skaitytojui į pasąmonę ir paskatins susimąstyti.

– Ką veikiate antrojo karantino laikotarpiu – galbūt tai puikus laikas generuoti idėjas naujiems kūriniams ir skaityti mėgstamų autorių kūrybą?

– Taip, nemažai skaitau. Šiuo metu rašau naują knygą, tad prisiminiau vokiečių rašytojo Thomo Brussigo kūrinį "Herojai kaip ir mes". Šį romaną esu seniai skaitęs, jį turėjau ir savo namų lentynoje, tačiau neberadau. Matyt, kažkam, paskolinau. Tad internetu už eurą nusipirkau seną, 1997-ųjų leidimo egzempliorių, verstą Jurgio Kunčino.

Šią politinę satyrą bent kartą perskaityti rekomenduoju visiems. Ji pasakoja apie tokį nevykėlį vaikiną, kurio tėvas yra Vokietijos Federacinės Respublikos saugumietis, o mama – perdėtai sūnumi besirūpinanti obsesinė kompulsinė moteriškė. Pagrindinis herojus yra be galo save įsimylėjęs ir įsitikinęs, kad tai jis nugriovė Berlyno sieną.

Kiekvienas parašytas puslapis – tai pavogta valanda iš laiko su sūnumi. Tačiau tenka vogti tas valandas. Rašymui svarbus didžiulis susikaupimas.

Vis dėlto nepasakyčiau, kad skaitymą į mano gyvenimą sugrąžino karantinas, labiau – mano paties rašymas. Rašydamas naująją knygą pastebėjau, kad joje pasikartoja kai kurie T.Brussigo kūrybos motyvai. Taip ir kilo noras iš naujo perskaityti šio autoriaus satyrą. Poetas Aidas Marčėnas yra pasakęs, kad jis visada gyvena karantine. Tai tiesa – kurdami rašytojai atsiriboja nuo visko, tarsi izoliuojasi.

– Tad galbūt karantinas rašytojams – tik į naudą? Nebereikia blaškytis tarp daugybės reikalų, galima visiškai atsiriboti?

– Visa tai tinka tik tiems kūrėjams, kurie neturi šeimos. O man rašymą reikia derinti su pareigomis žmonai ir sūnui, ir tai yra gana sudėtinga. Nesinori dėl rašymo aukoti buvimo su vaiku. Kiekvienas parašytas puslapis – tai pavogta valanda iš laiko su sūnumi. Tačiau tenka vogti tas valandas. Rašymui svarbus didžiulis susikaupimas. Kas namuose augina mažus vaikus, puikiai žino, kad prižiūrint mažylį susikaupti sudėtinga (šypsosi).

– Būdamas rašytoju, nuo knygų niekada nenutolstate. Galbūt šiais nerimo kupinais laikais jos gali tapti puikiu nusiraminimu, pabėgimu į kitą pasaulį?

– Man knygos nuo pat vaikystės buvo svarbiu eskapizmo būdu. Dabar yra šiek tiek kitaip, nes nelabai yra nuo ko bėgti (šypsosi). Šiuo metu knygas skaitau iš profesionalo perspektyvos – šis įprotis taip pat sudaro šiokią tokią problemą. Be to, atradau kitą puikų pabėgimo būdą – serialus. Man rodos, kad toks atitrūkimas yra netgi smagesnis. Knyga reikalauja kur kas didesnio susikaupimo ir atsidavimo. Serialuose viskas jau sukramtyta ir pateikta žiūrovui.

– Kokius serialus renkatės – lengvesnio turinio ar tokius, kuriuos žiūrint reikia pamąstyti?

– Tokius, kur reikia pamąstyti (juokiasi). Peržiūrėjau šiais metais pasirodžiusį serialą "Valdovės gambitas" su aktore Anya Taylor-Joy. Jo siužetas sukasi apie jauną šachmatininkę, kuri siekia tapti geriausia šachmatų žaidėja pasaulyje. Negalvojau, kad moku žliumbti, tačiau kiekvienos serijos metu braukiau ašarą.

Šį rudenį peržiūrėjau ir amerikiečių serialą "Sharp Objects" (liet. "Aštrūs daiktai"). Jame vaizduojama trauminė šeimos situacija. Serialas sukurtas pagal rašytojos Gillian Flynn, kuri taip pat parašė bestselerį "Dingusi", romaną. Serialo siužetas labai įdomus, meniškas. Jame itin realistiškai ir taikliai vaizduojama priklausomybė nuo alkoholio.

Sužavėjo ir "Trečioji diena" su Jude‘u Law. Galvoju – galbūt net knygų skaityti neapsimoka, jei yra tokių gerų serialų (juokiasi)? Šiuolaikiniai rašytojai turi pasistengti rašyti kuo įtaigiau ir įdomiau, kitaip susidurs su nemenka konkurencija.

– Jūsų distopinis romanas "Oro" buvo išrinktas 2019-ųjų knyga. Jame rašote apie ekologinę katastrofą ir kitus, rodos, neįtikimus dalykus – pavyzdžiui, virtualius veikėjų antrininkus. Vis dėlto šiandien gyvename ne mažiau įdomiomis sąlygomis. Kas prieš metus galėjo pagalvoti apie užklupsiantį koronavirusą? Tad galbūt fantastinė literatūra kur kas labiau remiasi realybe, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Rašydamas romaną turbūt ne tik fantazavote, bet ir rėmėtės mokslininkų prognozėmis, kas mūsų laukia, jei nesuvaldysime globalinio atšilimo?

– Socialinė fantastika išties remiasi tikrove. Viena garsiausių šio žanro autorių yra Margaret Atwood, parašiusi knygą "Tarnaitės pasakojimas". Joje autorė aprašo distopinę vergišką visuomenę, kurioje moterys neturi jokių teisių į savo kūną. Tačiau fantastikos pagrindas visada yra tikrovėje. Pažvelkime į šiandienę Lenkiją ir sugriežtintą abortų įstatymą – tai yra visiškai atwoodiška situacija. Žinoma, fantastinė literatūra nėra grynas tikrovės atspindys. Tai labiau alegorinis realybės atšvaitas. Tas pats ir kalbant apie mano knygą – joje norėjau pavaizduoti grėsmės nuojautą.

Nesutinku, kad mus užklupusi pandemija yra netikėta. Tai žmonių populiacijos bendravimo su pasauliu padarinys, kartu susijusi ir su klimato kaita. Manoma, kad virusą pernešė skujuotis. Šie gyvūnai apskritai baigia išnykti, nes žmonės nenustoja jų valgyti. Tai, kad virusas išplito Uhano turguje, yra tik atsitiktinumas. Išnaudotojiškas žmogaus santykis su aplinka lygiai taip pat galėjo pasireikšti ir dar viena pabėgėlių krize ar klimato katastrofomis. Tad grėsmės nuojauta buvo justi visada.

– Šiandien viso pasaulio dėmesys nukreiptas į koronavirusą. Klimato kaitos klausimai yra tarsi nustumti į šoną. Jūsų nuomone, kiek turime laiko, kai ekologinės katastrofos nebegalėsime suvaldyti?

– Laukti tikrai nebegalima. Tačiau visada atsiranda svarbesnių klausimų už klimato kaitą: pandemija, terorizmas, naujos koalicijos sudarymas, JAV prezidento rinkimai. Apskritai, žodžių junginys "globalinis atšilimas" jau tapo neįdomia, atsibodusia kliše.

Kita vertus, ES šis klausimas bandomas spręsti aukščiausiu lygiu. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen užsibrėžė iki 2030 m. 55 proc. sumažinti taršą. Tad negalima sakyti, kad šie klausimai yra visiškai nustumti į šoną.

– Grįžkime prie literatūros. Fantastika tarp lietuvių autorių nėra labai populiarus žanras – kaip jis jus suviliojo? Galbūt vaikystėje fantastinės knygos buvo jūsų mėgstamiausios?

– Taip, tikrai. Patyriau natūralų perėjimą nuo pasakų iki fantastinių knygų. Šį žanrą išaugau gana vėlai. Skaitytos knygos taip ir liko nugulusios galvoje, mano kūryboje vis išlenda vienas kitas jų motyvas. Kai kurie suaugę žmonės viską, kas buvo vaikystėje, iš galvos tarsi išmeta. O aš širdyje vis dar vaikas.

Turiu vieną problemą, nors rašytojui tai vertybė, – atrodo, kad nieko nepamirštu. Praeitis yra visada šalia manęs, kartais tai net nervina. Be abejo, atmintis selektyviai atrenka, ką prisiminti, kai kuriuos įvykius visiškai ištrindama. Pavyzdžiui, neseniai bandžiau prisiminti vieną vaikystės gimtadienį, į kurį norėjau pakviesti patikusią mergaitę. Tačiau taip ir nepakviečiau, nes neišdrįsau. Dabar neatsimenu ir paties gimtadienio. Galbūt todėl, kad tada galvojau tik apie tą mergaitę? O gal gimtadienio nė nebuvo, galbūt niekas neatėjo? Smegenys pasirinko prisiminti tik patikusią klasiokę.

– Galbūt šie vaikystės momentai nugula ir jūsų knygose? Esate kilęs iš Palangos – gal todėl romane "Oro" jūra veikia kaip atskiras personažas?

– Taip, mano knygose nemažai vaikystės. Kita vertus, daugelio autorių kūryboje narpliojama universaliausia pasaulio tema – tėvų ir vaikų santykiai. Romaną "Oro" dedikavau tėvui, kurio netekau gana anksti. Knygoje remiuosi kai kuriais prisiminimais, tačiau jie tik papildo pagrindinį veiksmą. O jūrą savyje nešiojuosi visada.

Fantastikos pagrindas visada yra tikrovėje. Pažvelkime į šiandienę Lenkiją ir sugriežtintą abortų įstatymą – tai yra visiškai atwoodiška situacija.

– Jūsų romanas pasakoja apie XXI a. pabaigą – kilusį tvaną, gyvenimą virtualybėje ir negebėjimą kurti žmogiškojo ryšio. Atsitraukiant nuo fantastikos, kaip manote, kas po 80 metų mūsų laukia realybėje?

– Nemėgstu spėlioti, tad atsakysiu abstrakčiai. Neabejoju, kad kaip rūšis tikrai išgyvensime, bet ekologinė katastrofa bus įvykusi. Kita vertus, mes tikriausiai jos net nepastebėsime. Kaip dabar nekreipiame dėmesio į tai, kas vyksta už lango, taip ir ateityje, net katastrofos akivaizdoje, toliau užsiimsime savais reikalais.

Šiandien optimizmo kelia tai, kad JAV prezidento rinkimus laimėjo Joe Bidenas, o ne Donaldas Trumpas. Valstijos greičiausiai vėl pradės aktyviai dalyvauti Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos. Jei D.Trumpas būtų buvęs perrinktas dar ketveriems metams, taptume įdomios situacijos įkaitais. Juk buvęs JAV prezidentas netiki globaliniu atšilimu, tad atsisakė dalyvauti sprendžiant visai planetai svarbų reikalą. Tikiuosi, kad pasaulio politikai sugebės susitarti ir priimti reikšmingus sprendimus. Kita vertus, neaišku, ar jie bus labai tvarūs, nes į valdžią vėl gali ateiti D.Trumpo mąstymo žmogus.

– Jūsų romane žmonės gyvena tarp realaus ir virtualaus pasaulio, netgi turi virtualius savo antrininkus. Galbūt taip stipriai skaitmenizuota ateitis mūsų nelaukia, tačiau kur gali nuvesti priklausomybė socialiniams tinklams?

– Manau, kad socialiniai tinklai tikrai nėra mums į sveikatą. Katastrofos nematau, tačiau gyvenimas virtualiojoje erdvėje augina politinį abejingumą, socialinio aktyvumo nebuvimą. Lindėdami socialinėse medijose, prarandame atsakomybę už politinę tikrovę ir savo aplinką. Feisbuke išsiburnojame, išsiprotestuojame ir jaučiamės sukūrę pokytį. Tačiau realybėje nieko neįvyksta. Vyresnė karta savo politinio aktyvumo įgūdžių dar neprarado, tačiau nežinau, kaip su šia situacija tvarkysis jaunimas.

– Pokalbio pradžioje rekomendavote T.Brussigo kūrinį. Ką dar pasiūlytumėte skaityti ilgais karantininiais rudens vakarais?

– Siūlyčiau japonų rašytojo Kobo Abe's romaną "Moteris smėlynuose". Tai alegorinis pasakojimas apie drugelių medžiotoją, beieškantį retos vabzdžių rūšies smėlynuose. Jis patenka į urvą ir yra uždaromas su jame gyvenančia moterimi. Knygoje vyksta magiški nutikimai, jos pasaulis labai savotiškas, niūrus ir kobo abiškas. Žodžiu, paskaitai "Moterį smėlynuose", ir iškart ramiau per karantiną pasidaro.

Kita vertus, kai kuriuos žmones sudėtingos, niūrios knygos veikia neigiamai, dar labiau apsunkina nerimo kupiną situaciją. O mane jos veikia atvirkščiai – padeda išgyventi savas problemas. Seilėtose melodramose savęs tiesiog neatpažįstu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Be reikalo

Be reikalo portretas
vargstat rekalmuodami - tarp skaitalo šlamšto jūros tikrai sunku surasti kažką verto, todėl žmonės jau numojo ranka į žodį ,,knyga"
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių