Lietuvos teatro sąjunga gegužės 26 d., 18 val. kviečia prisiminti įžymų kino ir teatro aktorių Juozą Kisielių (1949-1991). Prieš kelis dešimtmečius anapilin iškeliavęs aktorius paliko ryškų pėdsaką žiūrovų atmintyje. Aktorius vaidino Gyčio Lukšo, Algimanto Puipos, Almanto Grikevičiaus, Raimundo Vabalo ir kitų režisierių filmuose. Didžiausio populiarumo sulaukė sukūręs Artūro Bangos vaidmenį 7 serijų televizijos filme „Ilga kelionė per kopas“ (1980).  Prisiminimo vakare dalyvaus ir mintimis apie J. Kisieliaus asmenybę dalinsis artimi draugai bei kolegos.

Juozas Kisielius gimė ir užaugo Joniškyje, baigęs mokyklą išvažiavo į Vilnių. Čia aktorinio meistriškumo mokėsi Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas žymią pedagogę Irena Vaišytę ir maestro Vladą Jurkūną. Tuo metu kartu su J. Kisieliumi mokėsi aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Algis Matulionis, Romualdas Ramanauskas, Ramutis Rimeikis, Petras Venslovas ir kiti.  Iškarto po studijų J. Kisielius buvo priimtas į Valstybinio akademinio (dabar – Lietuvos nacionalinio) dramos teatrą, kuriam tuo metu vadovavo režisierius Henrikas Vancevičius. Pirmasis jo vaidmuo – Čarlis R. B. Šeridano „Intrigų mokykloje“ (1974) aktoriui tapo vienu svarbiausių, žymėjusių sėkmingą jo kūrybinį kelią, sceninių darbų.

Didžiuosiuose ekranuose J. Kisielius pasirodė būdamas 25 metų.  Režisieriaus G. Lukšio filme „Žvangutis“ aktorius sukūrė vandens ieškotoją Vilimą, o to paties režisieriaus 1976 metų filme „Virto ąžuolai“ – psichologiškai niuansuotą jaunuolį Klemensą. Buvo ir daugiau vaidmenų, tačiau visuotinį populiarumą ir pripažinimą jam pelnė du filmai: estų „Mirties kainos klausk mirusiųjų“ ( rež. Kalje Kyskas, 1978 ) bei kelių serijų latvių filmas „Ilga kelionė per kopas“ (rež.  Aloyzas Brenčas, 1982).  Būtent po pastarojo filmo aktorius negalėjo atsiginti gerbėjų dėmesio. Iš visos tuometinės Tarybų sąjungos J. Kisieliui pradėjo plūsti susižavėjusių žiūrovų laiškai. Aktorius stengdavosi bent didžiajai daliai jų atsakyti, padėkoti. „Juk sudėtinga rašyti žmogui, kurio asmeniškai nepažįsti“, – viename interviu žiūrovų pastangas įvertino J. Kisielius.

J. Kisielius su humoro žiūrėjo į savo populiarumą ir niekada jo nesureikšmino. Kai kas nors jam sakydavo komplimentus už filmą „Ilgą kelionė...“  jis pabrėždavo, kad šio filmo sėkmė – tai visos didžiulės kūrybinės komandos nuopelnas. Manoma, kad sukūręs Artūrą – teisingą, romantinį herojų, aktorius pats to nenorėdama apibrėžė savo amplua ir toliau jam buvo siūlomi panašaus tipažo herojai. Deja, kitos kino juostos nesulaukė tokio didelio pasisekimo.

Tačiau teatre J. Kisielius sugebėjo atskleisti visai kitus savo talento bruožus. 1989 m. režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Pabudimas“ vaidindamas Praną sukūrė kone priešingą savo įprastiems herojams , „absoliutaus blogio idėją, bjauraus ir išore, ir vidumi žmogaus paveikslą“.

1984 metų interviu J. Kisielius sako: „Man teatras –  namai. Kine esu svečias. Į teatrą aš visada su džiaugsmu grįžtu, pats sau sakydamas: svečiuose gerai, bet namuose geriausia. Bet praeina kiek laiko ir vėl noriu nauju vaidmenų, naujų partnerių, įspūdžių. Tada savęs klausiu – ar neužsisėdėjau namuose? Gal laikas į svečius?“